– Prasidėjus karui Ukrainoje, jūs iškart ėmėte organizuoti paramą ir visokeriopą pagalbą. Kas paskatino stoti už šio vairo?
– Man šie dalykai išeina natūraliai, tiesiog pamačiau, kad didžiuosiuose miestuose renkami vilkikai išvažiavimui su šiltais rūbais ir maistu. Pasidalinau pati, paprašiau draugų, kad irgi pasidalintų. Taip užsikūrė motoriukas. Pradėjo skambinti kaimynai, klientai, pažįstami. Vilkikai išvažiavo tą pačią dieną, o man skambina iki šiandien. Aš jokios organizacijos nesukūriau, mes esame keli žmonės, kurie prisidedame prie gero. Kai nori padėti – atsiranda bendraminčių ir įvyksta kažkas gražaus!
– Ar tikėjotės tokio lietuvių palaikymo, entuziazmo, renkant ir organizuojant pagalbą?
– Aš tiesiog džiaugiuosi, kad mes mokame būti vieningi, kai to labai reikia. Žmonių akys labai gražios, kai jie daro gera.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir susiduriate iki šiol?
– Pirmas iššūkis buvo, kur laikyti daiktus, nes namie nebetilpo, o skambučiai neapleido mano telefono. Tuomet prisiminiau, kad draugė sakė galės padėti, jei reikės. Pagalbos prireikė – ji atvėrė mums savo garažo duris! Tada ir kita draugė. Dabar žmonės, norintys prisidėti, gali rinktis patogiausią tašką ir pristatyti daiktus. O vėliau iššūkiu tapo daiktų rūšiavimas. Reikia suprasti, kad renkame daiktus žmonėms, kuriems šalta, kurie dieną-naktį yra lauke, o tarp atneštų daiktų randi vasarinių basučių... Tada pradedi galvoti, ar čia kai kurie žmonės spintas išsivalė?
– Kokios pagalbos šiandien reikia labiausiai? Kokių daiktų? Ar geriau aukoti pinigais?
– Maistas, vanduo, medikamentai dabar yra svarbiausi. Taip pat svarbūs ir kariams reikalingi daiktai, įrankiai. Drabužių pas save jau nepriimu. Pinigų – taip pat. Nenoriu tokios atsakomybės.
– Matyt, susiduriate ir su šeimomis, kurios atvyksta iš Ukrainos. Papasakokite, kokia žmonių emocinė būsena? Su kokiu nusiteikimu jie atvyksta? Kokių turi planų? Kokius išgyvenimus pasakoja?
– Namus padėjau rasti ne vienai šeimai, bet ties ta vieta mūsų ryšys ir nutrūksta. Aš per jautri tokioms situacijoms. Mamoms, vaikams aš padedu tyliai ir nuotoliu.
– Papasakokite daugiau apie savanorių darbą? Ką jie veikia? Nes internete galima rasti įvairiausių kvietimų: nuo tinklo pynimo iki kanistrų plovimo ir pan.
– Kuo gali, tuo ir prisideda. Vienas gali duoti garažą, kitas dalintis informacija, koordinuoti, trečias gal gali duoti autobusą, o ketvirtas jį vairuoti. Čia viso ko tikslas yra vienas – gražus rezultatas. Kai pirmus kartus viską suvežėme vyrukams, kurie gabeno viską tiesiogiai į Ukrainą – šypsojomės.
– Kaip atsiribojate nuo visų emocijų? Nuo to liūdesio, kuris apėmęs visą pasaulį, bet jūs jį matote iš arčiau?
– Būtent šis momentas, kai galėjau padėti, kai sutikau daug tokių pat žmonių – sušildė širdį. Pradėjau šypsotis, nes supratau, kad žmonių vienybė – tai didelė jėga. Turiu tris vaikus, nelabai yra laiko sėdėti, stengiuosi dirbti savo darbus. Dabar truputėlį lengviau, pirmas dienas buvo apėmusi visiška panika dėl to, kas bus ir ką reikės daryti.
