– Prieš keletą metų sostinę iškeitėte į Nidą, vėliau persikėlėte į Girulius. Papasakokite, kur gyvenate šiuo metu?
– Jau dvejus metus gyvename Giruliuose ir panašu, kad kol kas ta vieta nesikeis. Randame čia balansą tarp veiklos ir ramybės. Į Nidą dabar nuvažiuojame nebent terapiškai. Ji yra mūsų sielos namai.
– O didmiestis?
– Paeksperimentavę supratome, kad geriausia gyventi per kelis miestus: tarp Vilniaus, Kauno ir pajūrio. Kartą per mėnesį važiuojame į Vilnių ir Kauną, sutvarkome savo reikalus, aktyviai praleidžiame laiką. Bet kontrastas yra didžiulis. Vilniuje pasijuntu tarsi Alisa stebuklų šalyje. Kai grįžtu atgal, pasidžiaugiu, kad gyvenu tokioje ramybėje. Pajūrio tempas, jūra, gamta priverčia sustoti, neskubėti, labiau išjausti save. Gyvendama Vilniuje, buvau pamiršusi save, ten visko tiek daug, kad labai lengva pasimesti.
– Kas jums padėjo suprasti, kiek žmogui svarbus ryšis su gamta?
– Nuo mažens turėjau ryšį su gamta, gyvenau Antakalnyje prie miško. Tai buvo mano kiemas. Kai pačiai gimė vaikai, pamačiau, kad mieste sudėtinga, per daug streso. Man visada norėjosi su vaikais jaustis saugiai ir ramiai. Bet kad imčiausi pokyčių, reikėjo pasiekti tą lygį, kai įvyko organizmo perdegimas, apsirgau. Tada ir pasirinkome kraustytis arčiau gamtos. Tai buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenime.
– Esate žinoma kaip fotografė, bet kartu kuriate ir juvelyros dirbinius, tiesa?
– Kai išsikrauni nereikalingo bagažo, ateina kažkas naujo. Per šiuos ketverius metus gyvenimo pajūryje atradau labai daug netikėtų veiklų. Iki tol visada tapatinausi tik su fotografija. Kai atsirado daugiau laiko, kas buvo iš pradžių keista, nes buvau įpratusi neturėti laiko, ypač sau, atradau kitus užsiėmimus. Šiuo metu vedu „Innerdance“ sesijas. Tai toks vidinis sielos šokis, pasimatymas su savimi, savęs patyrimas. Domiuosi kundalini joga, tantros filosofija. Visa tai man padėjo atrasti balansą tarp savęs ir savo kūno. Man trūko ryšio su savo kūnu. Iki tol moteris ir save vertinau: graži, negraži, plona, neplona. Maniau, kad turiu kažkokia būti, į kažką lygiuotis. Tik per praktiką atėjo kitoks supratimas. Niekada nemaniau, kad moters lytiniai organai yra tokie svarbūs, kuriant ryšį su savimi. Kai pradėjau tą suprasti, norėjosi kažkokio ženklo, priminimo, kad nepamirščiau tos pagarbos ir meilės sau.
– Daug kas dabar kalba apie meilę sau. Kas jums tai yra?
– Aš manau, kad tai yra tikroji pagarba savo kūnui, savo šventovei, kai tu myli ją, saugai, globoji, o ne kaltini, peiki ir riboji su botagėliu. Vedu moterims užsiėmimus ir matau, ko daugeliui šiandien trūksta. Mums reikia vietos, kur galėtume dalintis savo išgyvenimais, atsiverti. Mūsų protėviai tą turėjo. Moterys burdavosi į ratelius, kažką veikdavo kartu. O dabar daugelis ir kenčia, ir džiaugiasi kiekvienas sau. Bet tik dalindamasis supranti, kad meilė beribė. Man gyvenimo prasmė yra apie dalijimąsi, apie būrimąsi kartu.
– O kurioje vietoje čia matote kovas už lygias moterų ir vyrų teises, feminizmą? Ar atskirdami vyrus nuo moterų nežengiame žingsnio atgal?
– Jei atvirai, niekada nesidomėjau nei lygiomis teisėmis, nei feminizmu. Ėjau savo keliu. Aš labai myliu tiek vyrus, tiek moteris. Gerbiu vyrišką lytį ir, manau, kad jiems šiandien labai reikia palaikymo. Žiūrint istoriškai, tiek moterys kentėjo, kai vyrai išeidavo į karą, tiek vyrai buvo pažeisti. Kai tą suvoki, skirstymas tampa beprasmis. Abiem pusėms reikia meilės ir, jei moterys grįš į savo moteriškumą, suvoks savo moterišką energiją, natūraliai ja spinduliuos, vyrus tai veiks gydančiai. Nereikės už nieką kovoti. Kai moteris eina į kovą, kažką bando įrodyti, ji aktyvina savo vyriškąją energiją. Vyras yra kovotojas, jis siekia tikslo. Mes negalime būti tokios pačios kaip vyrai. Kai bandome kažką įrodyti, atsiranda disbalansas, abi pusės tampa nelaimingos, šeimos skiriasi. Vyras siekia tikslų, nes jo yra tokia prigimtis.
– O kokia moters prigimtis?
