– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena? Iš to, ką teko skaityti apie jūsų darbus, susidaro įspūdis, kad tai vien veiksmas ir pavojai. Kaip yra iš tiesų?

– Na, daugybė dienų yra tiesiog įprastos dienos, kurios per daug nesiskiria nuo kitų žmonių, kurie dirba biure. Tačiau likusį laiką, kai vykstu į misiją, gali būti išties panašu į veiksmo filmą. Tenka daug keliauti, nes įprastai žmonės, su kuriais vykstame susitikti, yra apsistoję atokesnėse teritorijose, tad nuvykus į kitą šalį tenka dar dieną važiuoti ar skristi nedideliu lėktuvu, ar sraigtasparniu. Kai dirbome su ETA (Baskų krašte veikusia separatistų grupuote), jie buvo laikomi teroristais, tad teoriškai negalėjome žinoti, kur su jais susitinkame, nes tai tampa nelegalu – susitinkant turėtume pranešti valstybinėms institucijoms. Taigi, niekada nežinodavome, kur susitiksime, kas nors paskambindavo, pasakydavo, kur laukti, tuomet mus iš ten pasiimdavo, įduodavo traukinio bilietus ar panašiai. Tai buvo išties pavojinga, rizikavome, kad susitikimą gali susekti. Tad, kaip ir minėjau, kartais tai tikrai panašėja į veiksmo filmą, tačiau dažniausiai mes tiesiog susitinkame su ginkluota grupuote ir kalbamės. Dirbant Irake, kai „Islamo valstybė“ buvo labai aktyvi, buvo daugybė tarpusavyje nesutariančių jėgų, kurios kovojo su šia grupuote. Nors jie ir turėjo bendrą priešą, tačiau tai neišsprendė tarpusavio nesutarimų ir kartais grupės susikaudavo, o tai – tikras košmaras, turint omenyje, kad jiems reikėjo kiekvieno žmogaus, kurį turi. Taigi, tuo metu kalbėjomės apie tai, ar yra būdų veikti nekovojant tarpusavyje. Rengdavome susitikimus vietose, kurios sąlyginai saugios, tačiau kartais kas nors nutikdavo ir žmogus, su kuriuo turėdavome susitikti, negalėdavo išvykti iš vietos, kurioje yra, o ta vieta galėjo būti netoli fronto linijos ar joje. Taigi, atvykimas į susitikimą nestigo veiksmo, tačiau nuvykus mes tiesiog kalbėdavomės.

Fleur Ravensbergen

– Skamba išties pavojingai. Ar kada bijote dėl savo gyvybės, ar esate taip įpratusi prie rizikos, kad viskas jau gana įprasta?

– Tikrai bijau! Visgi, manau, kad prie tam tikrų dalykų jau esu įpratusi, nes dirbu šį darbą nuo 2008-ųjų. Pradėjau, kai man buvo 25-eri, tad į kai kuriuos dalykus jau beveik nebekreipiu dėmesio. Pavyzdžiui, Nyderlanduose nėra įprasta matyti ginklų, net policijos pareigūnai jų nenešioja matomoje vietoje, tad niekada nebuvau pratusi jų matyti, tačiau dabar tai įprasta. Manęs taip negąsdina ir vykstančios kovos, susitinku su karo žurnalistais, fotografais, suprantu, kad jie išgyvena ir dar baisesnių dalykų, tačiau tuo pačiu suprantu ir tai, kad tai visgi neturėtų tapti įprasta. Be to, turiu vaikų, tad man tikrai būna baisu pagalvoti, kas būtų, jei man kas nors nutiktų.

– Ar požiūris į jus kaip jauną moterį šioje srityje kada nors kėlė iššūkių? Ar susidūrėte su stereotipais?

