– Pradėkime nuo pat pradžių: iš kur esate kilusi, kuo užsiėmė jūsų tėvai?
– Gimiau Suvalkijoje, nors tėtis yra grynas aukštaitis, o mama – žemaitė. Mano tėvai buvo tarnautojai. Jie mokė mus suprasti, kas yra kultūringas žmogus. Kad visų pirma, tai yra išsilavinęs žmogus. Jie įskiepijo mums atitinkamas elgesio ir moralės normas, bet su meno pasauliu nieko bendro neturėjo. Tėtis yra pasakojęs, kad mokykloje pūtė dūdą orkestre. O mamukas, jau būdama brandaus amžiaus, gamykloje, kur dirbo, buvo skaitovė. Tėtis namo parnešdavo knygų, kartais eidavome į teatrą. Pamenu, man buvo gal kokie 4 metai, kai tėvai pirmą kartą nusivedė į filmą. Tai buvo „Grafas Montekristas“. Nepaisant to, kad ten užmigau, pamenu nepaprasto grožio suknelę. Man visada labai patiko kostiuminiai, istoriniai filmai.
– Iš kur ta aistra aktorystei?
– Būdama 10 metų, aš norėjau tapti architekte. Man visada buvo įdomiau ką nors konstruoti, užuot žaidus vaidmenų žaidimus. Aš maldavau, kad man nupirktų konstruktorių, o man sakė: „Na čia dabar kas, tu juk mergaitė“. Paskui radau laikraštyje skelbimą, kad priima vaikus į Dailės mokyklą. Aš žinojau, kad norint tapti architekte, reikia gerai mokėti piešti. Pamenu, pasakiau mamytei, o ji: „Eik tu sau, man visi tiek menininkai – durniai“. Ji tai pasakė su tokiu svoriu, kad aš daugiau taip ir nepaėmiau teptuko į rankas. Tik kiek reikėdavo per piešimo pamokas. Man patiko žaisti su popierinėmis lėlėmis, kurioms pati galėjau nupiešti sukneles. Visos jos buvo iš anų laikų. Mano pirmas perskaitytas romanas buvo „Baltoji pirštinė“. Bet 10-oje klasėje vis tiek pasakiau, kad noriu studijuoti architektūrą. Tėtis sakė: „Jėzau vaikeli, ar tu sublūdai, ne moteriškas darbas tai yra. Įsivaizduok, eini su kerziniais batais koliotis su tais mūrininkais, prarabais“. Man vėl numušė norą. Tada į mūsų mokyklą atvažiavo Vladas Jurkūnas ir pasakojo apie televizijos režisierių profesiją. Gal tas sužavėjo. Tiesa, tėvai norėjo, kad stočiau į mediciną, galėjau bandyti, kraujo nebijojau, bet ne man. Aš įsivaizdavau, kad medikas turi turėti fenomenalią atmintį. Be to, žinojau, kad jei mano pacientas mirs, mane užgrauš sąžinė.
– Jūsų gyvenime netrūko iššūkių. Kuriuos įvykius įvardytumėte kaip kertinius?
– Kad vienas ar kitas gyvenimo įvykis buvo kertinis, supranti tik praėjus tam tikram laiko tarpui, žiūrėdamas atgal į savo gyvenimą. Kiekviena minutė gali būti kertinė. Studijos, pirma meilė, vedybos, nauja gyvybė. Pamenu, žiūrėjau į savo vaikelį ir bijojau jį paimti į rankas. Labai ilgai mane graužė sąžinė, kodėl nepaėmiau savo kūdikio ant rankų, kai man jį atnešė, kaip per filmus rodo: pagimdė, apsiglėbė, verkė iš laimės. Aš bijojau. Sesutė sakė, imk, o aš sakau: „Ne, aš bijau“. Ji man padėjo šalia ir išėjo.
