– Esate ne tik direktorė, bet ir režisierė. Kas paragino imtis tokios profesijos?

– Jaunystėje renkantis gyvenimo profesiją, didelę įtaką turėjo mano mama. Matyt, kažką įžvelgė augindama mane. Nuo vaikystės kūriau spektaklius namo, kuriame tuo metu gyvenau, draugams. Spektakliams buvo parinktas kaimynų butas, nes ten augo du vaikai ir jie turėjo dviejų aukštų lovą su užuolaida, kuri man priminė sceną. Ten gyvenę brolis su sese buvo geranoriški, jiems tai buvo įdomu. Dabar sakau, svarbiausia gera komanda ir bendraminčiai, tuomet gali daug ką įgyvendinti. Prikarpydavau popierėlių, darydavau bilietus: po 10 kapeikų suaugusiems, mažiems vaikams – po 5. Nupiešdavau pati skelbimus, o draugė iškabindavo laiptinėse. Susirinkdavo kaimynai, būdavo smagu, tas kapeikas saldainiams išleisdavom su vaikais. Esmė buvo ne pinigai, turėjau mylinčius mane, dirbančius tėvelius, bet svarbiausia buvo, kad pasijustum kaip tikrame teatre, nes turėjo žiūrovai atvykti į sėdimas vietas su bilietu. Taip žaisdavome, kai man buvo 6-12 metų. Scenarijų nerašiau, nes nežinojau, kas tai yra, tiesiog improvizuodavau iš galvos...Vaidinau su savo siūtomis lėlėmis, nors šiaip nemėgau lėlių spektaklių, man reikėjo gyvų aktorių, ne stiklinių, bet gyvų akių, na bet pagal turimos „scenos“ gabaritus daug žmonių sukelt nebuvo įmanoma, tai teko kurti lėles. Jos buvo siūtos. Viską dariau pati, man buvo įdomu ir labai smagu stebėti susirinkusiųjų geras emocijas. Tai man buvo svarbiausia, kaip niūrūs vaikai arba piktas kaimynas pradėdavo šypsotis, susiradau daug draugų, tik vėliau neturėjau jiems laiko, nes gi reikėjo užsiimti kūryba... Taigi man buvo svarbu nuolat ką nors naujo sugalvoti. Taip nevalgius, negėrus duodavausi su savo kūryba per dienų dienas. Tiesa, dar lankiau sportinius šokius, tada vadinosi pramoginiai, o prieš pamokas arba po jų lėkdavau į čiuožyklą, visada įsivaizduodavau, kad čiuožiu kaip kokia nors žvaigždė... Neblogai buvau pramokus, kopijuodavau meninių-sportinių ant ledo atlikėjų suktukus ir kregždutes... Net 8 ryto lėkdavau čiuožti. Labai išsipuošdavau. Mamytė gražiai mezgė, turėjau saulės kliošo žydrą sijonuką čiuožimui. Kadangi čiuožykloje nebuvo muzikos, dainuodavau pati sau. Niekur nemačiau problemų ir neieškojau kaltų, o spręsdavau kaip išmaniau. Tas liko ir dabar manyje. Pusseserėms surengdavau šou su savo šuniuku, mano šuo dainavo, aš grojau lūpine armonikėle, po to šuo vaidino mešką. Klausė manęs visi. O kai gimė dukra Solveiga, jai rodydavau spektakliukus prieš miega su jos žaislais. Buvo ir apšvietimas iš naminių šviestuvų padarytas, viskas kaip priklauso. Tokia buvo pradžia.

Sandra Myškienė

– Papasakokite plačiau apie režisierės darbą: kas sunkiausia, kas vargina, kas džiugina?

– Renginius ir spektaklius kultūros centre Panevėžio bendruomenių rūmuose režisuoju nuo 1988 metų. Per 20 metų rūmuose savo statytuose spektakliuose vaikams suvaidinau per 20 įvairių vaidmenų, įkūnijau nemažai personažų, kuriuos pamilo jaunieji spektaklių žiūrovai. Buvau ne tik režisierė, bet ir vaidmenų atlikėja. Režisuoju, pradedant spektakliais vaikams, baigiant didžiaisiais miesto renginiais: miesto gimtadieniais, Vasarvidžio, Užgavėnių renginiais, Lietuvos istorinėmis valstybinėmis šventėmis Vasario 16-ąja, Kovo 11-ąja Cido arenoje ir daugybe kitų renginių. Malonu, kai kreipiasi didžiosios verslo įstaigos dėl savo jubiliejinių renginių organizavimo ir režisavimo.

Kūrybinės kančios man yra natūralios. Blogiau, kai jų nėra, kai esi „tuščias“. Kūryba visada džiugina. Kūryba yra geriausia, kas gali būti žmogaus gyvenime. Esi pakylėtas, tarsi kitoje dimensijoje. Džiaugiuosi, kad tą dovaną gavau iš protėvių, matyt. Senelis iš mamos pusės, Vytautas buvo geras muzikantas gražiai armonika grodavo, net kunigai tuo metu kviesdavosi jį į savo šventes groti, be to, jis turėjo gerą humoro jausmą, o mano močiutė iš mano tetuko pusės buvo latvė, labai artistiškos sielos, bet gyvenimo aplinkybės ją nuvedė kitur, nors stojo mokytis į aktorinį kartu su Latvijos aktore Vija Artmane. Jaunystėje jos buvo draugės. Mano mamytė buvusio „Ekrano“ ansamblio dainininkė.

