– Pradėkime nuo jūsų gyvenimo būdo. Kada pradėjote sportuoti?
– Iš tiesų, tai ne taip jau ir seniai – prieš kokius trejus metus. Bet visada žinojau, kas yra sveika mityba, kas yra sportas, kiek galėjome, tiek to laikėmės, visada šokau. Prieš trejus metus sportuoti pradėjau daugiau, bet mitybos kardinaliai nekeičiau. Negalėčiau labai savęs riboti, leidžiu sau valgyti viską ir dėl to problemų neturiu.
– Bet atrodote nuostabiai. Gal ir genai padeda?
– Taip, manau, kad čia genai gerokai prisideda. Buvo etapų, kai tas svoris buvo vienoks, paskui kitoks. Bet po vaikų gimimo jis nukrito, stabilizavosi ir nesikeičia jau kokius 15 metų.
– Papasakokite, kuo užsiimate?
– Auginu tris sūnus: 16, 14 ir 10 metų, sportuoju, dirbu ir dėlioju savo laisvalaikį taip, kaip man įdomu. Prieš trejus metus atradau pole dance, tai yra šokiai ant stulpo. O tiksliau – gan sunkus sportas, artimas gimnastikai. Man šis užsiėmimas patinka, labai įdomu. Kitas pomėgis – pradėjau dirbti su svoriais, su treneriu, iš sportinio azarto, norėjau pažiūrėti, kaip tai gali keisti kūno formas. Tačiau ne fanatiškai, darau tai tik savo malonumui. Matau pokyčius, man jie patinka.
– Ar nesikreipia draugės, kitos moterys su klausimais, ką daryti, kaip suformuoti tokį pilvo presą ir pan.?
– Mano pilvo presas yra įgimtas, aš jo neformuoju. Presui net nedarau jokių pratimų. Tiesiog abu sportai savaime daro įtaką. O kad kas kreiptųsi, tai ne. Iš pradžių aš net pati kokius metus niekam nesakiau, kad lankau Pole dance. Reikėjo susitaikyti su tuo mitu, kuris visai nepagrįstai priklijuotas šiai sporto šakai. O dar mano amžiuje. Reikėjo pakeisti savo mąstymą, nors mačiau, kad ten susirenka labai įvairios moterys: išsilavinusios, protingos, siekiančios savo tikslų.
– O savo amžiaus moterų ten sutinkate?
– Taip, yra ir jaunesnių, ir vyresnių. Bet tas ir įdomu, kad 20-metės dažnai dar nedaro to, ko nori. Jos švenčia gyvenimą. Turi ateiti tam tikras amžius, kad įsiklausytum, ko nori, kad pritrauktum tai. Todėl ir pole dance lanko jau subrendusios moterys: turinčios šeimas, vaikų, tos, kurios ima paisyti savo tikrųjų troškimų.
– Teko skaityti, kad miegate lauke, vis dar?
– Taip – jau treji metai. Tuomet buvo labai šiltas pavasaris, todėl pabandžiau išsinešti čiužinį į balkoną ir miegoti ten. Kai atėjo žiema, tęsiau šią tradiciją. Labai gerai jautėsi kontrastas: ką reiškia miegoti tik su praviromis durimis, o ką – balkone. Norėjau pažiūrėti, kiek toli galiu nueiti. Dar viena antklodė, kepurė, šalikas – ne problema. Ta pirma žiema taip ir praėjo, buvo visai nežiemiška, nešalta, visą ją pramiegojau lauke. Didesnis iššūkis buvo praėjusi žiema, kai temperatūra nukrito iki -26, bet vis tiek norėjau pabandyti. Išmiegojau 3 iš penkių tokių naktų, nes jau jaučiau, kad tai yra komforto riba. Apskritai aš mėgstu šilumą, todėl miegojimo lauke jokiu būdu negalima lyginti su šaltu dušu, maudymusi eketėje ir pan. Man turi būti šilta ir gera.
– Ar pajutote to naudą?
