Tobula moteris – taip būtų galima apibūdinti raudonplaukę kaunietę Janitą Januškauskaitę-Plungę. Ji – viena sėkmingiausių Lietuvos verslininkių, per trisdešimt metų sukūrusi tarptautinę įmonių grupę, valdanti daugiau nei 140 parduotuvių tinklą „Kika“ Lietuvoje bei Estijoje, pastačiusi dvi gamyklas, vadovaujanti beveik 700 darbuotojų ir užauginusi penkis vaikus. Tik nedaugelis pačių artimiausių žmonių žino, koks buvo tikrasis kelias iki šių dienų.
„Aš žinau, kaip pradėti verslą nuo garažiuko, gyventi 34 kvadratinių metrų bute, kuriame vienas kambarys yra ofisas su dirbančiais darbuotojais, o kitame tu gyveni su sūneliu ant rankų ir 4 šunimis“, – atvirai prisipažįsta verslininkė, nusprendusi pirmą kartą papasakoti tikrąją savo istoriją.
– Nuo ko prasidėjo jūsų verslo imperija?
– Nuo stipendijos ir begalinės meilės šunims. Kiek save pamenu, visada norėjau turėti augintinį, tačiau pirmąjį nusipirkau tik būdama paaugle. Sidabrinis pudelis kainavo perpus daugiau, nei mano tėčio alga – 300 rublių. Dalį susitaupiau pati, kiek trūko, pridėjo tėtis. O mamą teko apgauti – pasakėme, kad Kiką – taip pavadinau savo pirmąjį šunį – šeimininkas ketina nuskandinti, tad noriu išgelbėti. Ji patikėjo.
Pudeliui reikia nemažai priežiūros – kirpti, maudyti, tačiau šios procedūros tais laikais man buvo neįkandamos. Įsigijus Kiką, norėjau, kad ji būtų gražiausias pudelis pasaulyje. Pasikviesti meistrą nukirpti šunį, kai kirpimas kainavo 15 rublių, o mamos mėnesinis atlyginimas buvo 70 rublių, atrodė misija neįmanoma. Tačiau noras turėti gražų šunį mane skatino susitaupyti ir išsikviesti meistrą i namus. Taip teko pačiai pamatyti kaip šuo kerpamas. Atidžiai stebėjau, kaip jis gražina mano Kiką, o kitą kartą pamėginau pati. Pavyko taip, kad gatvėje ją pamatę žmonės ėmė prašyti, kad nukirpčiau ir jų šunis. Taigi, po mokyklos autobusu skubėdavau „į darbą“, o 17-os atidariau pirmąją savo šunų kirpyklą. Netrukus klientai pradėjo prašyti ne tik kirpimo, bet ir prekių augintiniams, tokių kaip pašaro, šampūnų, gražių aksesuarų, tad savaitgaliais ėmiau važinėti į Maskvą ir iš ten vežtis prekes. Tokia ir buvo pradžia.
– Kaip išėjo, kad paauglė pasirinko darbą, o ne bendravimą su draugėmis, jaunystės šėliones?
– Būdama septyniolikos jau profesionaliai kirpau šunis, puoselėjau pudelių klubą, buvau vadovas grupei vaikų, auginančių pudelius, dalyvavau su jais parodose visoje tuometinėje Tarybu Sajungoje.
Mano režimas buvo toks: savaitė paskaitose, penktadienį šoku į vakarinį traukinį ir savaitgalį nardau Maskvos pudelių klubo renginiuose, parodose, mokymuose, mėgaujuosi bendraminčių kompanija.
Gavusi politechnikumo diplomą, aš dar giliau nėriau į šį pasaulį, tad mano pirmoji pudeliukė Kika davė galimybę sutikti daug nuostabių žmonių: mentorių, draugų, bendraminčių.
Jau aštuoniolikos ėmiausi iniciatyvos ir subūriau bendraminčius į klubą, tapau Pudelių klubo prezidente, kiek vėliau tapau ir Tarptautinės kategorijos teisėja.
Aplink mane visada burdavosi puikūs žmonės, kurie tikėjo manimi, kuriais tikėjau ir aš. Mes tiesiog kvėpavome vienu tikslu – viskas kas geriausia, skirta mūsų šunims. Tai buvo ne verslas, o gyvenimo būdas. Esu toks žmogus, kad visuomet darau arba gerai, arba nedarau visai.
