– Papasakokite, kas jus atvedė į šią veiklą? Kaip kilo idėja?
– Kaip tik visai neseniai FB priminė, kad prieš 8 metus atradau lėlių kūrybą. Tuomet, pamenu, vos tapau daugiavaike mama, „sėdėjau“ namuose, augindama trečiąjį vaiką. Dienos visos buvo vienodos, paskendusios buityje tarp kalno nešvarių rūbų, maisto ruošimo, miego ir laiko trūkumo. Erzino straipsniai apie tobulas supermamas, kurios viską suspėja: ir vaikus užauginti, ir namais pasirūpinti, ir verslą kurti. Perskaičiau straipsnį apie daugiavaikę mamą menininkę Eglę Grėbliauskaitę, kuri įkvėpė mane paleisti tą buitį ir neriboti savęs iš vidaus. Jau tuomet buvau išsiilgusi meno, nes po studijų universitete taip ir liko dažai palėpėje. Ta krūva netvarkingai sudėtų batų yra visai nieko tokio, buitis vis tiek niekada nesibaigs, o gyvenimas taip ir praeis. Norėjosi kažko, kas įprasmintų kasdienybę. Kad kažkas liktų apčiuopiamo, ką gali parodyti, ką įdomaus nuveikei. Ir tuo pat metu netyčia atradau internete, kad žmonės lėles ne tik perka parduotuvėje, bet jas ir kuria savo rankomis. Lėles myliu nuo vaikystės. Turiu pirmąją lėlę Agnę, kuriai jau 39 metai. Tai nusprendžiau pabandyti kurti. Aišku, priemonių jokių tuomet namuose neturėjau. Pasigooglinau, kad masę lipdymui galima pasigaminti ir iš tualetinio popieriaus ir lipalo, kuri net turi pavadinimą „Papje mashe“. Matytumėte, vyro veidą, kai grįžęs iš darbo pamatė puode verdantį tualetinį popierių. Iš tos masės ir kūriau pirmąjį žmogeliuką. Bet paskui greit perėjau prie ore stingstančio modelino. Išbandžiau keletą, kol atradau spec.lėlėms lengvą ir man tinkamą.
Ir kai jau mano rankos po truputį ėmė klausyti mano širdies, pavyko sukurti pirmąją portretinę lėlytę pagal Eglės Grėbliauskaitės nuotraukas iš žurnalo ir interneto. O sukūrus dar laukė sunkus išbandymas parodyti lėlę nuotraukos savininkei ir paprašyti leidimo viešai pasidalinti foto su lėle. Tik tuomet, kai gavau patvirtinimą, kad tai, ką darau, yra neįtikėtina, panašu, įdomu, patikėjau, kad tai yra ta veikla, kurioje esu aš, kurioje save realizuoju, atsipalaiduoju, atitrūkstu nuo kasdienybės.
– Kaip vyksta kūrybinis procesas?
– Laiko paroje daugiau neatsirado, taigi teko pradžioje kurti miego sąskaita, vakarais. Vėliau atradau, kad laikas – tai ir kelios minutės užkaitus maistą ir klausantis įdomios laidos, mažiau naršant telefone, atsiranda minutė po minutės kasdien. Taip virtuvėje atsirado mano kūrybinis lėlių kampelis, kuris ėmė plėstis ir vieną dieną tiesiog nebetilpo. Neįtikėtina, kiek visokių priemonių, įrankių, medžiagų reikia sukurti lėlytėms, kurios visos skirtingos – nuo plaukų, rūbų iki batų. Teko persikraustyti į negyvenamą palėpę. Kad galėčiau ten kurti, parsitempiau seną sovietinę sekciją ir stalą, juos išardžiau, savaip perdažiau ir dabar turiu šiokią tokią vietą kūrybai. Prisėdu kasdien bent trumpam. Lipdau. Šlifuoju. Tapau. Ieškau medžiagų rūbams, batams. Siuvu. Klijuoju. Kuriu peruką. Formuoju šukuoseną. Kiekvieną kuriu rankomis, be jokių formelių. Fotografuoju. Atradau be galo daug profesijų. Nesu siuvėja, bet jei reikia ne tik lėlei, ir vaikams pataisau rūbus. Nesu kirpėja, bet ir vyrui, ir vaikams kerpu plaukus. Labai daug praktiškų naujų profesijų įgijau.
Ir vis tiek lėlytės kūrybai prireikia mėnesio laiko. Atrodo, ką čia tiek veikti, Youtube per kelias minutes filmuką parodo, kaip sukuriama lėlytė. Bet kuo daugiau lipdau, tuo ilgiau ir užtrunku. Norisi kaskart vis labiau ir labiau priartėti prie sumažintos žmogaus kopijos.
– Ar užtenka tik to žmogaus nuotraukos ar reikia ir kažkokių žinių apie jį. Jei taip, tai kokių?
– Nuotraukų visad prašau kuo daugiau. Labiausiai mane domina veido nuotrauka tiesiai ir iš šono. Ir bent viena visu ūgiu, kad išlaikyčiau kūno proporcijas.