Vėliau kertiniais momentais tampa netektys. Pamenu, mano mama gulėjo suparalyžiuota ligoninėje, o aš turėjau gultis į onkologinį. Atėjau atsisveikinti, nors tikėjau, kad ji dar su mumis pabus, bet bijojau, kad nebepabusti galiu aš. Žinote, nors mano brangiausi žmonės išėjo, esu laiminga, kad Dievulis leido su kiekvienu jų labai gražiai atsisveikinti, nors ir nebuvo nė minties, kad daugiau jų nepamatysiu. Man tėvai įskiepijo tokį požiūrį, kad visada turiu būti pasiruošusi viskam. Mama visada sakydavo: „Eini į gatvę, į parduotuvę, žiūrėk, kad visada būtų švarūs apatiniai rūbeliai, nes niekada negali žinoti, kas nutiks, pateksi į ligoninę. Visada turi būti pasiruošęs“. Man sakydavo: gyvenk taip, tarsi tai būtų paskutinė tavo diena. Kai atėjau su mama atsisveikinti, mano sūnus buvo jau šešios savaitės, kaip išėjęs, mamai niekas nieko nesakė. Aš atėjau, sakau, guluosi į ligoninę. O ji klausia, kaip Andriukas? Sakau: „Gerai, turbūt, mamyt, pati žinot, kaip su tais vaikais“. Ji paėmė mano ranką, pradėjo bučiuoti ir verkti. Aš pasilenkiau ir ėmiau bučiuoti jos ranką, jos kiekvieną pirštelį. Po mano operacijos, aš jai paskambinau ir mes kalbėjome. Paskui mane siuntė į reabilitaciją ir jau ten bebūnant sesė paskambino ir pasakė, kad mama išėjo. Žinote, mama, kaskart išeidama į darbą, atsisveikindama visus išbučiuodavo, o grįžusi irgi po butuką išdalindavo. Tą perėmiau ir aš. Mano paskutinis pokalbis su sūnumi buvo baigtas žodžiais: myliu, atia. Žinote, koks buvo mano pirmas suvokimas, kai pranešė, kad sūnus žuvo? Aš tada net garsiai pasakiau: „Viešpatie, tai dėl ko dabar gyventi?“ Tol, kol turi, kol yra šalia, tu to nevertini, atrodo, kad tai savaime suprantama, toks gyvenimo ciklas, išnešioji, gimdai, augini, nerimauji, džiaugiesi, bet gyveni dėl to. Tai ne publicistiniai žodžiai, gyvename dėl kažko, visų pirma, dėl vaikų. O tą atėmus... Kodėl yra tiek tragedijų, kai tėvai, ypač mamos netenka vaikų? Jos netenka gyvenimo prasmės. Kita vertus, visiems kas kažkiek laiko įvyksta gyvenimo perkainavimai.
– Daugelis mūsuose vis dar bijo bėgančių skaičių, bėgančio laiko: koks jūsų santykis su laiku? Ką metai jums davė? Ką galėtumėte dabar sau pasakyti jaunai?
– Bėga tie skaičiai ir nieko nepadarysi. Mano metai yra mano turtas. Gal sau jaunai pasakyčiau, kad neišnaudojau visų progų. Kita vertus, visos neišnaudotos progos buvo teisingai tam laikui apgalvotos. Teisingai aukojantis. Nors dabar galvoju, gal tik man atrodė, kad darau auką vardan šeimos, bet iš tiesų tai tebuvo baimė ir egoizmas? Nežinau. Pavyzdžiui, buvo praėję jau kokie 7-8 metai, kaip baigiau aktorystės mokslus, neturėjau nieko bendro su konservatorija. Netikėtai man paskambino prorektorius ir sako: „Seku savo buvusių studentų darbus, man nepaprastai patinka jūsų straipsniai (ten, kur dirbau, mes privalėjome parašyti bent po vieną apžvalginį straipsnį jaunimo tema, aš rašydavau apie kultūrinius renginius). Noriu jums pasiūlyti aspirantūros studijas Leningrade“. Tai buvo wow, jaunimo terminologija. Aš buvau ką tik išėjusi iš dekretinių, vaikeliui buvo 3 metai, Klaipėda. Tuo metu sūnelis sirgo. Sėdėjome namie. Man prieš akis tas kosėjantis vaikelis ir sakau: „Ne, ačiū, negaliu“. „Kaip tai?“, – klausia prorektorius. Sakau, mano vaikelis toks labai sirgulingas. Sako, pasiimsite vaikelį. Sakau, ne ne. Per telefoną pajutau tokį šaltį ir tylą, kad net pagalvojau, kad nutrūko ryšys. Tada jis sako: „Drauge Žaliukaite, aš jums duodu tris dienas pagalvoti ir duoti man atsakymą“. Aš tuomet niekam apie tai nepasakojau. Nei vyrui, nei tėvams, nei sesei – niekam nesakiau. Aš jam taip ir nebepaskambinau, jis pats mane vėl susirado ir aš dar kartą atsisakiau. Jis tik pasakė, kad be reikalo. Praėjus kuriam laikui papasakojau apie tai savo giminėms, draugams. Visi susiėmė už galvų. Jie sakė: „Alina, ar tu įsivaizduoji, ką žmonės daro, kad prieitų prie prorektoriaus ir įrodytų, kad gali ten studijuoti? O tave jis pats susirado“. Taip pat reagavo ir mama su tėčiu, sakė: „Alina, kvailute tu, būtume prižiūrėję vaiką“. Po to kalbėjau su tais, kurie studijavo Peterburge... tais laikais Maskva ir Peterburgas buvo topų topas, visi sakė, kiek tos studijos duodavo ir davė.
