– Papasakokite, kaip atsidūrėte Dubajuje?
– Labai netikėtai. Iš tiesų niekada neplanavau gyventi Dubajuje, tai niekada nebuvo mano svajonių miestas. Viskas susiklostė natūraliai. Visada norėjau tapti stiuardese. Kai pamačiau oro linijų bendrovės „Emirates“ stiuardeses, susižavėjau. Pradėjau gilintis, domėtis, kas tai per darbas. Sudalyvavau atrankoje ir 2016 metais atsikrausčiau ten. Dabar jau penkeri metai, kaip gyvenu Dubajuje.
– Nebuvo baisu? Kita kultūra, kitas gyvenimas...
– Visada norėjau tokių nuotykių. Be to, jau tada gyvenau užsienyje trejus metus, mokiausi Velse. Norėjosi naujų iššūkių. Nuvykau į Dubajų atvira širdimi, priėmiau gyvenimą tokį, koks jis yra. Atvykau birželį, buvo Ramadanas, pats vasaros įkarštis. Niekada prieš tai nebuvau už Europos ribų, tad patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką, nebuvau pratusi nei prie tokios kultūros, nei temperatūros. Dabar jau viskas įprasta. Kartais net pajuokauju, kaip norėčiau nueiti į mišką paskaityti. Čia tokios galimybės nėra. Yra parkų, bet natūralios gamtos – ne. Viskas sukurta žmogaus.
– O kaip pats stiuardesės darbas, ar pateisino lūkesčius?
– Jei galėčiau rinktis iš naujo, ar priimti tokį sprendimą, ar ne, tikrai priimčiau. Ši patirtis mane pakeitė, pamačiau labai daug pasaulio šalių. Manau, būtent per keliones mes daugiausiai sužinome tiek apie save, tiek apie kitus. Be abejo, kaip ir visur iš išorės viskas atrodo tobula, bet realybėje yra niuansų, kurie ne visiems patinka. Tarkime, man nepatikdavo vieni dalykai, mano kolegėms – patikdavo. Tai smulkmenos, nes kiek žmonių, tiek nuomonių, bet merginos turėtų žinoti, kad viskas nėra kaip per Instagramo filtrą. Privalumų ir trūkumų yra visur.
– Bet galėtumėte pavadinti tai svajonių darbu, nepaisant to, kad išėjote iš jo?
Aš išėjau, nes supratau, kad ten man nebėra, kur augti. Galiu toliau dirbti verslo klasėje, pirmoje klasėje, galiu tapti aukštesniuoju stiuardu, kur ir atlyginimas jau didesnis, bet aš noriu augti kaip asmenybė, o ne tik toje pačioje kompanijoje. Visada siekiau naujovių. Be to, su manimi susisiekė mano buvę darbdaviai, pasiūlė darbą. Nusprendžiau pabandyti. Stiuardese pradirbau 3,5 metų, buvo atėjęs metas kažką keisti. Bet, nepaisant to, man, jaunai merginai iš Kėdainių, tai tikrai buvo svajonių darbas. Tai nuostabi patirtis.
– Ar būdavo kokių įnoringų klientų?
– Įvairių būdavo. Kai kurie žmonės keliauja labai dažnai ir viskas, ko jie lėktuve nori, tai miegoti. Kiti keliauja kartą į metus ir jie nori visko iš šio skrydžio: dėmesio, visų įmanomų paslaugų. Viskas priklauso nuo asmens, kur ir kokiu tikslu jis keliauja. Per mūsų komandos susitikimus prieš kiekvieną skrydį sakydavo: „Prisiminkite, kad žmonės keliauja dėl skirtingų priežasčių, vieni gali vykti atostogų, kiti dėl laidotuvių, tad nepriimkite nieko asmeniškai ir būkite supratingi“. Tad būdavo visokių patirčių, tiek gerų, tiek nelabai. Bet tuo ir įdomi buvo kiekviena kelionė.
– Kokie reikalavimai stiuardesių išvaizdai?
