– Jurga, kodėl svarbu save pažinti ir kas labiausiai trukdo tai padaryti?

– Man labai patinka mintis, kad kosmose žmogus yra mažas, bet kosmosas yra didelis žmoguje. Jei neturime vidinių blokų, mūsų organizmas visais sluoksniais padeda gyventi laimingą ir visavertį gyvenimą, per nuojautą mums duodamas atsakymus kaip elgtis nežinomose situacijose. Bet nei vienas iš mūsų negimėme suaugę, o jautriu vaikystės ir paauglystės laikotarpiu ypač svarbu, ar sulaukiame palaikymo išreikšdami savo jausmus ir mintis. Visi augame skirtingose aplinkybėse ir tai suformuoja mus kaip asmenybę, kuri būna labiau užsidariusi arba atviresnė pasauliui. Jei sulaukėme pakankamai palaikymo, esame atviresni, geriau pažįstame patys save, galime atsiverti, nebebijome savęs pristatyti pasauliui ir kitam žmogui. Tačiau jeigu vaiką kažkas „uždarė“, sukritikavo, suabejojo jo sugebėjimais, pasijuokė iš jautrumo ar subarė dėl neigiamos emocijos, jis tuo neretai persiima gyvendamas ir toliau, atsiriboja nuo jo nepriėmusios aplinkos.

Tai pat dažnai turime įvairių pasąmonėje tūnančių blokų, kurių mes net neįsisąmoniname.

– Papasakokite daugiau apie šiuos blokus.

– Bėda ta, kad jie savaime neišsisprendžia ir duoda žinoti apie save per susierzinimą, neigiamas emocijas, menką savivertę. Tačiau juos galima judinti ir spręsti kartu keičiant ir savo vidinę būseną. Tik kartais, jei būsena yra ypač sunki ir „užsivėlusi“, vienam tai padaryti yra per sudėtinga užduotis, todėl labai rekomenduoju išdrįsti paprašyti pagalbos: kreiptis į psichologą ir neatidėlioti vieno įdomiausių – savęs pažinimo procesų. Vien apsisprendimas tai padaryti jau yra akistata su vienu iš didžiausių mūsų saviraiškos „ribotuvų“ – baime atsiverti. Radus tinkamą specialistą (man tai pavyko ne iš pirmo karto), pokalbis su juo yra ne gąsdinantis, o laukiamas bei atnešantis į gyvenimą ilgai lauktus pokyčius.

– Nuo ko pradėti spręsti savo kompleksus?

– Patikrintas ir geriausias būdas yra susidurti su savo baime, neigiamomis emocijomis akis į akį, jas įvardyti, pabandyti suvokti jų priežastis. Psichologai tvirtina, kad žmoguje pokyčiai prasideda tada, kai jis tampa stebėtoju ir pradeda matyti tai, kas iš tikro vyksta jo viduje, kai jis supranta, ar tas gyvenimas, kurį gyvena yra primestas, kažkieno įsivaizduotas, visuomenės nustatytas, ar tikrai įgyvendinantis jo poreikius Žemėje. Patartina įsivardyti savo mintis ir jausmus ir pasižiūrėti, ar jie sutampa su veiksmais: ar tarp kasdienės rutinos neužduso svajonės, ar tai, ko mes norime, atitinka tikruosius vidinius poreikius. Neretai mes, užsisukę savo veiklose pamirštame peržiūrėti savo veiklos kryptį, neužduodame esminių klausimų. Tačiau tai padaryti niekada ne vėlu, o tobulėjimo procesas vyksta, norime mes to ar ne. Nes mes kasdien keičiamės, kaip ir pasipildo arba atsinaujina poreikiai, o kur dar kasdien kintanti aplinka. Manau, svarbiausia yra ne orientuotis į rezultatą, bet stengtis pasimėgauti mokymosi procesu ir pamatyti, kiekvieną naują dieną, gyventi čia ir dabar.

