Su aukščiausio lygio sportininkams – 4 pasaulio čempionai, 20 Europos čempionų, 5 medalininkai iš Olimpinių žaidynių, 14 medalininkų iš Pasaulio čempionatų, 24 medalininkai iš Europos čempionatų – įspūdingų pergalių padedančia pasiekti specialiste kalbamės apie tai, kad nereikėtų painioti streso, kuris iš tikrųjų yra natūrali ir nekenksminga organizmo reakcija į iššūkį, su daugybę ligų sukeliančiu stresavimu, kaip suprasti, kad esame išsekę, o ne tiesiog silpni ar tingime ir kodėl profesionalaus sporto pasaulyje paskutiniu metu daug dėmesio imta skirti atletų artimiesiems.
„Tinkamai apmokyti, kaip palaikyti sportininką, jie daro reikšmingą įtaką jo atsigavimui bei savijautai, vadinasi, ir pasiekimams. Tas pats galioja visiems žmonėms apskritai – žinodami, ką ir kaip pasakyti bei ko nesakyti, vieni kitiems galime padėti įveikti didelius sunkumus“, – pranešime spaudai sako A. Žemaitytė.
– Aiste, tiek įdomių minčių! Gal pradėkime nuo taip dažnai naudojamo žodžio „stresas“. Minite, kad stresas mums iš esmės nėra kenksmingas, netgi natūralus. O visą žalą padaro „stresavimas“? Paaiškinkite.
– Mobilizacija (stresas) yra normali organizmo reakcija į iššūkius. Jei apsimiegojęs ateisite prie bėgimo takelio, kirsčiau lažybų, kad rezultatas bus nekoks. Reikia apšilti, įgauti tonusą. Mobilizacija aktyvuoja simpatinę autonominės nervų sistemos dalį, atsiranda raumenų tonusas, padažnėja pulsas, pagausėja prakaitavimas, išsiskiria gliukozės, adrenalino kiekiai. Mūsų organizmas taip sutvertas, kad natūraliai mus aprūpintų reikalingomis medžiagomis ir hormonais, jog įveiktume bet kokį iššūkį.
Štai „stresavimas“ prasideda, kai galvoje atsiranda ir ima suktis vertinančios ar su ateitimi, praeitimi susijusios mintys. Būtent jos išprovokuoja didelį kiekį kortizolio mūsų organizme ir užkelia išskirtinai aukštą smegenų dažnį. Kaip tai atrodo konkrečiai? Štai keletas kortizolį skatinančių pavyzdžių, kurie atpažįstami daugeliui: „kitas atėjo geriau pasiruošęs“, „jau buvo, kad taip jausdamasis pasirodžiau nekaip“, „dabar nukentės mano konkursinis balas“, „nepapulsiu į kitą etapą“ ir pan.
Tam tikroje mobilizuotis privertusioje situacijoje turime susitelkti į procesą – sprendimus ir veiksmus, o ne mąstyti apie tai, kas buvo ne taip ir kokios dėl to ateityje bus pasekmės. Analizuoti praeitį ir išsikelti tikslus ateičiai yra nuostabu, bet vėliau, ne tokioje situacijoje. Vėliau apgalvosime, ką kitą kartą darysime kitaip ir kaip elgsimės, tarkime, ištikus tam blogiausiam scenarijui.
Jeigu išmoksime mintis kontroliuoti, tai nestresuosime arba stresuosime mažiau. Geras būdas nusiraminti, pagalvoti ne kas toje situacijoje nutiko ne taip ir fantazuoti, kas dabar negatyvaus įvyks, bet priimti situaciją, nes pokytis – JAU mūsų gyvenimo faktas. Ne „Kodėl?“, „Kaip taip galima?“, „Kaip toliau gyventi?..“,o „Atsitiko“, „Dabar yra taip“, „Tai faktas“. Ir jau tada mūsų sistema „perskaičiuoja“ veiksmų algoritmą į buvusį ar naują tikslą.
Yra žmonių, kurie patyrę stresinę situaciją, pavyzdžiui, pakeliui į darbą papuolę į avarinę situaciją (kurios visgi išvengė), visą dieną apie tai pasakos kolegoms.
