– Papasakokite, kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?

– Pabaigusi studijas, nusprendžiau, kad nenoriu gyventi Lietuvoje. Iš pradžių pasirinkau Daniją, nes ten gyveno mano draugas lietuvis, bet mūsų santykiai nesusiklostė, todėl išvažiavau į Londoną. Pagal specialybę esu mokytoja, bet niekada ja nedirbau. Londone darbo agentūros direktorius kaip tik ieškojo auklės savo vaikams, pamatęs mano gyvenimo aprašymą, pasiūlė pabandyti. Tuo metu net nemokėjau anglų kalbos, galėjau tik pasakyti „hi“ ir „how are you“. Bet tai nebuvo problema. Toje šeimoje ir susipažinau su savo būsimu vyru – Todu. Jis buvo mano viršininko draugas. Ilgai užtruko, kol mes pradėjome draugauti. Iš pradžių mano širdis buvo užimta, po to – dvejojau, ar teisinga būtų užmegzti santykius su viršininko draugu, bet galiausiai nusprendžiau pabandyti. Todas gyveno Didžiojoje Britanijoje, bet kilęs buvo iš Naujosios Zelandijos. Šiandien kartu esame jau 11 metų ir auginame du nuostabius vaikučius. Su pirmuoju vaiku pastojau 2013 metais, po kelionės į Veneciją, kur Todas man pasipiršo. Kai gimė sūnus, sugalvojome važiuoti pagyventi į Australiją, bet pasirinkome gan nuobodų miestą. Be to, buvo per karšta. Ten susituokėme ir grįžome į Angliją.

– Šiandien jūsų namai yra Naujojoje Zelandijoje? Kaip ten atsidūrėte?

– Kai grįžome iš Australijos, Anglija po trijų mėnesių paskelbė Brexitą. Tais metais buvo nemažai įvairių teroristinių atvejų, nemalonių nutikimų, todėl nusprendėme, kad čia nesaugu. Nutarėme rinktis Naująją Zelandiją. Todas ten jau turėjo savo nekilnojamąjį turtą. Man prireikė vos poros mėnesių, kad pasijusčiau kaip namuose. Man čia labai patinka. Net giedant Naujosios Zelandijos himną, man ašaros kaupiasi akyse – man jis tiesios be galo gražus, giedamas dvejomis kalbomis.

Sigita Hunter

– O kas patiko?

– Labai graži šalis, atsipalaidavę žmonės. Šeimoms čia yra ideali vieta. Mokyklos labai geros. Jūra iš bet kurios pusės. Mes per miegamojo lango matome jūrą. Yra saugu. Visai kitas gyvenimo būdas. Be abejo, pinigine prasme čia brangu. Pieno kaina yra 2 doleriai (1,18 eurų) už litrą, McDonalds 4 asmenų šeimai – 45 doleriai (26 eurai), geresnis restoranas – 180 dolerių (105 eurai). Ne sezono metu vienas agurkas kainuoja 5 dolerius (3 eurus), 200 g pomidorų – 7 doleriai (4 eurai), todėl aš mėgstu pati auginti daržoves: ir skaniau, ir visada turi.

– O buvo, kas nepatiko?

– Net sunku pasakyti. Gal trūko lietuviško maisto. Aš esu pripratusi, kad Anglijoje buvo viskas pasiekiama, o čia taip nėra. Gal kliūva kainos, nes jei nori, tarkime, nusipirkti baldus į namus, brangu.

– O koks maistas?

– Paprastas. Tik nėra tokių lietuviškų dalykų – tam tikrų prieskonių, duonos. Pasiilgstu giros, sūrelių, varškės, kurios čia išvis nėra. Naujieji zelandai valgo labai paprastai – mėsa, bulvės, daržovės.

Sigita Hunter

– O kaip žmonės?

– Labai draugiški. Išėjus iš ryto į gatvę, kiekvienas pasisveikins, paklaus, kaip sekasi. Vaikai mokyklose, jei būna karšta, gali būti be batų ir visi prie to pripratę. Čia esame tokie tarsi arčiau gamtos, nėra tiek suvaržymų. Žmonės rengiasi labai paprastai.

– O kiek dėmesio moterys kreipia išvaizdai?

– Priklauso nuo moterų. Nes yra daug imigrančių. Aš pati dirbu grožio srityje ir mano klientės yra įvairios – tiek atvykusios iš kitų šalių, tiek vietinės. Moterys čia, kaip ir visur, mėgsta pasigražinti, pasidaryti manikiūrą, pasidažyti.

– Gal ir gyvenimo ritmas kitoks?

– Niekas čia niekur neskuba, jei ir pavėluoji, niekas tau nieko nesako.

– Jūsų vyras lankėsi Lietuvoje?

– Taip, jam labai patiko mano gimtinė: ir ežerai, ir gamta, ir šašlykai. Jis buvo sužavėtas mūsų restoranais ir prekybos centrais. Sakė, kad gyvenime nebuvo matęs tokių gražių, ramių, kvepiančių, tylių prekybos centrų. Jam tai buvo atradimas.

Sigita Hunter

– Jūsų su vyru požiūris į šeimą toks pats?

– Visiškai. Jis labai panašus į lietuvius. Gal tik labiau tolerantiškas. Jis labai padeda namuose, kartu augina vaikus. Nėra jokių tabu, kad ar sauskelnių nepakeistų, ar pan. Kiek aš prižiūriu, tiek ir jis. Jis viską daro namuose, ir plauna, ir lygina, kai ką atlieka net geriau nei aš.

– O požiūris į vaikų auklėjimą ar sutampa?

– Sutampa. Kas Naujoje Zelandijoje kitaip – čia yra daug smurto artimoje aplinkoje. Bet tie skaičiai yra dideli dėl vietinių maorių. Jie įpratę su moterimis ir vaikais elgtis gana grubiai. O normaliose šeimose viskas yra gerai. Geros mokyklos, vaikai puikiai prižiūrėti. Mokyklose vaikams labai daug sporto užsiėmimų. Jie mokosi plaukioti burlentėmis, su kajakais. Vandenynas yra 400 metrų nuo mokyklos.

– O kaip dėl tradicinių švenčių? Ar laikotės vietinių tradicijų?

– Tokių tradicijų kaip Lietuvoje jie turi daug mažiau. Tik šiemet buvo priimta dar viena nacionalinė šventė – maorių Naujieji metai. O šiaip man buvo labai keista priprasti prie Kalėdų vasaros metu. Nes mes puošiame eglutę, bet pas mus vasara. Kalėdų senis yra piešiamas ant smėlio prie jūros, o ne vaikšto su batais ir kailiniais. O šiaip tų švenčių nėra daug. Tarkime, Velykas švenčia ne visi. Švenčia karių atminimo dieną, visus Karalienės gimtadienius ir tiek.

Sigita Hunter

– O kaip jus priėmė vyro šeima?

– Iš pradžių santykiai su anyta buvo tokie labiau oficialūs, bet dabar sutariame puikiai. Gyvename tam pačiam mieste, bet nesimatom dažnai. Nuvažiuojame kartą per mėnesį, o kartais – ir per du mėnesius kartą. Jie gyvena ant jūros kranto. Vaikams labai patinka. Ten toks tarsi atostogų namas, kur galima lakstyti po mišką ir paplūdimį.

– Matote savo ateitį Naujoje Zelandijoje?

– Tikrai taip. Man namai ten, kur šeima. Kadangi čia patinka ir vaikams, ir vyrui, Naujoji Zelandija tapo ir mano svajonių šalimi. Apskritai iš visų šalių, kuriose lankiausi, čia man patinka labiausiai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)