Šis namų darbas dažnam būna sudėtingas. Kai norisi pradžiuginti staigmena, negali tiesiog paveiksluoti ir nepaaiškinti. Dažnas fotografuojasi jam gražiausia poza kažkuriuo šonu, plaukais vis slėpdamas visose nuotraukose tą pačią pusę. Arba visai neturi nuotraukų. Tik vieną kitą iš tolo dideliame kolektyve. Tuomet būna labai sudėtinga. Tai ne ant lapo nupiešti. Paėmus lėlę iš šono, profilis gali būti visai nepanašus. Tiesa, vien nuotraukų sukurti portretui, neužtenka. Kai kuriu, dalinuosi proceso nuotraukomis, kad sugaučiau panašumą. Aiškinuosi, kuo žmogus gyvena, ką mėgsta. Kokios spalvos vyrauja namuose, kad tiktų interjere. Kokio stiliaus rūbus nešioja, nes lėlės rūbai nenusiima. Ypač įdomu, ko žmogus nemėgsta. Nes jeigu mane sukurtų garbanotais plaukais ir raudona suknele, ko aš labai nemėgstu, tai tokia lėlytė gyventų užkišta už spintos.
O kurdama niekad neperšu savo nuomonės. Tik klausausi. Kartais pati užsidedu peruką ir tampu juodaplauke, garbane ar ilgakase, kaip mano kuriamos lėlės.
Didžiausias komplimentas kai man pasako, kad pavyko atpažinti ne tik išorę, bet ir vidinį pasaulį, tarsi pažvelgtų į savo sielą.
– Kas yra sunkiausia?
– Turbūt sunkiausia nufotografuoti ir išsiųsti. Fotografijoms ne visos pasiduoda. Ypač tamsiais žiemos vakarais, kai nėra gero apšvietimo, kai lieka mažai laiko fotosesijai. Neretai sulaukiu pastabos, kad realiai lėlytė atrodo geriau nei nuotraukoje.
Ir atsisveikinti sunku. Kai visą mėnesį glostai, šukuoji, kuri ir staiga nebelieka. Ir dar toks sunkus etapas belaukiant, kokia reakcija savo sumažintą kopiją pamačius. O jos būna įvairiausios. Kaip ir žmonės, visi mes skirtingi. Vieni juokiasi, kiti žado netenka, treti nutaiso neįskaitomą veidą. Aš priimu visas reakcijas. Net jei nepatinka, man įdomu, ar tiesiog prieš lėles žmogus nusiteikęs, ar nepanašus išėjo, ar tikėjosi automobilio raktelių, o čia kažkokia lėlė.
– Paminėjote, kad būna žmonės tai priima kaip vudu lėles. Kodėl? Ką jiems atsakote?
– Meno rūšių yra įvairiausių. Vienos lėlės skirtos vaikų žaidimams, kitos – interjero puošybai, trečios – kad šokiruotų, ketvirtos – ritualams ir t.t. Vudu lėlės kuriamos kažkuo panašios į tam tikrą žmogų (turbūt tik ši savybė panaši su portretine), bet lėlė būna minkšta ir primityvi, kad ritualų metu galėtų lėlę plėšyti, badyti ir kitaip skriausti. Mano lėlės kuriamos interjero puošybai, įdomiau nei tapytas paveikslas, portretą galima iš visų pusių apžiūrėti, kurtos iš modelino, taigi ritualams netinkamos. Be to, sudedu tiek teigiamų emocijų ir meilės, kad daugiau džiugesio ir laimės namuose būtų. Dažniausia kuriu besišypsančias, laimingas lėles, nes liūdėti ir patys puikiai mokame.
– Ar būna, kad užsakymo atsisakote?
– Būna dėl laiko stokos. Jei turiu tik savaitę ar dvi, žinau, kad nespėsiu, niekuomet nežadu.
Taip pat jei žmogus nori, bet labai abejoja, ar tokia staigmena patiktų, ar ne. Bandau atkalbėti arba kad įteiktų ne kaip staigmeną, o paragintų prisijungti dalyvauti kartu, atrenkant nuotraukas, spalvas, stilių. O jei pasakytų, kad nesąmonė tokia dovana, išvis nepradėti net kurti.
– Kam dažniausiai tokias lėles žmonės dovanoja?
– Dažniausiai turbūt jubiliejaus arba 18-ojo gimtadienio proga patiems artimiausiems ir draugams. Taip pat vestuvių (jauniesiems, tėvams, liudininkams), krikštynų (tėvams arba krikšto tėveliams), sutuoktuvių metinių proga. Labai dažnai tiems, kurie turi ir gali nusipirkti viską ir sunku nustebinti. Amžius irgi labai skirtingas. Esu kūrusi ir 1 metukų mergytę, ir 85 metų močiutę. Ir progos, ir žmonės be galo skirtingi. Jei kuriu vestuvių proga, tenka kurti ateities viziją – jeigu nori lėlytes aprengti taip, kaip jie tik atrodys vestuvių dieną, tuomet smulkiai paveiksluoja būsimus rūbus arba nuorodas į vaizdą. Pasakoja, kaip atrodys šukuosenos ir t.t. Ir viską daro slapčia, kad neįtartų. Teko kurti lėlytes 30 metų vestuvių metinėms pagal seną nespalvotą vestuvių nuotrauką, taip sugrįžau į praeitį.
– Kuo dar užsiimate be lėlių kūrybos?
– Šiuo metu, deja, dėl vaiko ligos, kuris mokosi iš namų jau antri metai, tenka būti ne tik kūrybinga mama, bet ir pabūti jam pradinių klasių mokytoja. Užtat atradau dar ir žaisliukų iš vatos kūrybą. Kuriame kartu su vaikais. Šiemet ant eglutės buvo vos keli vatos žaisliukai, kitąmet jau turėsim pilną dėžę.