Gal kai kuriems iš jų išsikalbėjus taps lengviau, bet dažniausiai tai tik dar labiau įaudrina. Žiūrėk dar darbe kažkas nepasisekė, vakare namie jau galvą skaudą, sunku kąsnį praryti, užmigti – štai ir stresavimo pasekmės.
Patyrus stresinę situaciją, geriausia sąmoningai įterpti atsistatymo priemonę pagal tai, kiek jėgų mums kainavo stresinės situacijos sprendimas, kiek stipriai ir ilgai turėjo būti mobilizuotas organizmas. Jei „kaina“ buvo nedidelė, pakaks atlikti kažkokį savą malonų poilsio ritualą (atsigerti arbatos, paskaityti, pasivaikščioti) – ir sugrįžti į įprastą ritmą. Žinoma, jei stresinė situacija itin reikšminga (mirtis, žinia apie sunkią ligą, skyrybos, darbo netektis ar pan.), reikalingas specifinis atsistatymas.
– Dauguma iš mūsų, ypač veiklūs žmonės: vadovai, lyderiai, verslų savininkai, žinoma, ir profesionalūs sportininkai, patyrę stresines situacijas, nepadaro nei tų mažų pertraukėlių, juolab pasiilsi vėliau. Kokios tokio elgesio pasekmės?
– Galimas mentalinis nuovargis, perdegimas (angl. Burnout), vegetodistonija, panikos atakos, psichosomatiniai sutrikimai. Įdomu tai, jog gana dažnai žmonės mentalinio nuovargio būklę painioja su silpnumu. Nelabai supranta, kaip gali neturėti jėgų, kodėl „tingi“, nenori daryti to, ką anksčiau nuveikdavo su malonumu.
Iš tiesų, tai mūsų organizmo būdas mums pasakyti, kad nėra pajėgus – nei psichiškai, nei fiziškai – veikti tokiu tempu kaip anksčiau.
Turime įsisąmoninti, jog, kai jaučiamės prastai – verčiau sustoti. Taip, padarysime mažiau, galbūt visai nieko nenuveiksime kurį laiką, tačiau po to kalnus nuversime. Manau daug kas patyrę (aš žinau iš asmeninės patirties ir darbo su sportininkais), kai reikia daryti, o taip nesieina, tarsi judi sraigės greičiu ir tuo pačiu net pyktis ima, kaip šitaip gali „nepasivilkti“. O tai natūralu, jei esi pavargęs. Kaip automobilis, kai važinėja dideliu greičiu, nenuostabu, kad kuras greitai baigiasi. O su tuščiu baku nepajudėsi.
Mūsų jėgas išeikvoja tiek mažos stresinės situacijos, tiek reikšmingi, mus sukrečiantys, ypač netikėti įvykiai (laidotuvės, skyrybos, darbo netektis). Tokie įvykiai priverčia mobilizuotis, bet po jų privaloma sąmoningai mažinti darbų krūvį ir gyvenimo tempą.
Pavyzdžiui, kai, atsižvelgusi į sportininko būklę, rekomenduoju jam kelias dienas pailsėti, jis negali suprasti – kaip čia ilsėtis, kai varžybos laukia?! Šiaip ne taip susitariame, ogi žiūrėk, praėjus toms poilsio dienoms pats supranta, kad taip jausdamasis nuveiks daugiau.
Iš tiesų, kad dar ne visiškai išsekęs žmogus pats pastebėtų, kad jam reikia ilsėtis, būna retai – tam reikia būti itin sąmoningam.
Dar toks psichologinis momentas, kuomet kartą jau patiri išsekimą, išsivysto nepasitikėjimas savimi, baimė prieš kokį nors didelį projektą, atsakingą darbą, kad imsi ir vėl sulūši.
– Aiste, kaip suprasti, kad jau esame išsekę?
– Tai akivaizdžiai parodo kritusi širdies dažnio kaita. Šis indikatorius signalizuoja ne tik apie mentalinį išsekimą, bet ir viso kūno negebėjimą mobilizuotis.