– Labai. Iki tol man visada žiemą būdavo šalta. Šaldavo rankos, kojos. Kai pradėjau miegoti lauke, tai baigėsi. Pradėjau vaikščioti su normaliais rudeniniais batais, baigėsi ligos, tarsi pradėjo intensyviau tekėti gyvybinė energija. Žiemą visada sirgdavau peršalimais, jų gerokai sumažėjo.
– Ar šią žiemą tai tęsiate?
– Dabar turiu pertrauką po Covid-19, bet tikrai planuoju ir šią žiemą tęsti miegojimą balkone.
– Kas jus motyvuoja sportuoti, palaikyti tą režimą?
– Kai veikla patinka, ji pati ir būna ta motyvacija. Kai ateinu į pole dance studiją, net nepastebiu kaip prabėga laikas, kur dingsta pusantros valandos. Bet kas yra svarbiausia – kad ši veikla padėjo priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Pradėjus lankyti treniruotes buvo iššūkis visą laiką matyti save veidrodyje – galvodavau, kad ir tas ne taip, ir anas, bet ilgainiui atėjo savęs priėmimas, susitaikymas su savo kūnu. Sportuojant rūbai vis trumpėjo, nuogo kūno (būtino, kad išsilaikytum ant stulpo) treniruotėse vis daugėjo ir matomi pokyčiai ėmė džiuginti.
– Buvo etapų, kai nemylėjote savo kūno?
– Negaliu pasakyti, kad nemylėjau, bet dabar yra toks amžius, kai kūne vyksta tam tikri pokyčiai. Tai kokia nauja raukšlė, tai celiulitas... Tą turi gebėti priimti, nes kol esi jaunas, kabinėjiesi prie visokių smulkmenų, tik vėliau supranti, kad kabinėtis nebuvo prie ko. Aš žiūriu dabar į jaunas mergaites ir man jos yra tokios gražios vien dėl to, kad jas puošia jaunystė. O kai ateina tas amžius, labai gerai turėti ne tik išminties, bet ir veiklos, kuri padeda save iš naujo atrasti, mylėti, žavėtis. Aišku, kiekvieną raukšlę vis tiek skaičiuoji, bet jau yra kitaip. Susitaikyti su tais fiziniais procesais yra naudinga.
– O vyras pastebėjo jūsų pokyčius?
– Be abejo. Jis nuo to kaifavo. 17 metų aš buvau mama, o dabar atėjo kitas etapas, kur mažiau baimių, kompleksų ir daug uždegančios veiklos. Žinoma, tai jį labai džiugina.
– O kaip greitai pastebėjote realius kūno pokyčius?
– Gal po metų. O gal ir greičiau. Nors jie nebuvo mano siekiamybė, rezultatas džiugino ir motyvavo. Buvo tas amžius, kada kūnas po truputį ėmė glebti, o sporto dėka viskas ėmė ir vėl sustiprėjo. Priimti save koks esi, priimti neišvengiamus pokyčius buvo ir yra pats didžiausias turtas, kurį išsinešiau.
– O kaip dėl plastinių operacijų? Kokia jūsų nuomonė apie jas?
– Kiekvienam savo ir tikrai ne viską pasieksi sportu ar mityba. Ne kiekvienas tam sukurtas. Žmogus turi daryti taip, kad jaustųsi gerai. Jei tos operacijos yra proto ribose, kodėl ne.
– Bet sutinkate, kad nuo kūno niekur nepabėgsi ir išvaizda yra svarbi?
– Taip, tu turi ir mylėti, ir gerbti savo kūną. Vienai tai reiškia būti tobulai išgražintai, o kitai – atrodyti natūraliai. Viskas ateina iš vidaus, iš dvasinio suvokimo.
– Kas jums padėjo tuos pamatus dvasiniam suvokimui?
