– Papasakokite, kas jus atvedė į muzikos pasaulį?
– Nors šeimoje nebuvo nei dainininkų, nei muzikantų, man visada labai patiko dainuoti. Mano šeima tikinti, nuo mažų dienų eidavau į bažnyčią, giedojau pirmiau vaikų chore, po to – jaunimo. Ten susipažinau ir su Linu Adomaičiu. Kai baigiau vidurinę mokyklą, galvojau, ką norėčiau veikti toliau. Mokyklą baigiau su pagyrimu, mokiausi tikrai gerai. Mano pasirinkimas buvo tarp matematikos mokslų ir dainavimo. Buvau baigusi muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Dainavimas visada mane traukė. Pamenu, žiūrėdavau per televizorių, kaip dainuoja Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carrera, ir ašaros riedėdavo. Viską apsvarsčiusi, nusprendžiau stoti į klasikinį dainavimą. Mane priėmė į Muzikos akademijos Kauno fakulteto parengiamąjį skyrių.
– Tėvai neprieštaravo tokiam jūsų pasirinkimui?
– Ne, jie labai išmintingi žmonės. Jie norėjo, kad mokyčiausi, bet ką būtent, turėjau rinktis pati.
– Kaip prisijungėte prie „L+” grupės?
– Man buvo 15-16 metų, kai giedojau jaunimo chore bažnyčioje ir susipažinau su Linu. Jam kilo mintis sukurti grupę, pakvietė mane. Paulius Škelevas buvo jo draugas, o ketvirtą merginą pakvietėme Audronę Kancytę, kartu su ja mokiausi muzikos mokykloje. Linas, Paulius ir aš buvome visą laiką, o antra mergaitė tris kartus keitėsi. Antroji buvo Inga Jankauskaitė, o trečia – Kristina Siurbytė.
– Ar tikėjotės, kad grupė sulauks tokio populiarumo?
– Pamenu, įrašinėjome pirmąjį albumą. Albumui buvo nustatytas konkretus kūrinių skaičius, kiek jų turi būti. Daina „Ar tu ją matei“ buvo įtraukta tik dėl to, kad trūko kiekio. Linui ta daina atrodė per daug paprasta. Bet būtent ji tapo ta, dėl kurios „L+” žinojo didžioji dalis Lietuvos.
– Jums pačiai tas populiarumas buvo tikėtas?
– Nežinau. Kurdami grupę negalvojome apie populiarumą. Kita vertus, kai kažką darai, norisi, kad tai kažkas įvertintų, prisimintų.
– Galiausiai jūs pasukote į klasikinę muziką. Kodėl?
– Taip. Du metus klasikinio dainavimo mokiausi parengiamosiose studijose, tada ketverius metus – bakalauro ir dar du metus – magistro. Kai mokaisi klasikinio vokalo, o naktį dainuoji koncertuose iki keturių ryto, paryčiais grįžti į Kauną ir nuo 8 eini į paskaitas, sėdi ten vos gyvas, nes negali sakyti, kad čia truputį koncertavai. Operiniam klasikiniam vokalui miegas yra aukso vertės, tavo didžioji dalis balso sveikatos priklauso nuo miego. Studijoms rimtėjant, programos sudėtingėjant, supratau, kad išaugau iš popscenos, kad atėjo metas pasirinkti. Tuo metu keitėsi ir kiti grupės nariai. Pasikalbėjome, kad skirti tiek laiko ir energijos, kiek reikėtų grupei, mes nebegalime, natūraliai taip išėjo, kad po penkerių metų išsiskirstėme.
– Bet daryti karjeros kaip solistei popmuzikos pasaulyje nenorėjote?