Kūrybinį darbą žmogus dirbdamas yra laimingiausias. Kūryba įtraukia taip, kad sunku atskirti darbą nuo laisvalaikio. Tos ribos beveik nėra, kada baigiasi darbas neaišku, amžinai esi darbe, nors kūnas jau namuose ir reikia bendrauti su šeima. Tada darosi sunku. Bet per tam tikrą laiką išmokau persijungti, žinoma, pastangų tam nuolat reikia. Geriausiai padeda darbas su savimi, gera išvyka, bendravimas su kitos aplinkos žmonėmis, nesusijusiais su mano darbu.

Sandra Myškienė

– Kokius spektaklius pati mėgstate žiūrėti?

– Nemėgstu lėkštų. Kokį spektaklį noriu pažiūrėti, priklauso nuo nuotaikos. Kartais norisi profesionalaus teatro gilaus ir labai rimto spektaklio, tai padeda susikoncentruoti. Kartais ieškau lengvo pramoginio kūrinio. Mano mylimiausi režisieriai Oskaras Koršunovas, Dalia Ibelhauptaitė, choreografė Anželika Cholina. Tai galingi užtaisai.

Dar labai mėgstu miuziklus. Būdama Londone, nepraleidžiu progos pamatyti. O lietuvių vieni gražiausių užburiančių miuziklų pastatymų man yra „Lithuanika“, „Žygimantas Augustas“, „Eglė Žalčių karalienė“. Visada laukiu ir Rolando Kazlo spektaklių. Labai jį myliu kaip kūrėją ir aktorių. Daug žavesio turi liaudies teatrų spektakliai. Tai mūsų paveldas. Žiūrimų spektaklių amplitudė plati.

– Ar dažnai sutinkate režisierės moteris? Ar dėl to niekada nepatyrėte sunkumų?

– Taip, sutinku, jos labai talentingos. Aš sunkumų nepatyriau dėl to, kad esu moteris.

– Kaip pavyksta suderinti darbą ir šeimą?

– Per daug metų išmokau. Kol vaikai buvo maži, daug padėjo mama, tėtis, vyras.

– Kokius iššūkius įvardytumėte kaip sunkiausius?

– Iššūkiai yra kasdien. Kultūros sferoje dirbantis žmogus kasdien turi būti pilnas idėjų. Kasdienė nuolatinė darbų rutina, iš kurios reikia sugebėti ištrūkti. Norint, kad ateitų naujos idėjos turi ateiti įkvėpimas, o tam reikia laisvės. Laisvės būti su savimi, su savo mintimis, o po to ką nors tokio išsprogdinti.

Sandra Myškienė

– Kaip geriausiai pailsite?

– Kai esu su šeima ir nesvarbu, kur būčiau ar keliaudama, ar namuose. Jie yra mano ramybė ir pilnatvė.

– Ką Panevėžyje galima nuveikti tokio, ko negalima niekur kitur?

– Pirma, miestas turi savo atmosferą. Čia jauku. Daug sutvarkytų parkų. Antra, daug kultūrinių ir sporto renginių. Jau daug metų Panevėžyje kiekvieną vasarą kiekvieną penktadienį Laisvės aikštėje nemokamai vyksta unikalus toks vasaros renginių ciklas „Susitikime penktadienį“ (koncertuoja išskirtinės grupės, atlikėjai, vyksta šiuolaikinio meno performansai, gatvės ir teatro pasirodymai). Panevėžio bendruomenių rūmuose gruodžio mėnesį Kalėdinių-Naujametinių spektaklių ciklas visai šeimai (atvyksta ne tik Panevėžio žiūrovas, bet ir iš kitų Lietuvos miestų). Verta lankytis rūmų renginiuose, vykstančių net 3 salėse (341 renginių per metus), 65 lauko erdvėse. Rūmų organizuojamas viena didžiausių švenčių miesto gimtadienis kasmet rugsėjo mėnesio pradžioje per tris šventės dienas sukviečiantis į miesto aikštes ir parkus per 170 000 žiūrovų ir dalyvių. Dar mieste kviečiu aplankyti mūsų naują unikalų Senvagės šviesų instaliacijų ir vizualizacijų fontaną, stebėti dviračio treko varžybas Cido arenoje (ji tokia su treku yra vienintelė Lietuvoje), Dailės galeriją, Kraštotyros muziejų, unikalų Europoje Lėlių vežimo teatrą, Bitės Petkevičaitės ir Elenos Mezginaitės bibliotekas, teatrą „Menas“, kino centrą „Garsas“, Muzikinį teatrą ir kt. Trečia, klesti verslas. Mano akimis, jiems tikrai sekasi. Čia yra darbo vietų, įmonės plečiasi. Džiaugiamės bendradarbiaudami paramos srityje.

Sandra Myškienė

– Ką patartumėte būtinai šiame mieste aplankyti?

– Kultūros centrą Panevėžio bendruomenių rūmus ir visas kultūros įstaigas bei jų renginius,
kurių išties gausu.

– Kokių ateities planų turite?

– Tikrai turiu ne vieną svajonę (vieną labai asmenišką, kurią pasiliksiu sau). Viena yra susijusi su darbu. Bet svajoti negana, reikia siekti, dėti pastangas, kad svajonės pildytųsi. Netyčia mano gyvenime kažkaip niekas neįvyksta. Labai laukiu Kultūros centro Panevėžio bendruomenių rūmų renovacijos ir viltingai tikiu, kad sulauksiu dar dirbdama rūmuose ir ateis ta diena, kai žiūrovus pakviesime į unikalų Europinio lygio kultūros centrą.

Tai paskutinis nerenovuotas aukščiausios kategorijos kultūros centras Lietuvoje, bet vis dar žiūrovų mylimas ir lankomas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)