– Kaip baimę ir kitus neigiamus jausmus paversti tobulėjimo energija?

– Aš žiūriu taip: jausmai ir mintys yra mano pasakojama istorija, o tikrasis „aš“ – pasakotojas (apie tai pasakoju dainoje „1:0 šviesa laimi“). Tada viskas priklauso nuo požiūrio. Anksčiau gyvenime mačiau begalę problemų. Paskui pradėjau pastebėti, kad tai – tam tikros konfliktinės situacijos mano pačios viduje, tarsi kaunasi dvi Jurgos. Kita vertus, būtent išspręsdama savo vidinius konfliktus ir pasirinkdama tai, kas man atrodo teisinga, labiausiai pasistūmėdavau į priekį. Ilgainiui supratau, kad yra du variantai: galiu pasimokyti iš konfliktinės situacijos ir nebegrįžti prie to, kas išmokta arba neišmokti pamokos ir suktis ratu, jai erzinančiai vis grįžtant į gyvenimą.

Jurga Šeduikytė / Foto: Mika Savičiūtė

Jei neigiamos emocijos atrodo kaip problema, siūlyčiau pabandyti surasti, ko ta emocija gali išmokyti, ką ji sako, iš kur kyla ir imtis veiksmo jai pakeisti. Juk dažniai neigiami jausmai atsiranda skatindami mus išeiti iš „ne savo“ situacijos arba parodo mūsų tikrąją būseną. Tai, kokie mes esame ir kokie norėtumėm būti ne visada sutampa.

– Užsiminėte, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Gal galėtumėte paaiškinti išsamiau?

– Visa gyvenimo kokybė priklauso nuo požiūrio. Jei žmogus save mato tik fiziologiniame lygmenyje, tai jo gyvenimo tikslas bus turėti namą, daug pinigų, valdžios ir patirti kuo daugiau malonumo. Tačiau jei jis supranta, kad žmogus yra kompleksinis, labai sudėtingas ir labai gražiai veikiantis organizmas, sugeba pamatyti ir savo emocinį sluoksnį, įvardinti psichologinę būseną, neneigia dvasinio plano, kuris padeda priimti tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Tai ypač svarbu, kai aplink tvyro nerimas. Psichologas E. Laurinaitis įvardijo tai, ką ir aš stengiuosi daryti. Pirma – domėtis tuo kas vyksta, tačiau tai daryti dozuotai, kiek įmanoma, atskiriant informaciją nuo emocinio fono. Antra – nenustoti gyventi kasdienio gyvenimo ir trečia – kažką padaryti, kad situacija pasikeistų į gerą (kažkam pervesti, kažką nuvežti ar parvežti, kažką priglausti). Dėkime žingsnį po žingsnio ir nepameskime žmogiškumo ir kasdienių veiklų, nes tai sugrąžina ramybę, kokia maksimaliai įmanoma šiomis dienomis, kai vyksta karas.

– Padidėjo ne tik nerimas ir baimė, bet ir nepakantumas kitų žmonių savybėms. Ką su tuo daryti?

– Visų pirma duoti sau laiko, kad suprastum, kaip tu asmeniškai jautiesi šioje situacijoje, ko tu bijai, ant ko pyksti ir kodėl. Jei žmogus visą gyvenimą sakė, kad yra už taiką ir prieš smurtą, o dabar pradėjo kažkam linkėti blogos baigties, jis turėtų atidžiai pasižiūrėti ir į savo vidų – ar jis vis dar už taiką ir prieš smurtą. Agresija, mano supratimu, ateina iš beviltiškumo jausmo, kad nieko negali pakeisti, nors ligi šiol atrodė, kad gyvenimą tvirtai laikai savo rankose. Svarbu turėti savo vertybes ir moralines taisykles, kurios padeda suvokti, kas yra agresija, kodėl ji atsiranda, kiek mano pyktis susijęs su aplinka, o kiek tai yra iš vidaus iškilę dalykai. Kadangi jie jau paviršiuje, galime atidžiau į juos pasižiūrėti, tiksliai įsivardinti ir imti spręsti. Man labai padeda išsikalbėjimas žmogui, kuriuo pasitikiu.

