– Papasakokite, kas jus atvedė į sporto pasaulį?
– Mano mama buvo sportininkė ir, kiek atsimenu iš vaikystės, visada iš jos pusės buvo toks palaikymas ir raginimas užsiimti kokiu nors sportu. Bandžiau keletą šakų, pradėjau nuo lengvosios atletikos, o nuo 12 metų įsitraukiau į dviračių sportą ir ten likau.
– Ne paslaptis, kad profesionalus sportas atima daug laiko, kas jus laikė ten?
– Man patiko. Be abejo, buvo momentų, kai įgrisdavo ir norėdavosi pabūti namuose arba eiti į diskoteką, bet dažniausiai man buvo gera lankyti treniruotes, fiziškai aktyviai kažką veikti. Net negaliu pasakyti, kas mane ten traukė. Vėliau, kai atsirado daugiau varžybų, padaugėjo fizinio krūvio, supratau, ką reiškia pavargti. Bet turėjau labai nuostabų pirmą trenerį, jis kovojo už tai, kad likčiau sporte. Kai susiruošdavau mesti, kai sakydavau, kad nebenoriu lankyti dviračių, jis mane įkalbinėdavo dar pagalvoti, nemesti. Jo indėlis buvo išties didelis. Be to, mama palaikydavo, nors iš jos pusės niekada nebuvo spaudimo, sakydavo: nenori, neik.
– Tėvai palaikė tokį pasirinkimą, kai jau suprato, kad tai bus ne tik hobis, bet ir rimta profesija?
– Sunku pasakyti. Mama visada buvo už sportą. Ji negalėjo žiūrėti mano varžybų be ašarų. Jai visada buvo manęs gaila. Pamenu, Utenoje vyko varžybos, ji stovėjo prie finišo į kalniuką ir raudojo. Aš net važiuodama mačiau, kaip mama stovi ir rauda, kaip sunku jos vaikui. Labai sunku pasakyti, ar ji palaikė, mes apie tai nediskutavome. Aš dar esu iš tos senesnės kartos, kur vaikai su tėvais neaptarinėjo tokių dilemų.
– Bet neragino stoti į universitetą, įgyti kokią nors specialybę?
– Ne. Man buvo 17 metų, kai pradėjau profesionaliai sportuoti ir išvažiavau iš namų į Panevėžį. Mama niekada manęs nekontroliavo. Ji niekada net namų darbų netikrindavo, buvau palikta savo valiai: kaip nori, taip daryk. Lygiai taip pat ir dėl sporto, ir likusio gyvenimo. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet aš viena turėjau priimti sprendimus, kuo noriu būti. Mano mama turėjo labai karčią patirtį dėl šio klausimo. Ji labai norėjo sportuoti, išvykti į Kauną, bet jos mama, mano močiutė, jai uždraudė. Tarp jų įvyko konfliktas, kuris visam gyvenimui paliko žymę, nusivylimą ir pagiežą. Matyt, mano mama, tuo remdamasi, leido man gyvenimą tvarkytis pačiai. Daryti savo pasirinkimus, kaip aš norėjau. Kai išvažiavau į Panevėžį, supratau, kad būsiu profesionali sportininkė, bet tuomet sau nekėliau kažkokių tikslų. Neturėjau svajonių laimėti kokių nors varžybų, tiesiog sportavau, nes man tai patiko. Tikslai atsirado jau vėliau, kai man buvo 22-23 metai, kai pamačiau, kad galiu.
– Koks buvo jūsų pirmasis toks didelis laimėjimas?
– Pirmoji didžiausia pergalė, pirmas medalis buvo iš 2003-ųjų Pasaulio čempionato Australijoje, kur laimėjau 500 metrų distancijos rungtį. Tai buvo ta riba, kuri nubrėžė prieš ir po. Tada atsirado tikslai, pajutau, kad galiu laimėti.
– O kaip dėl nerimo prieš varžybas, kaip su juo kovojote?
