Jos prigimtis išryškėjo, kai būdama vos devynerių, laimėjusi mokyklos prizą, ji pareiškė: „Tai – ne sėkmė. Aš jo nusipelniau.“ Šis pareiškimas įkūnijo tvirtą geležinės ledi charakterį. Palyginęs ją su geležiniu kancleriu Otto’u Bismarcku, šią istorinę pravardę sugalvojo vienas rusų laikraščio žurnalistas. Tokia pravardė jai puikiai tiko. Tai moteris, kuri, nepaisydama nuolatinių įžeidinėjimų ir pašaipių parodijų, sėkmingai kovojo su ekonominiu nuosmukiu ir terorizmu, suvaldė futbolo chuliganus ir nė nemirktelėjusi užgniaužė kalnakasių pasipriešinimą, apie Margaret Thatcher rašoma knygoje „Įtakingiausios mūsų laikų moterys“. Ji buvo karė, kuri vietoj šarvų mėgo dėvėti ryškių spalvų – nuo žydros iki violetinės – kostiumėlius, o norėdama patobulinti įvaizdį visada puošėsi perlų vėriniu. „Galiu keisti viską, tik ne perlus. Juos man padovanojo vyras mūsų vestuvių proga“, – taip ji pateisindavo vienintelį savo įprastai nuosaikios aprangos akcentą.
Jos, kaip politikės, kelias prasidėjo dar studijuojant universitete, kai tapo Oksfordo universiteto konservatorių asociacijos prezidente. Nuo to laiko politika tapo jos gyvenimo aistra. 1950 m. Dartforde ji buvo Konservatorių partijos kandidatė į Parlamentą. Nors tuo metu ir negavo vietos Parlamente, Jungtinėje Karalystėje ji tapo žinoma kaip jauniausia visų laikų partijos iškelta kandidatė. Kitais metais ji ištekėjo už pasiturinčio verslininko Deniso Thatcherio ir pagimdė dvynukus Carolę ir Marką. Į Parlamentą ji buvo išrinkta 1959 m., o 1970 m. užėmė pirmąjį savo karjeroje postą vyriausybėje – tapo švietimo ir mokslo ministre, bet pirmas oficialus jos sprendimas patyrė fiasko.
Priversta mažinti išlaidas mokykloms, ji nusprendė panaikinti nemokamą pieną pradinių klasių moksleiviams ir akimirksniu gavo Pieno Vagišės pravardę. Vėliau šį epizodą ji apibūdino tokiais žodžiais: „Išmokau vertingą pamoką. Mainais už menką politinę naudą susilaukiau didžiausios politinės paniekos.“ Ši patirtis iš tiesų buvo vertinga ir ji ėmė dideliais žingsniais kopti politinės karjeros laiptais, kol galiausiai 1979 m. tapo ministre pirmininke. „Ten, kur tvyro nesantaika, kurkime harmoniją. Kur įvyko klaida, ieškokime tiesos. Kur yra abejonių, skleiskime tikėjimą. O ten, kur apėmęs nusivylimas, puoselėkime viltį“, – kalbėjo ji iš karto po rinkimų, įkvėpimo semdamasi iš šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžių. Nufotografuota vilkinti gėlėtą palaidinę ir įprastą mėlyną švarką priešais ministro pirmininko rezidenciją Dauningo gatvėje, ji pateko į istoriją kaip pirmoji moteris Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė. Ilga Margaretos kadencija – į šį postą ji buvo išrinkta trejus metus iš eilės (1979 m., 1983 m. ir 1987 m.) – buvo paženklinta didžiulio jos ryžto.
Nepaisydama aršios tiek leiboristų, tiek konservatorių kritikos, ji visada kategoriškai atsisakydavo keisti savo politiką ar sutikti su kompromisais, net kai jos sprendimai pasirodydavo itin nepopuliarūs. Ji įsitraukė į Folklando salų karą ir jį laimėjo, užsitraukė darbininkų klasės nemalonę, sutramdė kiekvieną savaitę stadionuose siautėjusių futbolo sirgalių chuliganizmą ir išgyveno IRA (Airijos respublikonų armijos) teroristų pasikėsinimą nužudyti. Politika buvo jos gyvenimas, o Parlamentas – rezidencija.
„Namai yra ten, kur eini, kai neturi ką geresnio veikti“, – pasakė ji 1991 m. palikdama ministrės pirmininkės postą. Ji nusiėmė geležinius šarvus ir nubraukė ašarą uždarydama duris Dauningo gatvėje, kur praleido vienuolika gyvenimo metų. Tada sėdo į automobilį ir išvyko toli nuo žiniasklaidos šurmulio.