– Turėjome uniformas. Kai kurios merginos skųsdavosi, kad sijonas senamadiškas, bet manęs apranga neerzindavo. Buvo tam tikri reikalavimai nagų dizainui. Pageidautina buvo prancūziškas manikiūras, pastelinė rožinė spalva. Negalėjai nusilakuoti žaliai, nes reprezentuoji oro linijas. Man tai buvo suprantama. Laisvu metu galėjai atrodyti kaip nori, bet darbe turėjai laikytis tam tikrų taisyklių.
– Sutikote ir nemažai įžymių žmonių, tiesa?
– Pirmą kartą, kai sutikau žymų žmogų, tai buvo Gordon Ramsay. Skridome iš Maldyvų atgal į Dubajų. G. Ramsay skrido pirma klase, o jo kolegos – verslo klasėje. Ten jį ir pamačiau. Paskui klausiau kitų, ar jis valgė mūsų maistą. (Šypsosi.) Taip pat teko sutikti vieną iš serialo „Seksas ir miestas“ aktorių, tik nepamenu pavardės. Skridome į Los Andželą, o ji keliavo iš Afrikos, nes ten filmavosi kažkokiame filme. Nuėjau į pirmą klasę pabendrauti su kolegomis. Vienas jų man pasiūlė nunešti jai kavos. Buvo smagu, pasirodė labai miela moteris. Kai kurie žinomi žmonės labai nori privatumo, nenori jokių nuotraukų, jokių pokalbių, kas suprantama. Bet labai miela pamatyti ir draugiškus žymius veidus.
– Kodėl palikote šį darbą?
– Didelė priežastis buvo nuovargis. Tiek metų skraidant, nusilpsti. Būdavo savaičių, kur vieną dieną esi Japonijoje, kitą – Pietų Amerikoje. Labai staigiai keičiasi laiko juostos ir tai veikia fiziškai. Tarkime, būna prabundi viešbutyje vidury nakties ir nesupranti, kurioje šalyje esi. Labai keistas jausmas. Po trejų metų jaučiausi išsekusi. Dažnai pradėdavau verkšlenti dėl niekų, bloga nuotaika, nors viskas lyg ir gerai. Tai nuovargis buvo viena iš priežasčių, o antra, kaip ir minėjau, buvę mano darbdaviai pasiūlė darbo poziciją, kuri mane sudomino. Pagalvojau, kodėl gi nesurizikavus. Išėjau spalį, o sausį prasidėjo korona virusas ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.
– Ką veikiate šiuo metu?
– Šiuo metu bandau freelancinti. Užsiimu savo mėgstama veikla: socialiniai tinklai ir modeliavimas. Tai nėra labai stabilus darbas, bet man jis teikia džiaugsmo, nes yra kūrybiškas. Pati studijavau filmus ir televiziją, man visada buvo įdomu tiek kameros, tiek medijos. Gal tai yra mano tikroji niša, bandau save čia ir žiūrėsiu, kaip viskas seksis. Gaunu pasiūlymų ir viso etato darbams, bet dar bandau atsilaikyti. Kol nesuėjo 30, noriu save atrasti kūrybinėje veikloje.
– Bet dėl vietos apsisprendėte? Dubajus yra tas miestas, kur norėtumėte gyventi?
– Dažnai apie tai pagalvoju. Svarstau, ar tikrai noriu ilgai gyventi Dubajuje. Daugelis čia atvažiuoja, pabūna 5-10 metų ir išvyksta. Aš asmeniškai neįsivaizduoju savęs Europoje. Būdamas čia, tu tarsi nuolat lauki kažkokio naujo įvykio, kuris vėl drebins tave iš pamatų. Gal tai jaunatviškas požiūris į gyvenimą? Suprantu, kad kartais grožis yra paprastume, lėtume, sustojime, o ne nuolatiniuose iššūkiuose, bet reikia su savimi padirbėti, kad pradėčiau tą paprastumą vertinti, o ne kažką nuolat didesnio ir pompastiškesnio. Kai savęs paklausiu, ar norėčiau išvykti, kol kas to savo planuose nematau. Gal ateityje.
