– Laura, ar jau pavyko atsigauti po olimpinių žaidynių ir pasidžiaugti laimėjimu?
– Pasidžiaugti pavyko, tačiau poilsio vis dar neturiu, nes iki pat dabar tenka susitikinėti su įvairiais žmonėmis, bendrauti, dalyvauti laidose, atsakinėti į klausimus ir t. t. Gyvenimas suplanuotas kokioms dviem savaitėms į priekį ir tai mano duoklė visuomenei, kuria aš taip pat džiaugiuosi. Juk ši pergalė skirta ne tik man, bet ir visai Lietuvai. Esu laiminga, galėdama garsinti jos vardą pasaulyje.
– Kas sukasi galvoje ir dedasi širdyje, kai atsistoji ant pjedestalo?
– Tai didžiulis, stiprus jausmas, garbė, euforija. Labai sunku papasakoti – tai reikia patirti. Iki medalio privalai daug dirbti, treniruotis, o kai pasiseka, tave apima neapsakoma palaima, nes žinai, kad džiaugiesi ne tik tu, tavo šeima, artimieji ir draugai, bet ir visa Lietuva. Tai kažkas, kas netelpa tavyje, kuo tu gali dalintis, plėstis.
– Kaip manote, ar mes ne per daug reikalaujame iš žmonių, kurie atstovauja Lietuvai tarptautinėse sportinėse varžybose? Ar jiems nėra užkraunama per didelė atsakomybė?
– Iš vienos pusės, galbūt ir taip. Visuomenė pripranta prie medalių ir, kai tau nepasiseka, prasideda smerkimas, nusivylimas. Atrodo, kad sportininkai per daug spaudžiami. Privalome suprasti, kad juk ne vien mūsų šalies atstovai stengiasi rungtyse, ne vien jie treniruojasi ir tikisi pergalės.
Tačiau iš kitos pusės, juk tu kaip sportininkas, ir pats keli sau aukštą kartelę – bent jau aš tai tikrai tą darau. Jei nebūčiau sau reikli, nejausčiau motyvacijos stengtis, tai ir tų laimėjimų neturėčiau. Vykdama į varžybas negalvoju, kad būsiu penkta ar ketvirta, o noriu siekti tokio pat aukšto rezultato, kokį jau buvau pasiekusi ar net dar aukštesnio. Taigi natūralu, kad ir visuomenė tikisi iš manęs vis daugiau.
– Reiklumas sau – tai geras charakterio bruožas? Ar jis susijęs su perfekcionizmu, kurio kartais esame raginami atsisakyti?
– Dažnai žmonės, kurie yra reiklūs sau profesinėje veikloje, ir asmeniniame gyvenime siekia maksimalių rezultatų. Ar tai gerai, ar blogai, priklauso nuo situacijos. Aš pati matau, kad daug pasiekia tie, kurie turi stiprų charakterį ir pakankamai užsispyrimo. Sporto pasaulyje tai itin svarbu – užsispyrimas ir tikslo siekimas. Aišku, bėgant laikui, charakteris ugdomas palaipsniui, gyvenimas su sportu labai užgrūdina, parodo visas silpnąsias vietas. Tai puiku, nes tokiu būdu geriau save pažįsti, o praėjęs visą kelią, tampi stipresnis tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
– Pergalės ir pasiekimai neateina per vieną dieną. Kaip išlaikyti kantrybę ir pasiryžimą eiti iki galo?
– Štai čia ir reikalingas tas stiprus charakteris, taip pat disciplina. Jei jau pasiryžai eiti į profesionalų sportą, privalai suvokti, kad tinginiauti čia nepavyks ir kad tai viso gyvenimo darbas. Disciplina – vienas pagrindinių dalykų. Reikalingas griežtas dienos režimas, kurį kiekvienas susidėlioja pagal save, tačiau jo būtina laikytis. Aš, jei tik nebesilaikau, pradedu blaškytis, nukenčia darbas, tampa sunku kažko siekti.
Aišku, būna, kad žmonės viską pameta pakeliui, daro, siekia, o paskui viskas nusibosta. Motyvaciją taip pat gali numušti kritika, įvairūs negatyvūs komentarai. Visaip pasitaiko.
– Kaip išmokti nebijoti kritikos?
– Reikia suvokti, kad kritika yra labai geras dalykas. Man jos kartais net labai reikia. Tai padeda pamatyti save lyg iš šalies, suprasti, kur klystu, priimti teisingesnius sprendimus. Kritiką laikau puikia pagalbininke. Ji kartais būna iš tiesų skaudi, bet be jos negalima efektyviai tobulėti.
– O ką daryti, kai matai, jog nesiseka?
