– Papasakokite, kaip jūs susipažinote?
Romanas: Susipažinome internetu. Daiva gyveno Ukrainoje Kijeve, aš – Rusijoje. Iki mūsų pažinties mes niekada nebuvome vienas kito šalyje. Po ilgo bendravimo nuotoliu, galiausiai nuvykau į Ukrainą. Po metų su Daiva ten susituokėme. 2011 metais išvykome gyventi į Rusiją, neturėjome konkrečių planų. Iki tol aš buvau archeologas, važinėjau po Rusiją, dalyvavau įvairiose ekspedicijose, o po vestuvių supratau, kad toks gyvenimo būdas nesuderinamas su šeima, todėl reikėjo kažką keisti. Atvažiavome pas mano tėvus, ten sutvarkėme dokumentus ir sėdome prie kompiuterio ieškoti, ką daryti toliau. Pagal išsilavinimą esu istorikas, o Daiva – muzikos mokytoja. Nusprendėme, kad galėtume dirbti kokioje nors mokykloje. Aš norėjau keltis į kokį nors mažą miestelį šiaurėje. Pats esu gimęs Murmansko apskrityje, bet Daiva nenorėjo taip toli į šiaurę, ten klimatas tikrai prastas. Poliarinės naktys ją gąsdino. Radome kompromisą: šiaurėje, bet ne už Poliarinio rato, Karelijos Respublikoje esančiame nedideliame miestelyje, 150 km nuo Peterburgo, mokykla ieškojo mokytojų. Retai kada tokie skelbimai patenka į internetą, nes vietiniai žmonės skelbimus deda arba į laikraščius, arba kabina ant stulpo, bet mums pasisekė. Ten gyvenome trejus metus.
Daiva: Reikia pasakyti, kad vietiniai žmonės šiame regione yra labai specifiniai. Kitados čia gyvenę suomiai buvo deportuoti, o į jų namus buvo atkelti rusai. Suomiai per porą valandų turėjo susiruošti ir išeiti, jie paliko viską: maistą, daiktus, net nuotraukas...
Romanas: Kai ten atvykome, mums davė butą. Apsistojome ir pradėjome nagrinėti vietovę, važinėjome aplinkui, domėjomės, kuo šios vietos ypatingos. Netoliese buvo labai gražus ežeras, buvome šokiruoti, kai paklausėme, kaip jis vadinasi. Mums pasakė: „Kolūkiškas“. Paskui apsilankėme kapinėse ir pamatėme, kad ten vyksta siaubingi dalykai. Pasirodo, kad vietiniai niokoja kapavietes, į jas laidoja savus mirusiuosius, net ant paminklų nubraukia senus vardus ir užrašo naujus. Apie tai parašėme publicistinį straipsnį. Paskui apvažiavome visą regioną ir padarėme didesnį reportažą. Nuo to prasidėjo mūsų nesutarimai su vietiniais: su vietos valdžia, administracija, mokykla, gyventojais.
– Nebuvo žmonių, kurie jus palaikytų? Su kuriais rastumėte bendrą kalbą?
Romanas: Buvo tokių. Iki šiol ten turime draugų. Tas miestelis yra netoli Sankt Peterburgo, žmonės atvažiuodavo čia iš didmiesčio, buvo dalis inteligentijos, bet ta didžioji vietinių dalis, ta kritinė masė nepritarė mūsų požiūriui. Tarkime, mokinių tėvų ir mano pasakojimai apie Šaltąjį karą skirdavosi. Laikui bėgant, FSB (Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba) susidomėjo tuo, ką aš pasakoju per pamokas. Pasirodo, mokyklos direktorė reguliariai apie mus pranešinėdavo. Buvo stebima, ką mes rašome į internetą.
Daiva: Mes buvome tokie specifiniai žmonės, nepriklausėme bendruomenei. Dirbome savo darbus, ieškodavome medžiagos savo straipsniams, net neturėjome televizoriaus.
Romanas: Pirmą kartą po ilgo laiko viešbutyje žiūrėjau televizorių, kaip tik tada, kai prasidėjo Maidanas. Man buvo šokas. Ten kalbėjo visiškas nesąmones. Net pradėjau užsirašinėti. Bet vietiniams ten nieko neįprasto nebuvo. Jie nuolat gyveno tokioje informacijos terpėje. Bet jei iki Maidano galima buvo to nepastebėti, po Maidano viskas pasikeitė. Gyventi tame sociume tapo nejauku.
– Ką turite omeny?
Daiva: Pavyzdžiui, mus ragino nustoti viską kritikuoti ir pradėti rašyti apie ką nors gero. Sakė, kodėl jūs rašote apie tą vandalizmą kapinėse, geriau pakvieskite visus į šeštadienio talką, arba raskite finansavimą tiltui.
Romanas: Kai Rusija okupavo Krymą, viskas tapo daug rimčiau, todėl nusprendėme palikti šią vietą. Nebegalėjau mokyti istorijos. Įsivaizduokite, man reikėjo pravesti klasės valandėlę apie tai, kaip puiku, kad Rusija dabar turi naujų teritorijų. Aš apie tai negalėjau nieko pasakoti.
– O jums, Daiva, kaip sekėsi dirbti mokykloje?
