– Minėjote, kad verslas jums yra kūryba. Retas kuris šias dvi sritis sutapatina, greičiau – supriešina. Kokius jūs čia matote sąlyčio taškus?

– Man atrodo, yra du žmonių tipai. Yra žmonės, kurie atsidaro Google analytics ir kitas platformas, kurios rodo, kas šiuo metu internete „važiuoja“ ir daro viską apskaičiuotai, labai logiškai, naudoja Facebook, Google reklamas ir taip užsidirba. Aš tokia nesu. Aš nesu nei labai racionali, nei labai logiška ir daug darau iš pajautimo. Kai ateina idėja, ji mane tarsi žaibu nutrenkia. Man rankos dreba nuo to, kiek moterų prisijungia prie mūsų projekto „Ką darai, daryk gerai“ ir kiek ten turinio reikės kurti. Bet tas jaudulys yra teigiamas. Aš negaliu nedaryti. Turiu gilią pagarbą idėjoms. Jei negaliu pasišvęsti idėjai, jos išvis nesiimu.

– Nuo ko prasidėjo jūsų karjera?

– Viskas prasidėjo nuo podcasto, kuris išėjo ir kurio niekas nesiklausė. Po to dirbau „Žinių radijuje“, kol galiausiai pradėjau savo projektą. Esmė ta, kad esu kūrėja, atėjau iš menininkų šeimos, kur verslumas ir pinigai buvo suprantami kaip netyras dalykas. Buvo gėda užsidirbti pinigų, bet aš jaučiau didžiulį norą kažką sukurti. Nenorėjau dirbti samdomo darbo. Bandžiau, bet didžiulės įmonės man – tarsi suaugusiųjų kalėjimai, idėjų žudymo cechai. Savo radijo laidomis pradėjau aiškintis, kaip pačiai padaryti verslą. Supratau, kad pinigai manęs nemotyvuoja, tai turi būti kažkas aukščiau. Sukūriau projektą „Ką žmonės dirba“. Jis buvo sėkmingas, nes padėdavau žmonėms ir tai mane motyvavo. Man atsidarė visos čakros, visos durys. Dabar įkūriau internetinių kursų platformą „Ką darai, daryk gerai“. Noriu padėti moterims, kurios dar tik turi idėją, kurios pradėjo, bet nežino, ką toliau daryti ir kurios įsibėgėjo su verslu, bet kažkas nepavyko.

– Kodėl moterims?

– Labai myliu vyrus, bet jei pasigilinsime į moterų psichologiją, daugelis jų jaučiasi stipriai nepakankamos. Tai ypač būdinga labai daug pasiekusioms moterims. Jos nori rezultatų ir laimėjimų, nes tai reikš, kad yra už ką jas mylėti. Aš tai irgi išgyvenau, viską per save perleidau. O štai kaip veikia vyrai – aš nežinau. Suprantu, kad jie taip pat turi tų kolektyvinių traumų, kad abiem lytims reikia dirbti ties savo psichologine būsena, bet aš negaliu atliepti vyrų pasaulio. Aš džiaugiuosi, kai pamatau, kad kažkas irgi kuria moterų klubus, verslus, bendruomenes. Man atrodo, vienas iš svarbiausių dalykų – švęsti savo konkurentus, nes kai turi tikslą ne užsidirbti pinigų, o keisti požiūrį, pasaulį, vadinasi, visi dirbame vardan to paties tikslo. Galime pasimokyti vieni iš kitų, pasidžiaugti vieni už kitus ir palinkėti vieni kitiems visokeriopos sėkmės.

Rasa Jusionytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Kas dažniausiai pakiša koją lietuvėms, kuriant verslą?