– Natūrali moteriška būsena yra tekėjimas, darymas iš intuicijos, jausmo, buvimas ryšyje su savo kūnu. Tada viskas vyks be streso, per malonumą. Moteris neturi eiti per kančią. Vyrui reikia tikslo, kovos, konkurencijos. Pavyzdžiui, kai gyvenome Nidoje, aš jaučiausi nuostabiai. Gyvenau, vaikščiojau, svajojau, fotografuodavau. Bet mano vyras turėjo kažką veikti, jam reikėjo iššūkių, adrenalino. Kai aš atradau savo moterišką energiją, mūsų santykiai virto svajonių santykiais. Tarp mūsų dabar tvyro pagarba ir dėkingumas vienas kitam, neliko konkurencijos. Šiandien galiu atsipalaiduoti ir pasitikėti savo vyru, o kai moteris pasitiki savo vyru, ji siunčia jam tą palaikymo energiją. Jo nebereikia kontroliuoti. Nes dažnai moterys planuoja, strateguoja ir galiausiai praranda ryšį su savo kūnu, dėl ko nebejunta orgazmo ir kitų malonumų. Šiandien įprasta moterį sprausti į tam tikrus rėmus, kad ji turi būti kaip vyras: negali rodyti savo jausmų, turi būti visada išlaikyta, graži, rami, neduok Dieve, apsiverks. Jei būsi jautri ir emocinga, būsi kvaila, bet moteris gali būti visokia, ji teka, ji jausminga ir tie jausmai įkvepia vyrus. Pažiūrėkite, kokiais epitetais apipintas PMS ar mėnesinės. Sergu mėnesinėmis... Tai ne liga. Tai nuostabus procesas. Kai tą suvoki, gali savo darbus dėliotis pagal savo ciklą. Kai tą pradėjau daryti, man pasidarė taip gera gyventi, aš vis labiau pamilstu savo moterišką esybę, atsiranda pasididžiavimas. Mėnesinės man nebevargas, tai džiaugsmas, aš švenčiu tas dienas.
– O kokį vaidmenį moteriškume atlieka motinystė?
– Su motinyste atrasti moteriškumą nėra paprasta. Mergaitės tam turėtų būti ruošiamos nuo pat pradžių. Man neužteko pagimdyti trijų vaikų, kad suvokčiau save kaip moterį. Turiu dvi dukras ir sūnų ir jie yra patys geriausi koučeriai. Vaikai parodo, kaip visi metodai veikia praktikoje. Aš galiu vaidinti, kad pabuvusi moteriškoje energijoje, atsipalaidavau, nušvitau ir laiminga grįžtu namo, bet vaikai parodo tavo tikrąjį dvasinį lygį.
– Bet motinystė nėra būtina tam, kad atsiskleistų moteriška energija?
– Tikrai ne. Motinystę galima išreikšti per kūrybą. Svarbiausia priimti kaip yra. Fiziškai tapti mama taip pat nėra lengva, kaip kad neturėti vaikų. Nėra taip, kad vienam geriau, kitam blogiau. Kiekvieno požiūris yra individualus. Man gerai, kad vaikai į mano gyvenimą atėjo, kai buvau jauna. Man buvo 23, 24 ir 28 metai. Auginau juos, remdamasi intuicija. Bet man šeima visada buvo prioritetas. Tai yra didžiulė vertybė.
– Pakalbėkime apie jūsų gyvenimo būdą. Teko skaityti, kad kažkada net skalbimo mašinos atsisakėte?
– Neatsisakėme, tiesiog vasaros metu, gyvendami Nidoje, jos neturėjome. Finansinės galimybės tada buvo tokios, kad reikėjo rinktis paprastesnį gyvenimą, bet tas mane išlaisvino nuo buities. Neturi ir gerai. Noras daug turėti kartais vargina. Kai žmonės sako, kad brangu, negali sau leisti, aš tuo netikiu. Kai išvažiavome į Nidą, neturėjome pinigų, kad nuomotumėmės čia būstą visai vasarai. Bet kai neriboji savo minčių, atsiranda galimybės. Aš mėgstu džiaugtis tuo, ką turiu ir dėkoti už tai. Bet šiandien gyvename gana įprastai. Kompostuojame atliekas, rūšiuojame, stengiamės sąmoningai apsipirkinėti, nešvaistyti maisto. Tarkime, jei važiuodama į parduotuvę pamirštu savo krepšį, imu viską be maišelių: kraunu į vežimą, paskui vežu prie bagažinės ir iškraunu. Taip tarsi save baudžiu. (Šypsosi.)
– Apibendrinkime: tai kaip moteriai atrasti ir pažinti savo moterišką prigimtį?
– Per atsipalaidavimą ir malonumą. Pasidalinsiu savo praktika, kurią darau ryte ir vakare prieš miegą. Atsibudus ryte uždėti vieną ranką ant gimdos, kitą – ant širdies, įkvėpti iškvėpti, dėkoti savo kūnui ir siųsti jam meilę. Pajusti savo kūną, išmyluoti savo krūtinę, pilvą. Tai atveria duris į naują dieną. Prabudę, nepulkite prie telefono, bet pirmiausia su giliu moterišku atodūsiu, su kvėpavimu grįžkite į savo kūną. Dar viena galingiausių praktikų – šokis. Ryte viena nuoga pašokite prieš veidrodį. Užtenka penkių minučių. Visa tai yra nemokamai. Nereikia keliauti į Indiją ar dar kur nors. Jei tą darysite, pastebėsite, kad dienos metu nebenorėsite pykti ant savęs, pajusite, kokia sau brangi esate. O tai pajutę, meile galėsite dalintis su kitais. Be to, pamatysite, kad pradėsite pritraukti tokius žmones, kurie taip pat myli save. Mūsų aplinka yra labai geras radaras to, kas vyksta mumyse.