– Jei teisingai suprantu, jūsų kaip aktorės karjera įsibėgėjo jau po 50-ties. Kiek drąsos reikėjo, kad perkopus tokį mūsų visuomenėje mitologizuotą, stigmatizuotą amžiaus ribą ryžtumėtės iš esmės keisti savo gyvenimą?
– Žinote, kas įdomu, kad kai pradėjau aktorystės veiklą, visi tarsi pasiuto, pradėjo skambinėti giminės, bendraamžiai, sakė: „Alina, o kas būtų, jei nebūtum metusi, jei nebūtum atsisakiusi, o būtum karjerą pradėjusi tiesiai po mokslų. Kokia tu būtum?“ Aš apie tai niekada nesusimąsčiau. Padariau tokį didelį ratą ir grįžau į pradinį tašką, tik, be abejo, jau kitame amžiaus ir laiko lygmenyje. O drąsos tam nereikėjo. Žinote kam reikėjo drąsos? Kada man pasiūlė eiti dirbti į vaikų darželį po sūnaus žūties. Man reikėjo pinigų, be to, mano draugai galvojo, kad man reikia eiti dirbti su vaikais. Aš dirbau kurį laiką lėlių teatro aktore, galėjau dėstyti anglų kalbą, konservatorijoje turėjau pedagoginį kursą. Nepaisant visko, drąsos tada reikėjo. Aš iki alpulio bijojau.
– Be aktorystės, išbandėte ir modelio duoną. Dažniausiai nuotraukose atrodote tokia romantiška, svajotoja, bet gal gyvenime esate, tarkime, griežta ir praktiška? Kiek ten yra jūsų, o kiek – vaidybos?
– Mūsų visų santykiai gyvenime eina pagal rolių teoriją. Mes visi atliekame tam tikrą rolę tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Visi nesusipratimai ypač šeimose būna tada, kai tos rolės susimaišo. Jeigu tėvelis darbe yra didelis bosas, mamytė – svarbi pedagogė, jie grįžta namo, kur reikia būti tėčiu, mama. Bet reikia mokėti perjunginėti tuos vaidmenis. Su vaiku esi tėvas, su žmona – vyras. Jei namuose būsi toliau bosas, prasidės nesklandumai ir konfliktai. Aš žinau, kad darbe esu atlikėja ir atlieku tą vaidmenį, kurio manęs prašo.
– Kas dar krenta į akis – jūsų jaunatviškumas. Reikia pripažinti, kad dalis lietuvių moterų, sulaukusios 50-ties, linkusios save nurašyti. Ką patartumėte joms?
– Jaunatviškumą, matyt, paveldėjau. Be to, daug duoda darbas su jaunais žmonėmis. Taip gera, kai matai jauną, talentingą ir kruopštų žmogų, kuris ieško ir atranda.
– Dirbate su jaunąja karta. Kokia ji, žiūrint jūsų akimis?