– Nors stengiamės įveikti stereotipus, neva moteris gali ne mažiau nei vyrai, tačiau išgirdus, kad ryžotės gamyklos statybai, nevalingai kyla nuostaba – iš kur tiek drąsos?
– Niekada savęs nestumiu į rėmus „aš negaliu“, „jau gana“, „gerai taip, kaip yra“. Man patinka dirbti, patinka įveikti iššūkius. Vis dėlto, kai, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, gavome pasiūlymą statyti gamyklą, šiek tiek sudvejojau. Tuo metu turėjome 19 parduotuvių ir tikrai atrodė, kad jau gana. Tačiau susapnavau pranašišką sapną ir nusprendžiau statyti tą fabriką.
– Atrodo, kad jums viskas sekėsi kaip sviestu patepta – be sunkumų ir nuopolių.
– Svarbus pokytis įvykęs mano pasąmonėje – aš galiu pasakyti AČIŪ už visas karčias gyvenimo pamokas, nes nebūčiau tokia kokia esu dabar ir nebūčiau šalia jūsų, jei ne tas gyvenimo kelias, kurį man teko praeiti. Be jo, niekada nebūčiau tiek pasiekusi, negalėčiau kurti, vadovauti, padėti komandai ir žmonėms.
Gyvenimas mane išmokė, kad Dievas neduoda tau skausmo ir užduočių, kurių tu negali pakelti. Jei esi čia, ir su tavimi tai vyksta, turi tai išgyventi. Viskas priklauso tik nuo tavęs ir tavo požiūrio.
Ateina laikas kai supranti, kad tavo gyvenime nėra klaidų, o tik pamokos, kurios lydės tave visą gyvenimą. Bet koks pamokų neišmokimas, bus tik tavo pačio padarytas kliuvinys ateičiai.
Mes beveik visada įsiskaudiname, kai mus išduoda, apgauna, nuvilia. Kai šalia žmonės, su kuriais sunku bendrauti, komunikuoti. Galbūt nustebinsiu jus taip sakydama, bet jie – mūsų didžiausias turtas. Jie tikrieji treneriai ir mokytojai, kurie mokina tave pamokų, kurios reikalingos tau, kad galėtum praplėsti savo ribas ir augti, padaryti didesnę savo gyvenimo evoliuciją.
– Kas gyvenime jums buvo sunkiausia?
– Aš puikiai suprantu, kad šiuolaikinei moteriai tenka labai daug pareigų, kartais reikalavimai yra išties aukšti – būti idealia žmona, puikia dukra, idealia mama, sėkminga darbe, kilti karjeros laiptais, visų išklausyti ir suprasti, viską pakelti, spėti laiku atlikti.
Supratau... čia svarbu nesusipainioti ir suprasti, kad kiekviena iš mūsų gyvename realų ir tik savo evoliucijos gyvenimą.
Kai supranti, kad visi sunkumai yra tik pamokos, už kurias turi padėkoti, atsistoti ir eiti į priekį, gyvenimas tampa šviesesnis ir sunkumus pakelti tampa daug lengviau. Svarbu sukaupti itin daug vidinės stiprybės ir padėkoti likimui už sunkiausias akimirkas, nes po jų mes jau niekuomet nebūsime tokios kokios buvome vakar – mes tampame stiprios, tvirtos ir drąsiai žvelgiančios šiandienai ir rytdienai į akis.
– Daugelis nedrįsta apie tai nė užsiminti...
– Jokios drąsos tame nėra – draugės įkalbėjo apie tai prabilti, kad kitos moterys galėtų pasimokyti iš mano klaidų ir jų nebekartoti.
Vis dėlto, nesu iš tų, kurios lengvai atvirauja, todėl nusprendžiau savo istoriją papasakoti vieną kartą. Tai įvyks spalio 8 d. Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre, didžiausioje motyvacinėje konferencijoje moterims „Moters vizija“. Mane išgirs keli tūkstančiai moterų ir labai tikiuosi, kad šis pasakojimas įpūs joms ne tik drąsos veikti, bet ir noro rūpintis savimi.
O šįkart mamoms, kurios siekia tapti tobulos, noriu patarti: jūsų vaikams to visai nereikia! Jiems pakanka, kad esate šalia – sveika, linksma, mylinti šeimą, darbą ir gyvenimą. To jūsų atžalai – per akis.