– Su juo nereikia kovoti, su juo reikia susidraugauti. O aš daug metų kovodavau. Sunkiai sekdavosi, nes aš labai mėgstu padaryti viską gerai. Arba darai gerai, arba nieko. Kai važiuoji į varžybas, užsikrauni sau labai daug atsakomybės, pareigų, jei nepavyksta jų įgyvendinti, atgal grįžti sudegęs, prisikrovęs per daug neigiamų minčių, kurios neleidžia tau džiaugtis tuo, ką darai. Buvo keletą psichologų, kurie mane mokydavo spręsti problemas, bet man sunkiai sekdavosi. Gal turėjau kažkaip kitaip į viską žiūrėti. Dabar jau lengviau analizuoti, dirbti su savimi. O tada paklausai, ką pasako sporto psichologas, vieną-du kartus padarai, o paskui – vėl tas pats.
– Kas svarbiau – fizinis ar psichologinis pasiruošimas?
– Viskas labai svarbu. Psichologinis pasiruošimas duoda labai didelį indėlį. Ir viena, ir kita yra svarbu, neatsiejama.
– Dabar nusprendėte baigti sportinę karjerą. Kokių turite planų, ar negąsdina toks žingsnis?
– Negąsdina, nes jau susidraugavau su ta mintimi. Gal dėl to ir nebaigiau karjeros anksčiau, nes buvo sunku dėlioti viziją, ką veiksiu toliau. Juk visą gyvenimą buvau sportininkė, dariau tai, ką geriausiai moku. Dabar tą viziją matau aiškiau.
– Kokia ta vizija?
– Jų yra įvairių. Matau save dirbančią su vaikais, su žmonėmis, kurie šiaip domisi dviračių sportu, mėgėjais. Sukaupiau daug žinių, matau, kad aplink yra žmonių, kurie norėtų treniruotis. Bet tapti profesionalia trenere nenoriu. Tai atima labai daug laiko. Žmogus, dirbantis sporto srityje, neturi nei šeimos, nei laisvalaikio, nei savo gyvenimo, jis gyvena dėl kitų ir visada būna blogas. Nežinau nė vieno trenerio, apie kurį sportininkas pasakytų, kad jį dievina. Treniravimas yra toks dalykas, kai kitą žmogų verti daryti tai, kas jam nepatinka. Nežinau, kam patinka per daug kentėti, pervargti, per treniruotę apsivemti, gulėti be jėgų. O jei to nėra, tu neturėsi rezultato. Treneris turi būti negailestingas, blogas, turi neturėti šeimos, turi turėti 48 valandas per parą, nes reikia mokėti surinkti dviratį, parašyti planą, vitaminų nupirkti, į varžybas nuvežti, bilietus užsakyti, sudėlioti metinį finansavimo planą ir dar eiti ant kelių prašyti, kad tau pinigų duotų tam planui. Baisus dalykas. Šiandien net arti prisileisti tokios minties nenoriu. Man būtų smagu dirbti su vaikais, net nebūtinai dviračių sporte.
– Bet jūsų vyras yra treneris, tiesa?
– Taip. Dėl to labai gerai matau, kiek jis skiria laiko darbui, kiek laiko praleidžia su viena šeima – biologine ir kita – sportine. Namuose jis būna nuo 19 iki 21 ir ryte nuo 6 iki 8. Visą kitą laiką žmogus skiria savo darbui.
– Ar nesunku jums visą buitį ir vaiko priežiūrą tempti ant savo pečių? Juk dar ir karjera buvo...