Jei labai neramu, baisu, o pyktis perauga į neapykantą, skatinčiau kreiptis į specialistą, kad būtų ramiau, kad jis patartų, kokius žingsnius žengti, kad sugrįžtume prie meilės, empatijos ir atlaidumo, būsenų, kurios kuria ir subalansuoja ne tik vidinį, bet ir mus supantį išorinį pasaulį.

– „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso paskaitoje mokote ir kaip susigrąžinti pozityvumą į kasdienybę. Gal pasidalintumėte keliais patarimais?

– Jei kaip sutarėme, viskas priklauso nuo požiūrio ir gautos žinios bei įrankiai padeda nusiraminti, tai žmogui ateina supratimas, kad jis turi gyventi kiekvieną savo naują dieną, kaip ir anksčiau. Reiktų mažiau galvoti apie tai, kas bus toliau, ir daryti viską, ką galime dabar. Svarbiausia koncentruotis į tai, kaip gyvenu šiandien, nepamesti kasdieninių veiklų, darbo, stengtis sužinoti informaciją, bet nesivelti į emocingus svarstymus. Aš pasitikiu, kad mūsų šalyje žmonės, padedantys spręsti tokias situacijas, žino ką daro: jie baigę tam tikrus mokslus, išmano tarptautinius santykius, politiką, teisę ir kt. Jie yra arčiau sprendimų ir gali kažką pakeisti, o mes galime palaikyti vienas kitą ir kaimynus humanitarine pagalba, morališkai ir stengtis įkvėpti ramybės aplinkiniams, ypač savo vaikams ir artimiesiems. Nepamiršdami, kad tai, kas eina iš kiekvieno mūsų vidaus, daro tiesioginę įtaką mūsų aplinkai. Dėl to taiką turime susigrąžinti viduje. Kiek žinau, 15 h Lietuvos laiku pasaulyje žmonės meldžiasi už taiką pasaulyje. Kiekvienas savo būdu. Stengiuosi tai prisiminti.

Jurga Šeduikytė

– Kaip su vaikais kalbėti apie karą?

– Manau, kad kiek ir kas turi būti jiems sakoma, labai priklauso nuo jų amžiaus. Vaikai yra kur kas jautresni neigiamai informacijai, ir tuo mums padeda neperžengti tam tikros ribos, nepasinerti visai dienai į informacinį srautą. Vis tik siūlyčiau, kad reikalingą informaciją jie gautų šeimoje, o ne nugirstų iš išsigandusių draugų pasakojimų ar iš internete randamų vaizdų. Aš savo sūnui pasakiau, kas vyksta, pasakiau savo nuomonę šiuo klausimu. Nepamirškime ir to, kad mūsų vaikų ramybė priklauso nuo mūsų ramybės. Tėvai turėtų ieškoti prieinamų priemonių, kaip suteikti ramybę visai šeimai, o pradėti reikėtų nuo savęs.

– Ar vienas iš nusiraminimo būdų galėtų būti dienoraščio rašymas?

– Kai prieš daugiau nei dvejus metus kasdien pradėjau rašyti dienoraštį, pradžioje rašiau, kaip man atrodo. Tada pastebėjau, kad „kaip man atrodo“ skiriasi nuo to, kaip aš iš tikro jaučiuosi, nes kartais atrodo, kad aš rami, bet jaučiuosi priešingai. Būdavo, per dieną prisėdu ir tris kartus, kol išrašau tai, kas iš tikrųjų vyksta viduje. Tada kažkas klikteli, viduje tarsi atsikabina ir ta būsena jau keičiasi į kitą, nes neigiama emocija atliko savo funkciją: aš ją išgirdau, išgirdau savo viduje šnabždantį nepasitenkinimą ir jį išklausiau.