Daiva: Per muzikos pamokas atrodo, kad turėtų būti viskas ramiau, bet dar iki Maidano buvo toks atvejis. Gal jūs nežinote, bet kiekvienoje mokykloje Rusijoje klasėse kabo Putino portretas. Mano klasėje kabėjo du tokie portretai. Taip nutarė tėvai. Kur aš bepažiūrėčiau, visur – Putinas. Pagalvojau, kad gal vieną galiu nukabinti. Bet buvo didelis skandalas. Pasirodo, kad vaikai atskiria juos ir būtinai reikia grąžinti antrąjį Putiną.
Romanas: Be to, mokyklos vadovybė visada nerimavo, kad mes neskiepijame vaikams reikalingo patriotizmo. Kai kalbėjau su mokyklos direktore, matėsi, kad ji ilgisi Sovietų Sąjungos, yra pasimetusi, kad nėra ideologijos, kurią galima būtų įkalti vaikams į galvas. Kai Rusija užėmė Krymą, jiems tarsi atsivėrė akys, jiems atsirado viltis, kad vėl grįš Sovietų Sąjunga, kad grįš jų jaunystė.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas toliau?
Romanas: 2013 metais mums gimė sūnus. Pavadinome jį Gediminu. Pasirinkome lietuvišką vardą, nes Daiva turi lietuviškų šaknų, domimės Lietuvos istorija. Tiesa, tokio vardo mums nenorėjo iš pradžių užregistruoti, bet galiausiai sutiko.
Daiva: Kai baigėsi mokslo metai, galiausiai išėjome iš darbo. Norėjome išvažiuoti kur nors dar toliau. Yra tokia frazė, kad jei tu gimei imperijoje, gyventi geriau provincijoje prie jūros. Mes tą ir padarėme. Išvykome į Rusijos gilumą, prie sienos su Šiaurės Korėja, ant kranto prie Japonijos jūros. Ten stovėjo namas, mūsų užduotis buvo – gyventi ir jį saugoti, prižiūrėti. Tai buvo nardytojų bazė, kuri vasarą dirbdavo, o šaltuoju metu – ne. Ten reikėjo kažkam nuolat gyventi. Mes ten gyvenome visą žiemą be jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Paskui pažįstamas mums pasakė, kad galime atvykti į Lietuvą. Kadangi mano senelis buvo lietuvis, galėjau kreiptis į ambasadą, kad man ir mano šeimai būtų išduoti dokumentai. Viską susitvarkėme ir 2015 metais atvykome į Lietuvą.
– Koks buvo pirmas įspūdis?
Romanas: Tai nebuvo pirmas kartas Lietuvoje, buvome lankęsi čia prieš tai. Bet šį kartą nutarėme apsistoti ne Vilniuje. Planavome dirbti per nuotolį, todėl apsigyvenome Mažeikiuose. Ten gyvenome trejus metus. Gediminas augo, jam reikėjo eiti į mokyklą. Norėjome, kad jis eitų į lietuvišką mokyklą. Persikraustėme į Panevėžį, ten jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą, jam labai gerai sekėsi, todėl kitais metais jis įstojo į Čiurlionio Menų mokyklą. Praėjusią vasarą persikraustėme į Vilnių.
– Kaip jus sutiko lietuviai?
Daiva: Kai tik atvažiavome į Mažeikius, iškart suradome labai gerų draugų. Su tuo neturėjome jokių problemų. Lietuviai labai draugiški, netgi per daug, sakyčiau. (Šypsosi.)
– Kaip pakeitė jūsų gyvenimą šiandieniai įvykiai Ukrainoje?
Daiva: Dabar visa ši situacija atrodo kaip blogas košmaras, nors jei pradėsi analizuoti, pamatysi, kad buvo visi požymiai, kad įvyks tai, kas įvyko. Buvo toks eilėraštis „Ar rusai nori karo“, bet iš tikrųjų jie jo nori. Pavyzdžiui, jei Ukrainoje vykdavo kokios nors eisenos per šventes, visi skanduodavo „Daugiau niekada“. Visi suprato, kad karas tai yra tragedija, kad tai niekada neturi pasikartoti, kad tą reikia prisiminti tam, kad nekartotume, nes tai yra didžiausias blogis. Rusijoje buvo visai kiti lozungai apie karą: „Galime pakartoti“. Šią frazę kai kurie rašo ant lipdukų ir klijuoja ant savo automobilių. Tas militarizmas juntamas visur. Net vaikai puošiami karinėmis uniformomis per šventes.
– Kokių planų turite ateičiai?
Romanas: Kol kas gyvename čia. Daivai tai yra repatriacija. Čia jos senelio tėvynė. Ne šiaip sau pasirinkome Lietuvą. O dėl ateities, sunku pasakyti. Iki vasario 24 d. buvo galima galvoti apie ateitį, o dabar nežinau. Norėjome, kad vaikai augtų čia, kad mokėtų lietuvių kalbą. Dabar čia ieškome darbo, esame pedagogai, galime mokyti vaikus.
Daiva: Mano mama praėjusią savaitę atvyko į Vilnių. Penkias paras ji slėpėsi rūsyje, Kyjive. Ironiška, bet mano mama buvo visiškai rusifikuota. Pagal ideologiją ji buvo tokia rusė, nors ir gimusi Ukrainoje. Jai buvo šokas, kai rusai atėjo jos „gelbėti“, ji iki galo nesuprato, kokia pavojinga Rusija. Laimei, dabar jos gyvybei pavojus negresia. O apie ateitį galiu pasakyti tik tiek, kad jei Ukraina nelaimės, ateities mes neturėsime.