– Ir sunku, ir ne. Vyras tikrai labai daug padeda. Būtų blogiau, jei jis būtų treneris, o aš nebūčiau sportininkė. Dabar mes einame viena kryptimi. Vyras kiek gali, tiek prisideda ir prie namų ruošos, ir vaiko priežiūros. Bet jei klausiate, ar sunku suderinti šeimą ir sportą, tai tikrai taip. Kaip žinia, vienu užpakaliu ant dviejų kėdžių niekada neatsisėsi, o čia tą ir bandai daryti. Turi arba daug dėmesio skirti šeimai, arba – sportui, o jei abiem – po truputį, nieko nepavyks. Reikia rinktis. Aš esu maksimalistė, einu į treniruotę, atidirbu tiek, kiek galiu, bet kai grįžtu namo, jaučiu, kaip nuo nuovargio nervai neatlaiko, pradedu ant šluotos skraidyti susivėlusiais plaukais. Sunku, kai nuovargis ima viršų, nebegali susitvarkyti su savo emocijomis, pykčiu, kuris, atrodo, iš niekur atsiranda. Jei nebūtų nuovargio, būtų smagu ir sportas, ir šeima. Bet aš norėčiau daugiau dėmesio skirti sportui. Tarkime, po pirmos treniruotės privalai pailsėti, kad susikauptum antrai. Bet, būdamas su šeima, neturi tos prabangos skirti sau net pusvalandžio, o pusvalandis sportininkui yra labai mažai. Bent porą valandų turi būti. Aš tarp treniruočių važiuoju pasiimti vaiko, tada kažką įmetu į burną, tada sėdu prie pamokų ir žiūriu, kad jau vėluoju į kitą treniruotę. Tai kelia nemažai streso. Paskui supranti, kad pradedi sproginėti ne ten, kur reikia.
– Nebuvo nerimo, kad šeimos pagausėjimas sutrukdys sportinei karjerai?
– Aš turėjau tokią apgaulingą iliuziją, kad ne viena pagimdė, visos grįžo, toliau sportuoja, vaiką pasiimsime kartu į treniruotę, jis ten vežime miegos, vyras šalia, viskas bus gerai. Bet gyvenimas tėškė šlapiu skuduru į veidą. Supratau, kad mažam vaikui geriau pabūti šiltuose namuose su močiute nei su mama ir tėčiu šaltoje sporto salėje tris valandas. Bandydavome derinti, 1-2 treniruotes – su mumis, 2-3 dienas – namuose. Bet man buvo labai sunku emociškai. Pastoviai reikėjo save draskyti, kur aš noriu būti: su vaiku, ar treniruotėje. Norėjau, kad sūnus būtų šalia manęs, norėjau jį matyti, jausti, girdėti, auklėti, mokyti, o ne palikti namuose.
– Pažįstamas tas kaltės jausmas?
– Labai. Tai didžiausias kirminas, kuris daug metų graužė mane iš vidaus.
– Nepaisant sunkumų, vis tiek pavyko pasiekti gerų rezultatų. Kaip?
– Stengiesi, atlieki savo darbą geriausiai, kaip gali. Bet trūkdavo poilsio tarp treniruočių, streso numalšinimo. Reikėjo išmokti atrasti balansą, vaiką anksčiau paguldyti, kad turėtum bent valandą poilsio. Net ir dabar būna, kad 20 valandą išeinu miegoti, nes nebeturiu jėgų.
– Ar sūnus seka jūsų pėdomis?
– Tėtis jį sudomino motosportu. Jis užsikrėtė juo. Bet dar mažas, gal dar viskas pasikeis.
– Ar linkėtumėte sportininko karjeros savo vaikui?
– Kaip jis pasirinks, taip. Nėra taip, kad prieštaraučiau. Matosi, kad turi kažką: genai ne blusos, nepaslėpsi. Turi tą kovingumą, jėgos. Gal to noro nėra, nes dar vaikas. Bet netrukdysiu, jei norės.
– Ko palinkėtumėte pradedantiesiems sportininkams?
– Atrasti savo tikslą, pasitenkinimą kuo anksčiau, džiaugtis tuo, ką darai, kovoti, nepasiduoti, tada bus lengva siekti, lengva pavargti. Sportas turi daug didelių privalumų, tai ir emocijos, prisiminimai, kelionės, pažintys, draugystės, sveiko gyvenimo būdas. Sportas keičia matymą, mąstymą, O jei normaliai užsiimsi, net ir pinigų gali užsidirbti.