– Būsiu atvira, esu labai dėkinga už visas man suteiktas galimybes ir tikrai mėgavausi jomis, tačiau kartais buvo sudėtinga ir mano buvimas jauna moterimi, manau, tikrai turėjo reikšmės. Mano tėvai buvo hipiai, kurie kovojo už lygybės idėjas, tad jie augino mane taip, tarsi buvimas moterimi iš tiesų neturėtų įtakos. Turint omenyje, kad ir anksčiau, ir dabar tebėra labai daug lyčių nelygybės, manau, kad buvau apsaugota nuo šio suvokimo ir kiek apakinta, nes maniau, kad nelygybė nelabai ir egzistuoja. Žinoma, man buvo gera taip augti, bet tai tiesiog nebuvo realybė. Tuomet užaugau, dirbau su įvairiomis organizacijomis ir pamačiau, kad net kovotojus už moterų teises vis dar stebina tai, kad esu moteris ir dirbu tokį darbą. Dažnai esu vienintelė moteris prie derybų stalo ir tai tikrai daro įtaką, ypač tose vietose, kur moterys apskritai turi labai mažai pasirinkimo laisvės. Iš jų tikimasi atlikti tam tikrus vaidmenis, o bandymas siekti kažko daugiau nėra priimtinas. Turiu bičiulę, kuri jau kurį laiką dirba Afganistane, atvykusi ji dėvėjo kelnes ir vairavo, kas mums visiškai normalu, tačiau jiems – neįprasta, ten ją vadino „ponu“. Pati visada jaučiausi priimama rimtai ir manau, kad tai lėmė keli dalykai: aš nesu tiesiog moteris, aš baltoji moteris iš Vakarų, kuri yra finansiškai nepriklausoma, kuri atlieka darbą, kurio jiems reikia, turiu ryšių, kurie jiems gali būti naudingi ir tai, mano manymu, man leidžia elgtis laisviau ir nesulaukti tokių pasekmių, kurių sulauktų mažiau privilegijuota vietinė moteris. Tiesa, kartais tyčia vykdavau į derybas su vien moterų delegacija, man patinka manyti, kad tai gali padėti praplėsti jų akiratį, padėti moterims įgauti daugiau pasirinkimo laisvės. Nežinau, ar tai iš tiesų padės kam nors pakeisti nuomonę, tačiau labai tikiuosi.

Fleur Ravensbergen

– Kokios derybos jums labiausiai įsirėžė į atmintį? Ką Iš jų išsinešėte?

– Tai buvo derybos, susijusios su teritorijos išlaisvinimu nuo „Islamo valstybės“ Irake. Daugybė teritorijų jau buvo išlaisvinta, liko viena iš paskutinių sunitų teritorijų, kurioje veikė religinė sekta, kuriai priklausė ir „Islamo valstybė“. Tad iš šalies galėjai pagalvoti, kad šios teritorijos gyventojai yra „Islamo valstybės“ dalis, tačiau taip nebuvo. Dėl to, jog neprisijungė prie „Islamo valstybės“, jie neturėjo ginklų ir jokios galios, todėl privalėjo bėgti iš savo namų ir dabar desperatiškai norėjo grįžti. Kitiems tai – bevertė teritorija, o tiems žmonėms – namai, kuriuose jie augo, kur augo ir buvo palaidoti jų tėvai ir seneliai. Tai nebuvo paprasti vyrai, tai buvo šeichai, kurie nebuvo pratę prašyti ar nusileisti, o dabar jie turėjo derėtis, jog jų teritoriją išlaisvintų kurdai, kurių jie nekenčia, su kuriais kovojo jau kelios jų kartos. Jie nenorėjo to leisti, tačiau neturėjo kito pasirinkimo – nebuvo niekieno kito, kas galėtų padėti jiems grįžti namo, tačiau jie tiesiog negalėjo to pasakyti. Dabar, prisimindama tą dieną, suprantu, kad jiems buvo sunku jau vien sėdėti prie vieno stalo su žmonėmis, su kuriais tiek laiko kariavo, jie nenorėjo išduoti savo silpnybių, pasakyti, ko bijo. Taigi, derybos greitai virto išties sunkiu procesu, nes jie tiesiog nenorėjo kalbėti. Viskas pasikeitė, kai pasikalbėjome su kiekvienu atskirai. Derybų metu padarėme pertraukėlę ir aš pasikalbėjau su dviem šeichais, kurie šiek tiek atsivėrė man, jie pripažino, kad nori šio pokalbio, tačiau jiems sunku. Supratau, kad tai, jog jie man tai pasakė, pastūmėjo viską į priekį. Kartais manai, kad supranti kitus žmones, tačiau tuo momentu man paaiškėjo, kad turėjau pažvelgti į juos dar įdėmiau.

