Su moterimi, kuri ilgą laiką save apibūdindavo kaip lyderę, valdymo profesionalę, koučerę kalbamės apie drąsą klausyti savo intuicijos, nuolatinį mokymąsi ir bendruomeniškumo galią. „WoW Gamma“ moterų bendruomenės klubui priklausanti ir čia paskaitas skaitanti L. Žemaitė įsitikinusi, kad atėjo metas paneigti mitus apie tarp moterų vyraujančią konkurenciją ir viena į kitą kreiptis palaikymo bei motyvacijos, rašoma pranešime spaudai.
– Loreta, sutikite, ne kiekvienas ryžtųsi tokiems kardinaliems pokyčiams. Turėjote karjerą, apie kurią daugelis net nedrįstų pasvajoti: aukštos pareigos, sprendimo laisvė, pagarba, solidus atlyginimas. Kaip nutiko taip, kad nusprendėte imtis teptuko?
– Apie 23 metus dirbau tarptautinėje kompanijoje „McDonald's“. Reikia paminėti, kad pradėjau nuo aptarnaujančiojo personalo (dirbau su inkasacija) ir pamažu užkopiau aštuoniais laipteliais aukštyn, kol tapau viso greitųjų restoranų tinklo Lietuvoje vadove. Tai buvo aukščiausia galima pozicija šalyje. Pagrindinis mūsų biuras buvo Latvijoje, taigi darbas nuotoliniu būdu man jau seniai ne naujiena (šypsosi). Einant tas pareigas, mano pagrindinė užduotis buvo savo žinias ir patirtį perduoti kitiems žmonėms.
Visus tuos metus kompanija labai daug investavo į mokymus, darbuotojų profesinį ir asmeninį augimą – teko dalyvauti įvairiausiuose kursuose, mokymuose: nuo verslo strategijų kūrimo iki žmonių pažinimo.
Tas pokyčio troškimas, sakyčiau, atėjo labai natūraliai. Darbas tiesiog pasidarė nebeįdomus. Ėmiau galvoti, ar tikrai man patinka tai, ką darau. Kokia mano veiklos prasmė? Apnikta tokių minčių, be jokios baimės išėjau iš darbo.
Labai greitai vėl įsidarbinau didelėje tarptautinėje kompanijoje. Iš pradžių jaučiausi gerai – patiko ir pozicija gerai, ir atlyginimas, ir kolektyvas. Tačiau netrukus pajutau, kad vėl sukuosi tame pačiame rate ir to vidinio džiaugsmo nelieka...
Dar pabandžiau padirbėti COO (angl. Chief Operation Officer, liet. Vyr. operacijų vadove) vienoje lietuviškoje kompanijoje, tačiau galutinai supratau, kad šiame gyvenimo etape nematau savęs tokio pobūdžio darbe. Tuomet tvirtai nusprendžiau, kad šiuos metus skirsiu tapybai ir savęs pažinimui.
Manau, kai pradedi klausyti intuicijos ir pasakai sau, kad esi ten, kur turi būti, tada dingsta visos baimės.
– Papasakokite daugiau apie savo paveikslus – vadinate juos energetiniais – ar tapote pagal kažkokią specialią metodiką? Koks jų poveikis?
– Nors esu baigusi ekonomikos mokslus, mane visuomet traukė pažinti žmonių psichologiją. Gyvendama užsienyje susidomėjau interjeru ir spalvų pasauliu, jų poveikiu mūsų emocijoms. O piešimas mane traukė nuo vaikystės. Mama nuolat klausdavo, ką matau, stebėdama debesis. Iš pradžių jie ir buvo tik debesys. Vėliau pavirsdavo įvairiais gyvūnais, mistinėmis būtybėmis, o tada apimdavo palaima, atsirasdavo noras kurti. Vėliau pastebėjau, kad nuo kai kurių mano piešinių sklinda energija, keičiasi tiek mano, tiek aplinkinių nuotaika.
Prieš pusantrų metų kilo idėja sujungti tuos pomėgius į vieną. Išbandžiau tapybą akrilu. Taip gimė mano pirmieji energetiniai paveikslai su poveikiu. Ypač tiko akrilo savybė keisti struktūrą. Kartais ji lygi, raminanti, o kartais aštri, šiurkšti ar skatinanti veikti. Vieni paveikslai padeda žmonėms sutelkti dėmesį ir susikaupti, priimant sprendimus ar ieškant naujų idėjų. Kiti ramina ir atpalaiduoja, tinka medituoti ar tiesiog nuotaikai praskaidrinti. Vienintelė jų bendra savybė – pagalba. Ypač tada, kai niekas nepadeda. Visuomet išbandau savo paveikslų poveikį artimųjų ir draugų rate.
Šią vasarą jau surengiau savo paveikslų parodą Lietuvoje. Kitais metais JAV lietuvių bendruomenė pakvietė eksponuoti juos Manhetene.
– Be tapybos jūsų gyvenime atsirado glaudus ryšys su moterų bendruomene, taip pat skaitote paskaitas. Ko gi mokote kitus?
– Visai neseniai buvau pakviesta vesti paskaitą Socialinių mokslų kolegijoje – dalijausi patirtimi, kaip profesionaliai paruošti prezentaciją. O „WoW Gamma“ moterų bendruomenės klube – kaip atsirinkti spalvas pagal savo tipažą, kokios spalvos, kokias emocijas suteikia.