Dienoraščio rašymas yra geriausias būdas pasikalbėti su savimi ir priartėti prie vidinės tiesos. Kai kažkas neaišku, negera viduje, sėdu rašyti. Po išsirašymų būna žymiai geriau, fiziškai jaučiu, kaip palengvėja. Žinoma, per vieną dieną tai neįvyksta, bet labai rekomenduoju pabandyti. Ypač, kai nerimas tapo kasdienybės fonu.

Ramybė yra mūsų viduje, tik reikia noro ir surasti sau tinkamą kelią jos link.

– Kodėl rašymas yra naudingas ir kodėl rekomenduojama dienoraštį rašyti ranka, ant popieriaus?

– Todėl, kad tai struktūrizuoja žmogaus mąstymą. Struktūra – nesvarbu, kokia forma atpažinta – po truputį persikelia ir įsitvirtina ir kasdieninėje veikloje. Kitas dalykas – stebėdami ir pastebėdami mes atsitraukiame ir nebesitapatiname su savo mintimis ir jausmais, tad galime pamatyti objektyvesnį vaizdą.

Pasiryžusiam rašyti, pradžioje patarčiau įsivardinti, ko jis siekia dienoraščio rašymu. Man, pavyzdžiui, tiesiog buvo per daug minčių ir nesuvokiamų būsenų, tad rašydama siekiau aiškumo. Gal kitas rašydamas nori nusiraminti arba susidėlioti konkrečius žingsnius savo svajonės link ir aprašyti, kaip sekasi ją įgyvendinti. Jei visai nekyla minčių, ką rašyti, galima užrašyti, ką šiandien veikei, valgei, su kuo pasimatei, ką pagalvojai ir ką pajutai ir pan. Keista, bet dažnai rašydamas prisimeni tai, ko net neužfiksavai gyvendamas, bet kas, pasirodo, yra svarbu: kad tave ypač ramina nuo seno namie šmirinėjantis katinas, kad vaikas drabužius išaugo, kad pavasaris pumpurais išsprogo ir panašiai. Kiekvienam tai labai individualu, man tuo ir gražus žmogus. Nėra visiems tinkamų taisyklių.

Norinčiam prisišaukti į kasdienybę pozityvumą, patarčiau dienos pabaigoje rasti, už ką padėkoti ir užrašyti tris dalykus, už kuriuos galime save pagirti. Tai gali būti visai paprasti dalykai: išploviau indus, pasakiau komplimentą kolegai, jei man būdingas uždarumas – paklausiau, kaip kažkas gyvena. Jei žmogus niurzga, o šiandien sugebėjo pasidžiaugti žibute, to pakanka save pagirti. Gražūs žodžiai sau padeda nurimti, atkurti vidinį balansą. Galintis pasakyti komplimentą sau, lengviau jį pasakys ir šalia esančiam.

– Dažnam iš mūsų lengviau pagirti save nei kitus. Kodėl svarbu rasti pozityvių žodžių sau?

– Nes dalinimasis geriau veikia, kai vyksta iš pertekliaus. Žmogus, kuris savimi dar nesidžiaugia, dažnai kitiems sako gražius žodžius, tik dėl to, kad nori užsipildyti savo viduje tvyrančią tuštumą, ir nusivilia kitais, jei negauna atgal to, ko pasąmoningai tikisi. O jei tu save priimi tokį, koks esi, keliauji savo kelią, nebijai neigiamų ir teigiamų emocijų, pripažįsti baimę ir nerimą, suvoki, kad esi ne vienas, kad viskas pasaulyje susiję, tai norisi dalytis su kitais. Tiek savo patirtimi, tiek ir šiluma, kurią spinduliuoja save realizuojantis ir savo gyvenimo keliu einantis žmogus. Todėl siūlau pradėti nuo savęs, būkime tie bandomieji triušiai (šypteli) ir elkimės su savimi taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi kitas. O tikslas galėtų būti vidinė taika, nepriklausanti nuo išorinių aplinkybių.