– Gyvenime nesivaikau kažkokių neginčijamų taisyklių. Gyvenu, kaip jaučiu, kaip diktuoja mano vidus – todėl einu, bandau, klystu, mokausi. Taip, amžius pats iš savęs suteikia tam tikrų žinių. Visa laimė, kad šalia tų fizinių pokyčių, duodama ir išmintis. Tai yra ta graži kompensacija, kurią gauname iš gyvenimo. Be abejo, buvo ir knygų, matyt, perėjau visas įmanomas dvasines praktikas, kokios tik dabar prieinamos. Bet negaliu pasakyti, kad būtent jos mane transformavo. Gal vieni labiau joms imlūs, kiti – mažiau. Iš manęs jos gyvenimo guru dar nepadarė (juokiasi).
– Kaip atrandate laiko sau?
– Kai labai nori, kai degi tuo, ką darai, tai ir yra pagrindinis variklis, kuris viską sudėlioja. Be to, kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Kai buvo karantinas, mes visi sėdėjome namie, aš – taip pat. Man tas tiko ir patiko. Kai viskas atsidarė, vėl puoliau į mėgstamas veiklas. Susidėlioju prioritetus, niekada neturėjau tikslo būti tobula žmona ir tobula mama, mes kiek valgę, kiek nevalgę, kur patvarkėme, kur ne, bet mes gyvename neišbraukdami malonumų iš savo gyvenimo. Man visada bus prioritetas kažkur nuvykti su draugais, su šeima, aktyviai leisti laiką. Be to, aš auginu berniukus taip, kad jie mokėtų viską pasidaryti patys. Jie ir vyras yra mano didžiuliai pagalbininkai. Aš tiesiog esu kaip tas geras vadovas, kuris gerai paskirsto darbus.
– O kalbant apie skubėjimą ir lėkimą, jei neklystu, važinėjate motociklu, tiesa?
– Motociklas visada buvo mūsų šeimoje, vyras važinėja senai, pavežėdavo ir mane. Bet kažkada pabandžiau pavairuoti ir užsidegiau tuo. Nusprendžiau išmokti vairuoti motociklą pati. Pasirodo tai nėra taip lengva – išlaikyti egzaminą man buvo iššūkis. Kūnas manęs neklausė, negalėjau padaryti to, ką turėjau. Įdomi buvo patirtis. Daug kainavo ir jėgų, ir laiko, ir finansų, bet galiausiai išmokau. Dabar skaičiuoju minutes iki kovo, kada vėl bus galima važiuoti motociklu. Tai nepaprastas jausmas. Praėjusią vasarą motociklus nusivežėme į Kroatiją ir ten jais keliavome palei jūrą. Buvome tik dviese su vyru, buvo nepaprastai smagus laikas.
– Skiriate laiko ir tik sau su vyru?
– Taip, vaikai paaugo ir vis dažniau išvykstame pramogauti tik dviese. Motociklas taip pat yra ta veikla, kuri mus jungia.
– Kartu esate jau virš 25-ių metų. Žinote laimingos santuokos paslaptį?
– Ne (juokiasi). Gal tai – labai geras vyras. Aš visada jutau jo palaikymą, pagalbą, jis yra tas ramstis, į kurį visada galiu tiek fiziškai, tiek emociškai atsiremti.
– Tai kiek jums metų?
– 46-eri. Aš to neslepiu, nes manau, kad esu pakankamai jaunatviška, energinga ir laiminga.
– Nepastebite, kad moterys dažnai per anksti save nurašo?
– Tikrai to yra. Aš nesakau, kad dabar visoms, sulaukus 40-ties, reikia eiti suktis ant stulpo, bet turėti kažką, nuo ko tu kaifuoji – manau būtina. Mano aplinkoje visos moterys yra įdomios ir aktyvios, bet tolimesnėje aplinkoje gali sutikti žmonių, kurie ne visada atitinka savo amžių.
– Ką patartumėte? Kaip nepasenti anksčiau laiko?
– Tam reikia turėti jėgų. Nenueisi ir nepradėsi žaisti krepšinio ar važinėti motociklais, jei neturi savo viduje tos gyvybinės energijos, jaunatviškumo. Reikia klausyti savęs, pajusti, ko norisi tau, ir mėgstama veikla pripildyti save. Nes tik taip, manau, ateina gyvenimo džiaugsmas, o būdamas laimingas pats, galėsi kažką duoti ir kitiems.