– O ką apie Lietuvą žino aplinkiniai?
– Dažnai žmonės net nežino, kas yra Lietuva. Kai pasakau „I am from Lithuania“, jie sako: „Wuenia?“. Jie kartoja tai kelis kartus. Ir aš galvoju, XXI amžius, kaip galima nežinoti Lietuvos. Stengiuosi papasakoti, kur yra Lietuva, kas mes, kuo esame garsūs pasaulyje. Labai smagu, kad dabar Dubajuje vykstančioje Expo parodoje yra ir Lietuvos paviljonas. Matau, kaip kitų kultūrų žmonės užsuka ten, domisi apie mūsų šalį.
– Kaip dėl asmeninių santykių, ar turite laiko jiems?
– Viskas priklauso nuo to, kokiu tikslu žmogus atvyksta į Dubajų. Man teko girdėti visokių istorijų, kad merginos čia atvažiuoja tik dėl pinigų. Aš atvažiavau dėl to, kad norėjau dirbti stiuardese. Tada savo gyvenime turėjau brangų žmogų, bet dabar esu vieniša. Stengiuosi koncentruotis ties savo svajonėmis. Nepasikraunu mintimis, kad po 5 metų turiu turėti šeimą, vaikų. Neturiu deadline'ų, esu atsipalaidavusi ir apie tai negalvoju.
– Bet dėmesio iš vyriškos giminės, matyt, sulaukiate tiek dabar, tiek tuomet, kai dirbote stiuardese. Ar pasitaikydavo dėmesio iš keleivių?
– Įdomiausiai tai, kad visi, kas bandydavo duoti stiuardesėms saldainių, rodydavo dėmesį, dažniausiai tiesiog norėdavo gauti nemokamą vietą verslo klasėje. Ko mes negalėdavome padaryti, nes tai nėra mūsų galioje. Bet šiaip teko girdėti meilės istorijų, kolegos pasakodavo, kaip susipažino per skrydžius su savo antrosiomis pusėmis. Man asmeniškai tokios patirti neteko.
– O kalbant apie patį gyvenimo būdą Dubajuje, kuo jis kitoks?
– Šiuo laikotarpiu, kai aplink visur korona virusas ir suvaržymai, Dubajus turbūt viena geriausių vietų, kur galima būti. Čia viskas yra atidaryta, nėra jokių pasų, jokių kontroliavimų. Norint įeiti į Expo reikia neigiamo PGR tyrimo arba įrodymo apie vakcinaciją, bet visur kitur – parduotuvėse, kavinėse – niekas nieko netikrina ir nekontroliuoja. Čia privalomos kaukės ir labai griežtos dėl to taisyklės, gali lengvai gauti baudą. Bet šiaip vyksta normalus gyvenimas, jaučiuosi čia saugi ir ne tik dėl koronos, bet apskritai. Dubajus yra išrinktas vienu saugiausių miestų pasaulyje. Niekur kitus nesijauti toks saugus kaip čia, nesvarbu ar diena, ar naktis.
Be abejo, yra ir minusų. Tarkime, savo pensija turi rūpintis pats. Kainos – priklauso nuo to, ką perki. Čia yra labai brangus alkoholis. Alus kavinėje kainuoja 10-20 eurų, vyno taurė – 20 eurų. Bet nuoma, tarkime, yra normali. Daug kas čia investuoja į nekilnojamąjį turtą, bankai suteikia labai palankias sąlygas ir išmokėjimo būdus. Dar vienas minusas, kad net jei tavo vaikai gimtų čia, jie negautų pilietybės. Žmonės, čia gimę ir užaugę, neturi galimybės gauti pilietybės. Nepaisant to, tai išskirtinis kraštas, kuriame aš bent jau šiuo metu jaučiuosi gerai.