– Nepasitikėjimas savimi. Moterys labai greitai gali save nugesinti. Apie tai kalbėjau su Agne Gilyte ir supratau, kad mes gyvenime ištraukėme VIP bilietą. Jei gyvenimas yra traukinys, mes keliaujame pirmąja klase. Mūsų viduje nėra to balso, kuris sakytų: ne, tu negali. Bet yra moterų, kurios sugalvoja idėją, užsidega ja, o kita jos pusė paima stiklinę vandens ir nugesina. Vieną svarbiausių pamokų aš gavau iš savo tėvų. Mano mama kasdien pasiimdavo mane iš darželio, eidavome už rankų ir ji man kaskart užduodavo tą patį klausimą: „Rasele, kas yra protingiausias žmogus pasaulyje?“ Buvau išmokyta atsakyti: „Aš, mama“. „Kas gražiausia mergaitė pasaulyje?“ Aš, mama. Ji man tą auksinį VIP bilietą ir davė. Kai aš ką nors sugalvodavau, man niekada tėvai nesakydavo, kad gal dar pasvarstykime, gal nelabai. Už tai galiu tėvams padėkoti, kad jie nesugadino žinojimo, kad jei noriu kažko, turiu tam teisę, turiu teisę užimti vietą kambaryje.

Kita problema – noras viską kontroliuoti. Moterys įsivaizduoja, kad šeimoje turi laikyti visus penkis kampus. Bet to nereikia. Reikia išmokti paleisti, pasitikėti kitais. Tai yra beprotiškai sunku, bet tik tada kai paleisi, tavo vyras taps tavo tikruoju partneriu. Ir taip, jis pamirš vaikui uždėti kepurę ant galvos, ar pareis namo nenupirkęs produktų, kurių reikia, bet, pripažink, tu ir pati kartais pamiršti. Turime išmokti prašyti pagalbos ne tik buityje, bet ir darbe. Mano komanda nepadaro visko taip tobulai, kaip aš įsivaizduoju, bet, leidusi jiems daryti, supratau, kad jie turi kitokių įžvalgų. Gal ir nebuvo taip, kaip norėjau, bet buvo net ir geriau. Man buvo atradimas, kad kažkas gali geriau už mane padaryti.

Dar vienas aspektas – suprasti, kad niekam tu nesi svarbus. Kai šitą supranti, gyventi pasidaro daug lengviau. Niekam tu nesi įdomus, niekas apie tave negalvoja. Pavyzdžiui, dabar mes su vyru esame susituokę du mėnesius ir jau išgyvename tragišką krizę, gyvename atskirai, bet tai yra gerai, nes nemaskuojame problemų. Man buvo baisu, kai apie tai parašiau savo Instagram paskyroje. Galvojau, kaip mane žmonės pasmerks, ką tik susituokėme, žurnalai aprašė, šakės. Bet tą minutę gal ir pagalvos, bet aš nesu tokia svarbi, kad apie mane kas nors galvotų kavą begerdamas. Tai atpalaiduoja.

– Drąsiai kalbate apie savo asmenines problemas, mokate atsiverti, kitados pasakojote ir apie savo apsilankymus pas psichiatrus. Daugeliui tai vis dar tabu...

– Nežinau, ar tai dar yra tabu. Gal mano tėvų kartai taip yra. Kai pradėjau su „Nebegėda“ kurti laidas ir atvirai rašyti apie savo psichologines problemas, man mama pasakė: „Ką tu darai, tavęs niekas nesamdys, jokių darbų negausi“. Jai buvo šokas. Bet kai aš susitinku su draugais, viena iš pirmųjų temų būna: o mano psichiatras sakė, o šiandien per terapiją ką sužinojau. Mums kalbėti apie savo psichologinę sveikatą yra tas pats kas pas dantistą eiti. Tai yra normalu. Man atrodo, kad tos stigmos jau nebėra. Kartais apie tai net su taksistu pasikalbu. Kuo mažiau būsime užsispaudę, tuo mažiau bus to pykčio.

Rasa Jusionytė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Nusikelkime truputį į praeitį. Žinių įgijote Londone menų universitete. Ką davė mokslai ten?

– Studijavau vienoje geriausių menų akademijų pasaulyje. Ten supratau, kad viskas yra pasiekiama, kad viskas yra taip arti. Daugelis, galvodamas apie pasaulio įžymybes, įsivaizduoja, kad jie yra tarsi ateiviai, gyvenantys kitoje planetoje, bet iš tikrųjų kažkada jie buvo tokie patys studentai kaip ir tu. Taigi viskas yra įmanoma. Kitas dalykas – kaip menų universitetas jis buvo ir yra labai liberalus. Ten nėra egzaminų, bet studentai visada raginami kurti. Mūsų atsiskaitymai būdavo idėjų įgyvendinimas ir pristatymas. Be to, ten niekas studentų nežlugdo. Net jei padarei š... krūvą, dėstytojai ras, kaip tave motyvuoti dirbti toliau.

