– Papasakokite, kokiu tikslu vykote į Ukrainą?

– Dvi savaites savanoriavau prie Lenkijos-Ukrainos sienos su organizacija „Stiprūs kartu“. Padėjau žmonėms nuvykti į Lietuvą. Po to nutarėme nuvažiuoti iki Lvivo, kadangi buvome netoliese. Be to, su humanitariniu autobusu buvo nesunku į jį patekti. Pasisvečiavome ten vos vieną naktį. Norėjome pabūti su Ukrainos žmonėmis, palaikyti juos, pabendrauti su jais.

– Kokios nuotaikos prie sienos?

– Įvairios: nuo ašarų, liūdesio, bejėgystės iki – stiprybės, optimizmo ir vilties. Čia labai daug tvirtų žmonių, kurie sugeba juoktis net ir tokiu metu. Pavyzdžiui, buvo toks nutikimas, kad būstinėje man užsikimšo kriauklė, vanduo pradėjo visur tekėti ir nežinojau ką daryti. Trys merginos iš Ukrainos puolė man į pagalbą. Juokėmės iki ašarų, bet sėkmingai viską sutvarkėme. Jos man ir pasakė: „Matai, Ukrainos moterys moka viską – ir rozetes, ir lemputes keisti, ir malkas kapoti. Mes nepražūsime“. Toks požiūris įkvepia. Jos viską prarado, bėga į niekur, bet išlieka pozityvios. Dar vienas dalykas, tvyrantis atmosferoje tai – meilė. Žmonės yra beprotiškai dėkingi, dažnai išvykdami apsikabina, pabučiuoja ir besąlygiškai, iki ašarų dėkoja.

Jovita Balčiūnaitė
Foto: Asm. albumas

– Ar jie planuoja grįžti į savo šalį?

– Visi, kurių klausiu, neturi net minties negrįžti. Net ir aš jiems sunkiais momentais sakydavau: „Praleisite vasarą Lietuvoje ir grįšite“. Jie tuo tiki. Tiki, kad grįš į Ukrainą, į savo miestus, nors daugelio namai jau susprogdinti.

– Ar į Lietuvą žmonės važiuoja pas giminaičius?

– Ne, mažai kas į Lietuvą važiuoja pas gimines. Didžioji dalis – į niekur. Lietuvą jie dažnai renkasi dėl kalbos, dėl to, kad šalia, bus paprasčiau sugrįžti. Taip pat – jiems labai patinka žmonės. Jie džiaugiasi tuo, ką Lietuva daro, kokia mūsų pozicija šioje situacijoje. Jie jaučiasi saugūs, būdami mūsų šalyje.

Jovita Balčiūnaitė
Foto: Asm. albumas

– Matyt, teko išgirsti ir ne vieną liūdną istoriją?

– Jos visos yra liūdnos, tik skiriasi kiekvieno santykis su ja. Įsivaizduokite, visos moterys atvyksta be savo vyrų, be mylimųjų, be daiktų. Atvyksta senukai, nešini vienu mažu celofaniniu maišeliu, kur sudėti kažkokie popierėliai ir keli drabužiai. Jų namai susprogdinti, jie važiuoja į nežinią, jie nieko čia neturi. Jiems yra 80 ir daugiau metų. Atvyksta žmonės, nukentėję nuo sprogimų. Būdama ten išmokau, ką daryti, kai dūžta langai. Man pasakojo, kad jie jau skiria raketų garsus, supranta, kaip ir kur skrenda. Jie žino, koks garsas yra vienokio ginklo, koks – kitokio. Iš klausos gali suprasti, kokiame aukštyje skrenda raketos, kada jau gultis ant žemės, kada praskris pro šalį, o kada sprogs kažkur šalia. Protu nesuvokiama, kad šiais laikais žmonės turi patirti tokius dalykus. Jie atvažiuoja, rodo savo randus. Jau nekalbu apie psichologines traumas. Buvo žmogus, atvykęs iš stoties, kuri susprogo. Jis sėdi kampe nuleidęs galvą... Arba 7 moterys važiavo vienu automobiliu iš kito Ukrainos galo. Aš įsivaizduoju, koks stresas: tave stabdo kareiviai ir niekada nežinai, ką jie padarys. Kai jos atvyko į mūsų būstinę, nuėjo į viršų pavalgyti, atsisėdo ir pravirko. Žmonės nebeatlaiko tokios įtampos. Tokių istorijų daug. Bet chaoso ir pasimetimo nėra, vis tiek žmogiškumas ima viršų.