– Šiuo metu dirbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre soliste. Dainuoju tiek operose, tiek operetėse, tiek miuzikluose. Miuziklai yra labai artimi populiariajai muzikai. Be abejo, tai kita terpė. Žmonės, kuriuos rodo per televizorių, turi kitokį žinomumą. Pamenu, kai anksčiau važinėdavau autobusu, kai kurių keleivių akys krypdavo į mane, gal bandydavo prisiminti, kur mane matė. Bet kol dainavau grupėje, niekada nebandžiau lįsti į kadrą. Todėl visi atsimena Liną ar Ingą.
– Kaip atrodė gyvenimas su „L+”? Turėjote vadybininką ar viską organizuodavote patys?
– Anuomet vadinamieji vadybininkai tik atsirado. Mes tokio net ir neturėjome. Viską darėme patys.
– Ar jutote konkurenciją su kitomis muzikos grupėmis?
– Nelabai. Aš apskritai nesu linkusi su kažkuo konkuruoti. Be abejo, kai esi nominuotas „Bravo“ apdovanojimams ir toks esi ne vienas, tai lauki ir tikiesi, kuris čia bus tas laimingasis. Mes 1997 m. „Bravo“ statulėlę gavome už geriausią metų debiutą. Žinoma, kad toks įvertinimas buvo malonus, juk buvome dar visai jauni.
– Išties įkūrėte grupę labai jauni, ar tėvai neprieštaravo?
– Mano tėvai gal ir nelabai džiaugėsi, kad dukra grįžta namo 3-4 val. nakties, tie dalykai buvo neįprasti. Aš buvau auklėta labai griežtai, tvarkingai. Tais laikais grįžti vėliau nei 22 val., buvo jau nepadoru. Kita vertus, jie mane suprato. Aš savo veiklą grupėje traktavau kaip darbą.
– Gal pamenate, ką nusipirkote už pirmąjį honorarą?
– Ne, nepamenu. Net nepamenu, kokio dydžio jis buvo. Pamenu, buvo toks etapas, kai mus rengė dizaineriai Gytis Bertulis ir Kristina Maselskytė. Tada jie buvo labai populiarūs dizaineriai Kaune. Buvo apsiėmę mus globoti, kūrė mums ne tik sceninius kostiumus, bet ir tokias vardines striukes, kurias kiekvienas buvome įsigiję. Tais laikais jos kainavo nemažai.
– Bet niekada nepagavote savęs žvaigždžių ligos sūkuryje?
– Manau, kad ne. Man tai buvo tiesiog smagi veikla su draugais. Nesijaučiau esanti žvaigžde. Maniau, kad manęs apskritai niekas toje scenoje neužfiksuoja.
– Ar dabar dar pasiklausote „L+” dainų?
– Būna smagu, kai išgirstu per radijų „L+” dainas. Būna, kad kokie pažįstami atsiunčia nuorodas į vaizdo klipus kūrinių „Ar tu ją matei“ ar „Lauko vidury“. Pastarasis man labai patinka. Tiek metų praėjo, bet daina vis dar turi kažką savyje. Labai įdomu įvertinti ją, praėjus tiek metų.
– Nesigailėjote, kad grupė iširo?
– Ne, kad nėra čia ko gailėtis. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi savo privalumų ir trūkumų. Turi savo pamokų, kurias turi išmokti. Buvo, kad ir pasipykdavome, bet tai visų grupių kasdienybė. Surasti bendrą konsensusą ne visada paprasta. Bet mes visi buvome draugai ir tas padėjo.
– Gerai, kad nepasukote į matematiką?
– Tenka man ir dabar „paskaičiuoti“, nes esu vadovo padėjėja trupės reikalams. Kad ir kaip bebūtų, matematika ir muzika turi nemažai bendro, todėl esu tikra, kad mano pastangos gerai mokytis veltui nenuėjo.
– Kokių šiandien turite svajonių?
– Po karantino, kai visi teatrai buvo uždaryti, supratau, kad svarbiausia yra būti sveikam ir galėti eiti dirbti, dainuoti, dalintis su žiūrovais tuo, ką darai. Tai mano svajonė tokia yra – būti sveikai ir galėti dirbti.