– Vis dėlto grįžote į Lietuvą. Kodėl?

– Nebegalėjau negrįžti, nors man puikiai ten sekasi. Pamenu, buvo Londono savivaldos rinkimai, mano daugiabutyje vyko balsavimas. Pasiėmiau pasą ir nuėjau balsuoti. Priėjau ir man pasakė, kad negaliu duoti savo balso. Pradėjau suvokti tuos skirtumus tarp gyvenimo tėvynėje ir svetur. Paskui Kalėdoms nuvažiavau į Lietuvą. Vilniuje turėjau kokias 4 valandas iki traukinio. Buvo labai šalta, nei valgyti, nei kavos nenorėjau, todėl susiradau artimiausią muziejų. Tai buvo Genocido aukų muziejus. Nuėjau. Išėjau su srūvančiomis ašaromis. Supratau, kad yra karta, kuri buvo kankinama už Lietuvą, kuri atidavė savo gyvybes už Lietuvą, o aš sėdžiu kažkokiam Londone, juk galėčiau kurti Lietuvai. Į Londoną nebegrįžau. Nuvykau tik susirinkti daiktų, išeiti iš darbo ir išsiskirti su vaikinu.

– Niekada to sprendimo nesigailėjote?

– Ne. Žmonės sako, kad kokiam Londone, Berlyne ar Niujorke yra daugiau galimybių. Netiesa. Lietuvoje yra daugiau galimybių. Jei tu tikrai nori kurti verslą, čia tiek dar daug visko nepadaryta. Man tai tarsi laukiniai Amerikos Vakarai. Aš čia matau tiek verslo galimybių.

– Ar kurdama savo verslą niekada nejutote diskriminacijos vien dėl to, kad esate moteris?

– Prie manęs vyrai jaučiasi silpni. Mano vienas bičiulis vasarą man sako: „Rasa, nusiųsk mane į pasimatymą su kokias nors savo drauge. Noriu susipažinti su tokia stipria, savarankiška moterimi“. Mano draugės yra nuostabios ir kaip tik viena vaikščiojo į pasimatymus. Po kiek laiko paskambinau tam bičiuliui ir paklausiau, kaip jam sekėsi. Jis sako: „Su ja buvo taip įdomu, bet aš sėdėjau ir supratau, kad aš, kaip vyras, jai negaliu nieko pasiūlyti“. Šiuo pavyzdžiui noriu pasakyti, kad mums reikia pergalvoti, kokia yra moterų ir vyrų rolė. O jei kalbėsime konkrečiai apie diskriminaciją, tai Anglijoje patyriau tokį šoką viename darbo pokalbyje. Man siūlė Singapūre svarbias pareigas už tai, kad miegočiau su įmonės savininku. Aš esu labai atvira, besišypsanti, bet turiu ribų, kurių niekada neleidžiu sau peržengti. Aš suprantu, kad negali kažko gauti, nes pasišypsau. Nemokamų pietų nebūna.

– O kaip tas roles pasiskirstote su vyru kasdienybėje?

– Nesu tokia geležinė ledi, nežinau, kaip reikia plauti automobilį. Man pasisekė, kad Linas yra toks, kuriam yra įskiepytas rūpestis moterimi. Aš nežinau, kaip naudotis grąžtais. Aš gaminu maistą. Man neįdomūs vyriški darbai ir aš nežinau, ar galiu lemputę įsukti. Namuose užimu moteriškesnę rolę, bet nekeliu reikalavimo, kad vyras man užtikrintų saugumo jausmą. Jį turiu užtikrinti sau pati.

– Kokių svajonių turite?

– Noriu išleisti knygą. Noriu grįžti į eterį. Labai pasiilgau to. Noriu to adrenalino. Džiaugiuosi, kad mūsų moterų klubas auga, daug dėmesio skirsiu jam, noriu daugiau gyvų susitikimų, kurie tikiuosi bus įmanomi ir duos daug naudos moterims.