– Lietuvoje yra daug jaunų ir talentingų žmonių. Viena pirmųjų fotografių, su kuria man teko dirbti, buvo Reda Mickevičiūtė. Po to Mados Infekcijoje dirbau su nuostabiu jaunuoliu Saimonu Tarteniu. Muzikos pasaulyje dirbau su Benu Aleksandravičiumi, su Ona Auguste Šimulynaite. Vaido Baumilos klipe dirbau. Su Lina Lužyte, Pauliumi Stankevičiumi, Adu Burkšaičiu. Visi jie entuziastingi ir kupini idėjų.
– Jums teko dirbti tiek su lietuviais, tiek su užsieniečiais. Kokie skirtumai?
– Skirtumų yra. Užsieniečiai gaudo akimirkas. Fotografas ten gali ant blakstienų atsistoti. Jis gali pamėtėti tokią idėją, kad tavo akys sužibėtų. Tarkime, jei jam reikia, kad žvilgsnis būtų ir mąslus, ir linksmas, jis gali pasakyti, prisimink 88-ųjų Kalėdas. Tavo išraiška iškart pasikeičia, o jis gaudo kadrus. Mūsiškiai fotografai būna stovi ir sako: „Man reikia, kad akys blizgėtų, būtų šypsena. Ne tokia šypsena. Kitokia“.
– Su užsieniečiais dirbote ne tik mados pasaulyje, bet ir kino aikštelėje, tiesa?
– Taip, teko filmuotis filme „Džekas skerdikas“, seriale „Jekaterina Didžioji“ su Helen Mirren. Filme „Džekas skerdikas“ atlikau mažą epizodinį vaidmenį beprotnamyje. Ta scena buvo filmuojama Lietuvoje, kažkokioje apleistoje ligoninėje. Mane neva elektrošoku gydė nuo beprotystės. Pririšo prie tokios medinės baisios kėdės, ant galvos uždėjo elektrodus ir aš turėjau šaukti, rėkti iš skausmo. Kai tą padariau, prie manęs priėjo žmogus, akys kaip krabo ir sako: „Tai buvo tik repeticija, bet ar jūs galėsite pakartoti taip pat, dabar jau filmuosime“. Aš pakartoju, rėkiu iš skausmo, ašaros bėga fontanu, nutraukiu tuos diržus. Tada įvaro į tą patalpą keturi vyrai, žiūri į mane ir sako: „Are you ok?“ Sakau, taip. Klausiu, ar pavyko. Sako: „Būtų idealu dar vieną dublį, bet nedrįstame prašyti“. Jie pasitaria ir galiausiai nusprendžia, kad viskas tvarkoj, daugiau nereikia. Vienas vyriausių žmonių prieina, paima mane už rankos, pabučiuoja ir sako: „Jūs profesionali aktorė, taip?“ Sakau, taip. Jis prisistato, kad yra prodiuseris. Ateina režisierius, bučiuoja ranką, operatorius. Už epizodinį vaidmenuką. Net nežinau, ar jį paliko, bet man tai buvo labai įdomi patirtis. Daug davė ir darbas seriale „Jekaterina Didžioji“ su Helen Mirren. Kartais tiesiog stovėti ir stebėti talentingus aktorius yra tikra Dievo dovana.
Įsimintina patirtis buvo ir 2017 metais, kai dirbau aikštelėje su neseniai į kosmosą skridusiu pasaulinio garso aktoriumi William Shatner, („Žvaigždžių karai“ žvaigždė), legendiniu Holivudo komiku Henry Winkler, kuris 2018 gavo Emmy apdovanojimą, George Freaman. 2012 m. buvau susitikusi su JAV valstybės buvusiu sekretoriumi Henriu Kissingeriu, su kuriuo prakalbėjome gerą pusvalandį.
– Užbaikime pokalbį optimistine gaida. Kuri gyvenimo pamoka iki šiol jums buvo svarbiausia?
– Nežinau. Kiekviena pamoka yra svarbi. Kiekviena minutė gali būti svarbi. Kiekvienai moteriai, kiekvienam žmogui yra svarbus gyvenimo įvykis vedybos, įstojimas į norimą specialybę, vaikelio atsiradimas, gimdytojų ar kitų artimųjų netekimas. Vieni įvykiai suteikia begalinio džiaugsmo, kiti – skausmo, bet visi svarbūs. Negali išskirti vieno. Čia kaip motinos klausti, kurį savo vaiką ji labiau myli.