– Vaikų, matyt, irgi daug. Kaip jie priima situaciją?

– Vaikų labai daug. Didžioji dalis – moterys ir vaikai. Vaikai ateityje, be abejo, turės gydytis psichologines traumas, bet jie yra vaikai, jie vis tiek laksto, žaidžia, gal tik labiau irzlūs. Bet labiausiai man gaila senų žmonių, kurie viską prarado ir važiuoja į niekur. Nežinia, ar jie dar grįš namo, kiek tas karas truks. Tai yra labai skaudu.

Jovita Balčiūnaitė
Foto: Asm. albumas

– O kokios nuotaikos Lvive?

– Jei aplink miestą nebūtų patikros punktų, bažnyčių vitražiniai langai nebūtų apkalti, statulos nebūtų apdėliotos smėlio maišais, nebūtų daug kareivių, protesto akcijų, koncertų, dainavimo, sakyčiau, kad karas Ukrainoje nevyksta. Žmonės čia yra labai stilingi, jauni, gražūs, daug kultūros verda. Lvivas pasižymi „speakeasy“ barų kultūra, kur tu slapta iš vietinių sužinai apie kažkokį barą, ten patenki tik su slaptažodžiu. Mūsų atveju slaptažodis buvo „Slava Ukraine“. Mus pasitiko toks kapitonas, nuvedė į apačią, į tokį bunkerį ir ten sėdi tarsi karo fronte. Dar kas įdomu, kad niekas nekalba rusiškai. Jei paklausi rusiškai, su tavimi vis tiek kalbės arba ukrainietiškai, arba angliškai. Man tokia protesto forma pasirodė labai graži. Jie, tarsi susitarę, nė vienas nė žodelio nesako rusiškai.

– Kaip jie mato visą situaciją?

– Turbūt taip pat, kaip ir visas likęs pasaulis. Bet jie neatrodo palūžę. Jie baisisi, bet atrodo tvirti. Ypač čia, kur karas dar nevyksta. Bėgti kol kas iš Lvivo niekas nesiruošia. Atvirkščiai, čia suvažiavusi dabar dalis Ukrainos. Jei pakalbi su kuo nors, 4 iš 5 žmonių būna atvykę iš kitų miestų. Parduotuvės veikia, produktų netrūksta, normalus gyvenimas tęsiasi. Tiesa, naktį Lvive kaukė sirenos, pranešančios apie oro antskrydžius. Nusileidau į viešbučio rūsį, atėjo administratorė, pakalbėjome, 10 min. pasėdėjau, nusiraminau ir grįžau į kambarį.

Jovita Balčiūnaitė
Foto: Asm. albumas

– Kaip atsiribodavote pati nuo tos atmosferos, nuo tų neigiamų minčių?

– Neslėpsiu, kad reikėjo dirbti su savimi, ypač savanoriaujant. Nes iš pradžių tu su tais žmonėmis ir paverki kartu, ir taip nuoširdžiai stengiesi jiems suteikti drąsos, paskatinti, bet jei taip dvi savaites diena iš dienos, pats nebetenki energijos. Tai neįmanoma. O žmonės, atvykę po traumų, labai nori pasakotis, rodyti nuotraukas su susprogdintais pastatais, nužudytais kaimynais ant asfalto, suniokotais automobiliais. Tu išklausai, bet tiek energijos ir savo jėgų nebegali atiduoti. Reikia pasirūpinti ir savimi, savo emocine sveikata. Nes labai greitai gali perdegti ir tada tavo darbas neteks prasmės.

– Apskritai, ar nebuvo baisu važiuoti į Ukrainą, kad ir į Lvivą?

– Be abejo, buvo visokių minčių, bet mes atsiklausėme kariškių, kurie, užsiima žmonių išvežimu iš karštų taškų. Sakė, kad drąsiai galime važiuoti. Bet yra labai negerai, kai žmonės, romantizuodami karą ar iš didžiulio entuziazmo, patys vyksta į pavojingas vietas. Tada kariškiai turi nutraukti operacijas, kad juos galėtų išgelbėti, nutikus nelaimei. Todėl labai patariu, neatsiklausus karių nevažiuoti.