Pamėginsiu paaiškinti – vieną širdies dūžį nuo kito skiria vis kitokie intervalai, kuo didesnė kaita, tuo organizmas sveikesnis, lengviau prisitaiko prie aplinkos, geba įveikti iššūkius. Jeigu nuovargis didėja, kaita mažėja. Vis atsiranda širdies dūžių su panašesniais atstumais. Atstumai tarp dūžių tampa panašūs. Jei kaita yra tolygi, tai reiškia infarktą.
O jį matuoti ir stebėti galima, naudojant įvairias technologijas: išmaniuosius laikrodžius, telefonus.
Pamatavus iškyla klausimas: ar tai išsekimas – stresuodami gyvenome ilgą laiką, ar susidūrėme su ūmia stresine situacija, kuri pareikalavo daug jėgų ir mes tiesiog pavargome.
– Iki pandemijos gyvenome tarsi superherojų kultūroje. Dabar ėmėme daugiau kalbėti apie subalansuotą gyvenimo būdą. O dar prieš kurį laiką būdavo net nepatogu ir pasakyti, kad „esu pavargęs“, kažko nedarysiu, nes „per daug ir taip darau“... Kaip atsikratyti nesuprasi iš kur kylančio gėdos jausmo, kad tau visgi reikia padaryti pauzę?
– O ar gėda pasakyti, kad esi išalkęs, kai nori valgyti? Juk visi supranta, kad be maisto nefunkcionuosime.
Tačiau suprantu, ką sakote, iš tiesų, tik dabar, paskutiniu metu darosi normalu sakyti, jog mums visgi reikia „pasikrauti“, „atsišviežinti“, pailsėti, anksčiau būdavo normalu, kad darai, kol nukrenti.
Vėlgi, yra visokių būdų tą poilsį įvardyti. Jeigu sakysiu, kad pavargau, gal net ir jausiuosi labiau pavargęs nei iš tiesų esu. Jeigu sakysiu, kad atėjo laikas „atsišviežinti“ arba „pasikrauti“ ir aplinkiniams, ir sau pačiam skambės bei jausis kitaip.
Labai svarbu, kad pavyzdį rodytų lyderiai. Paskui lyderį, propaguojantį „pasikrovimą“ eis masės.
Geriausias būdas „pasikrauti“, kuomet patiriame daug stresinių situacijų, yra fizinis aktyvumas. Kai esame aktyvūs, taip pat išsiskiria laimės hormonas serotoninas. Iš tiesų, bet kuri mums maloni veikla, padeda išskirti medžiagas, kurios gerina savijautą.
– „WoW University“ Naujos kartos lyderystės kurse kalbėsite apie tai, koks bet kuriam iš mūsų svarbus yra socialinis tinklas – mus supantys žmonės. Siedama su paskutine praktika profesionaliam sporte – kuomet atletų artimieji apmokomi, kaip tinkamai juos palaikyti. Atskleiskite, kokią dažną klaidą darome, mėgindami padėti kitiems?
– Ne vienu moksliniu tyrimu įrodyta, kad socialinis tinklas – mums artimi žmonės – yra vienas tiesiausių kelių į greitesnį atsigavimą. O jei dar pasidomėtume, kaip tinkamai padėti žmogui priimti tai, kas nutiko, sumažinti skausmą, stresavimą, galėtume vieni kitiems padėti būti sveikesniems ir laimingesniems.
Sporto pasaulyje atsigręžėme į trenerius, partnerius, tėvus, mokome juos tų metodų, ką sakyti ir ko nesakyti atletui. Kas iš to, kad tu dirbi su sportininku, jo savijauta pagerėja, o jis grįžta namo ir šalia žmonės, nežinantys, kaip su juo bendrauti. Pavyzdžiui, negalima niveliuoti to, kas kitam nutiko. Būna, nuoširdžiai norėdami gero, sakome: „ – Taigi tik darbą praradai, o ne namai sudegė. Nesinervuok“. Patys sau galime tai taikyti, bet kitam – ne. Reikia pripažinti, kad tam žmogui tai yra sukrėtimas, bėda, nelaimė. Kai taip elgiamės žmogus dar labiau pyksta arba verkia, nes jaučiasi nesuprastas. Išsamiau apie tai, ką sakyti ir ko nesakyti, kalbėsiu savo paskaitoje.