Atvirai prisipažinsiu – viena iš priežasčių, kodėl suabejojau, ar iš tiesų noriu likti dirbti tose didelėse kompanijose, buvo tiesiog ore tvyranti konkurencija ir nuolatinės ego kovos. Aš aiškiai suvokiau, kad noriu dalytis, o ne konkuruoti. Todėl būdama ir dėstytoja, ir bendruomenės nare jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.
Atsimenu, mama sakydavo: „ – Oi, nebūki su moterimis, nes visos jos tau konkurentės, o ne draugės“. Visgi, man atrodo, kad mamos tiesiog buvo tokia patirtis, o gal buvo taip išmokusi. Aš žinau, kad gali būti ir kitaip.
Mano paveikslų parodoje, viena moteris prie manęs priėjo ir papasakojo, kad jau ilgą laiką svajoja parašyti knygą, bet nedrįsta. Mes pasikalbėjome ir sutarėme, kad ji man netrukus atsiųs savo pirmą pastraipą. Ji ėmė ir atsiuntė. Pagaliau pradėjo rašyti! Toks geras jausmas, kad paskatinai kitą žmogų siekti savo svajonės!
Bendruomenėje, prie kurios aš prisijungusi, susirinkę labai įdomios moterys. Kas svarbiausia, nusiteikę pozityviai. Mes esame pervargę nuo interneto erdvėje tvyrančio neigiamo grįžtamojo ryšio, o čia vienos kitoms duodame ir gauname gerų emocijų ir stiprų palaikymą. Plečiasi kontaktų ratas. Gauname viena iš kitos naudingos informacijos, dalijamės, ką pačios išmėginome. Vyksta paskaitos, kurias veda įvairiausių sričių ekspertai: nuo veidotyros iki mėgstamos veiklos monetizavimo.
Tai yra pozityvi erdvė, kurioje būnantys žmonės nori mokytis, augti, kurie ieško.
– Iš tiesų, nuolatinis mokymasis vadinamas vienu svarbiausių šiuolaikinio žmogaus įgūdžių. Vis dėlto, kartais atrodo, kad tos informacijos tiek daug, jog pasimeti...ką jau kalbėti apie tai, kad nelieka laiko pritaikyti, išbandyti tai, ką išmokai?
– Sakyčiau, kad ne mažiau svarbi kompetencija už nuolatinį mokymąsi yra gebėjimas atsirinkti, ko tau iš tikrųjų reikia reikia mokytis.
Informacijos pilna visur: mes nepailsdami žiūrime, skaitome, klausome, bet turime žinoti, ko ieškome, ko mums reikia ir, svarbiausia, ko nereikia.
Manau, kad paprasčiausias būdas atsirinkti yra turėti savo viziją. Tuomet mūsų intuicija natūraliai mus atveda ten, kur reikia. Ten, kur galime atrasti tai, kas mums reikalinga.
Labai sutinku su tuo, kad be praktikos žinios naudos neatneš. Pati vos ką nors išmokusi, tuoj išbandau. Atsimenu, laikiau save labai kūrybiška asmenybe, bet pradėjusi lankyti paskaitas pamačiau, kad tobulėti dar tikrai yra kur (juokiasi). Tiek naujų įžvalgų, požiūrio taškų, metodų.
Apskritai, manau, kad žmogus evoliucionuoja, vystosi tik tuomet, kai vis mokosi kažko naujo. O ne sėdi užsidaręs. Kai pakalbu su kai kuriais žmonėmis ir išgirstu, kaip jie nieko nenori. Tik grįžti namo iš darbo ir griūti į lovą. Negi, tik tiek to gyvenimo: „atarti“ ir miegoti?
Ir dar. Pastebėjau, kad anksčiau vykdavę mokymai būdavo kitokie nei dabar. Kas dabar, mano manymu, yra geriau tai, jog turime galimybę diskutuoti su dėstytojais, pasikviesti juos feisbuke į draugus, užduoti jiems klausimus. Kitaip tariant, kurti ryšį. O tai leidžia geriau įsigilinti į tai, ką mokaisi, o ir pats mokymasis malonesnis.
– Loreta, koks būtų jūsų patarimas moterims, kurios trokšta pokyčių, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių nedrįsta jų įgyvendinti?
– Pirmiausia, sustoti ir paklausti savęs: kodėl aš tai darau ir kaip jaučiuose tame. Jei atsakymai tenkina ir turi prasmę, tęsti ir mėgautis tuo, o jei ne – pradėti pokyčių kelią nuo įsiklausymo į save, vertybių skalės išsigryninimo ir vizijos, o tada imtis tos veiklos, kuri „užkuria“ tą asmeninę vidinę ugnį, kuo kurios šyla ir tavo aplinka. O tada dingsta ir visos baimės, nes ir pati aplinka, ir Visata pradeda tave palaikyti.
– Beje, kas šiuo metu jus pačią džiugina labiausiai?
– Mano rytai. Kai vyras atneša į lovą kavos, o ant peties užsiropščia katinas. Nė už ką nesutikčiau prarasti tokių rytų (juokiasi).