– Penkiakovė sudaryta iš penkių rungčių ir jei nepasisekė pirmoji ar net antroji, tai dar ne galutinis sprendimas. Man taip yra nutikę ne kartą, tačiau tai niekada netapo priežastimi nuleisti rankas ir pasiduoti. Visada net ir po nesėkmingos pirmos rungties sau sakydavau, kad turiu dar keturias, rytoj kovosiu ir padarysiu viską, ką galiu geriausio. Mano planas po nesėkmingos dienos būdavo toks: nesuklysti.
– Ar tokia yra olimpinės čempionės metodika, į planus neįtraukti galimų klaidų?
– Į tą metodiką, kuria pasidalinsiu su „Moters vizijos“ publika, įeina ir daugiau dedamųjų, tačiau būtent taip buvo per šias olimpines žaidynes. Kiekvienos varžybos susiklosto skirtingai, todėl svarbu neprarasti lankstumo. Visada reikia pasiruošti, išanalizuoti situaciją, o svarbiausia – nepamesti tikslo ir jo siekti. Tai reiškia, kad turiu apgalvoti bei susirašyti, ką ir kaip kiekvienoje rungtyje darysiu.
Aišku, visada išlieka klausimas, ar sugebėsiu įvykdyti tai, ką susiplanavau, ar ne. Vis tik abejonėms čia ne vieta. Rezultatai bus, kokie bus, o mano reikalas tikėti savo jėgomis ir veikti. Per Tokijo olimpines žaidynes savo plane prie kiekvienos rungties susirašiau, kiek turėčiau surinkti taškų. Vienas užrašas buvo toks: 1370. Maloniai nustebau, kai po rungties išvydau būtent tokį rezultatą. Aš nežinojau, kiek surinksiu. Aš tiesiog nusprendžiau, kad man reikia tiek taškų ir veikiau.
– Taigi patvirtinate, jog mintys lemia tai, kas vyksta mūsų tikrovėje?
– Mintys, apsisprendimai, o paskui veiksmai – viskas svarbu. Žinoma, viskas prasideda galvoje. Jei nori pasiekti savo tikslą, privalai tinkamai nusiteikti. Ruošdamasi Londono olimpinėms žaidynėms išsikirpau iš popieriaus „auksinį“ medalį ir pasidėjau jį tarp vyro turimų sidabrinio ir bronzinio. Vyras tuo metu šiek tiek šaipėsi, nesuprato, kam man reikalingas tas netikras medalis. Aš nepasidaviau, sakiau, kad man tai svarbu, nes taip galiu nuolat prieš akis matyti savo tikslą, dėl kurio treniruojuosi, nepamesti jo iš minčių. Po maždaug pusmečio popierinį medalį pakeičiau tikru.
Užrašyti ar kitokia forma prieš akis padėti tikslai padeda nukreipti mintis tinkama linkme ir neprarasti motyvacijos. Žinoma, tikslas privalo būti toks, kokio mes iš tiesų norime. Nereikia bijoti net ir tų troškimų, kurie atrodo sunkiai įgyvendinami. Apie aukso medalį svajojau dar būdama šešiolikos ir tuo metu tai atrodė nerealu. Tačiau aš labai norėjau ir vis viena ėjau šito tikslo link. Penkiakovėje užtrukau gerą dešimtmetį, kol sulaukiau savo medalio. Kažkam tai gali pasirodyti labai ilgai, tačiau sporte normalu, kad sportininkas apie dešimt ar net daugiau metų „aria“, kol pasiekia pergalę. Žinoma, būdavo ir tokių momentų, kai atsirasdavo pagunda pasiduoti, pasirinkti lengvesnį kelią, tačiau galutinio tikslo matymas priversdavo nesustoti.
– Dėl ko kildavo daugiausia abejonių? Ir kaip jas įveikdavote?
– Tiesiog būna, kad stengiesi, treniruojiesi, dirbi nuo ryto iki vakaro, o atrodo, kad vis viena nesiseka. Tai pradeda stabdyti, dingsta motyvacija, nes juk nežinai, ar iš viso pavyks kažko pasiekti. Taip pat motyvaciją numuša aplinkiniai, kurie tavimi netiki. Įdomiausia, kad jei turi savyje pakankamai užsispyrimo, būtent visi tie sunkumai bei stabdantys dalykai ir užveda. Kažkuriuo momentu jie sužadina norą įrodyti tiek sau, tiek aplinkai, jog esu verta pergalės. Man būdavo taip, kad jau net iškovojus medalį atsirasdavo žmonių, kurie sakydavo, jog tiesiog pasisekė, jog viskas įvyko netyčia. Mane tai ir stipriai žeisdavo, ir stipriai motyvuodavo jiems įrodyti, jog viską pasiekiau rimtu darbu ir nuoširdžiomis pastangomis. Taigi sunkumai numuša motyvaciją, bet jie ją taip pat ir pakelia, užgrūdina valią, ištreniruoja charakterį.
Visą interviu su Laura Asadauskaite žiūrėkite laidoje „Moters Vizija" per DELFI TV.