Kartu su manimi tose derybose dirbo ir mano artimas bičiulis iš ICG (tarptautinės krizių grupės), kuris buvo susipažinęs su informacija, kaip atrodė kurdų išlaisvintos teritorijos. Paprašėme jo papasakoti plačiau, paaiškėjo, kad buvo teritorijų, kuriose po išlaisvinimo buvo apgriauta daug pastatų, kartais kurdai nepalikdavo teritorijos laiku, žuvo žmonės ir panašiai. Tai buvo tas pavyzdys, kurio ir bijojo šeichai. Kita vertus, buvo ir gerų pavyzdžių, kuomet žmonės galėjo atgauti savo žemes ir toliau vadyti teritoriją. Šis trečio, nesusijusio žmogaus įsikišimas tarsi pašalino visą šeichų gėdą ir norą pasidalinti asmeniniu skausmu, ir pakvietė konstruktyviai kalbėtis, ko jie siekia ir ko nori išvengti. Tai buvo ypatingai svarbu mano pačios profesiniam augimui.

Fleur Ravensbergen

– Kokį patarimą sprendžiant konfliktus, derantis galėtumėte duoti plačiajai auditorijai?

– Įsivaizduokite, kad leidžiatės į sudėtingą pokalbį ar susipykstate, vienas dalykas, kuris yra labai svarbus – tai savęs pažinimas. Išsiaiškinkite, kaip reaguojate į konfliktus ar sudėtingus pokalbius. Yra žmonių, kurių reakcija į stresinę situaciją yra visiškas užsidarymas, tarsi išsijungimas, jie nenori kalbėti, jie nenori būti toje situacijoje. Taigi, jie net nebando gauti, ko nori, nes tiesiog nenori ten būti, taip pat jie ir neieško kontakto su kitu asmeniu konflikte. Tai tarsi sustingimo atsakas į stresą. Taip pat yra žmonių, kurie labiausiai susikoncentruoja į tai, kaip konfliktas paveiks santykius su žmogumi, su kuriuo dėl kažko nesutariama. Dažnai įsiveliame į konfliktus su žmonėmis, kuriuos gerai pažįstame – kolegomis, draugais ar giminaičiais. Tad konfliktai kartais išties neigiamai paveikia šiuos santykius ir kai kurie žmonės labiausiai koncentruojasi į gerus santykius, todėl bijo pasakyti, ko nori, nes po to jų galimai nebemėgs. Bet tai reiškia, kad jie niekada negaus to, ko nori! Kartais, tai nieko blogo, jei jaučiama, kad problema yra itin svarbi kitam žmogui, o tau galbūt ne tiek, tuomet logiška norėti pasistengti dėl kito. Vis dėlto, yra situacijų, kur labai svarbu mokėti aiškiai pasakyti, kas tau svarbu ir ko nori. Kai kuriems stresinėje situacijoje tai itin sunku padaryti. Dar viena žmonių grupė – tie, kurie labai siekia gauti tai, ko nori. Tokie, kurie daro spaudimą ir beveik nesiklauso. Jiems sunku išgirsti kitą nuomonę, jie tiesiog kovoja už tai, ko nori. Tai, ką dabar pasakoju apie dažną elgesį stresinėse, konfliktinėse situacijose, primena išlikimo instinktus – kovok, sustink arba bėk. Pavyzdžiui, aš esu introvertė, nors mėgstu bendrauti, tačiau tai kartais atima iš manęs energiją, tad į konfliktą veliuosi tik tokiu atveju, jei man kas nors labai svarbu, jei ne – nelabai noriu jame dalyvauti. Nebent mane kas nors iš tiesų stipriai suerzina, ir tai dar vienas dalykas, kurį svarbu žinoti – išsiaiškinkite pagrindinius savo dirgiklius.

Konfliktuose viskas vyksta labai greitai, tad vėliau naudinga patyrinėti save. Pagrindinis mano patarimas yra – išsiaiškinkite, kaip reaguojate į konfliktines situacijas, kaip jus veikia įtampa, atkreipkite dėmesį į kitų reakciją į konfliktus, ar tai ką jūs darote, veikia? Kitą kartą patekus į konfliktą galėsite trumpam sustoti, pavyzdžiui, išeiti į balkoną ir pakvėpuoti, dažniausiai nereikia visko išspręsti tą pačią sekundę. Stebėkite save ir aplinką, fiksuokite, kas vyksta, kad galėtumėte aiškiai nuspręsti, kaip elgsitės toliau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją