– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų kelias į daržininkystę?
– Viskas vyko palaipsniui. Abu su vyru esame vilniečiai. Norėjosi daugiau erdvės, galimybės pabūti laisvėje, prie ežero. Labai ilgai ieškojome sodybos, kurioje galėtume leisti savaitgalius, vietos, kur pabūtume gamtoje. Kai tokią suradome, kelerius metus važinėdavome ten savaitgaliais. Kai atsirado daugiau vaikų, likdavome ten vis ilgiau ir ilgiau. Galiausiai nutarėme persikelti. Bet ryšių su miestu iki šiol nenutraukėme. Važinėjame į Vilnių dėl darbų, pristatome daržoves į Vilnių. Mūsų tėvai gyvena Vilniuje, darželiai mokyklos – irgi Vilniuje. Viskas pasiekiama per valandą. Nesame tokie jau 100 proc. kaimiečiai, gyvenantys atsiskyrę nuo miesto, gal dėl to persikėlę nepatyrėme nei didelio šoko, nei iššūkių. Bet kada galime grįžti į Vilnių.
– Kiek žinau, auginate egzotiškas daržoves, tiesa?
– Taip. Viskas prasidėjo nuo tradicinių daržovių, paskui panorome išbandyti ką nors naujo ir neįprasto. Tai tapo mūsų skiriamuoju ženklu. Auginame tai, ko nerasi turguje ar prekybos centruose. Tarkime, mūsų hitas yra cukinijų žiedai. Turguje nesu mačiusi tokio dalyko. Taip pat – įvairių spalvų pupelės, pankoliai, spalvoti baklažanai, violetinės morkos, įvairūs pipirai, pomidorai, 20 veislių bazilikų ir t.t.
– Ar mūsų sąlygomis auga tokios egzotinės daržovės?
– Kai kurias pabandome ir nepavyksta, o kai kurios mūsų sąlygomis įsitvirtina net geriau. Tarkime, tas pačias cukinijas augina daugelis, bet ne kiekvienas valgo jų žiedus ir ne kiekvienas skina jas kuo mažesnes. Dažniausiai augina iki tokio dydžio, kad paskui tenka kaimynams atiduoti. Bet iššūkių netrūksta. Tarkime, šie metai, galima sakyti, buvo prasčiausi, nes gamta buvo parengusi daug išbandymų. Visas pavasaris buvo praleistas baloje – labai prilijo ir užtvindė. Netekome viso pavasarinio derliaus. O dabar – sausra, daržoves puola įvairūs kenkėjai. Jei anksčiau galėjau didžiuotis brokoliais, kalafiorais ir įvairiais kopūstais, šiemet kenkėjai nugraužė visą derlių. Nebent reikia imtis cheminių priemonių, bet mes jų nenaudojame, susitaikome su tuo, kad patiriame nuostolius.
– Iš kur semiatės žinių apie daržininkystę?
– Daug informacijos yra internete: daržovių aprašymai, auginimo patarimai, vegetacijos trukmė ir pan. Mano išsilavinimas su daržininkyste nieko bendro neturi. Esu ekonomistė. Viską išmokau savarankiškai. Daug kas ateina per patirtį.
– Ar patys valgote savo užaugintas daržoves?
– Taip. Noras valgyti kuo šviežesnį maistą atėjo iš to, kad patys daug gaminame. Norėjome viską turėti po ranka, pačių užaugintą. Kadangi užmojai buvo gigantiški, vagos, kaip sakome, iki horizonto, kaip nors reikėjo realizuoti perteklių. Buvo etapas, kai viską dalijome ir dovanojome, bet paskui pradėjome pardavinėti. Daržininkystė tapo tokiu atsiperkančiu hobiu.
– Tai yra jūsų ir hobis, ir darbas?
– Vyras dirba, taip vadinamą, normalų darbą, visu etatu įmonėje. O aš šiuo metu esu motinystės atostogose, bet jos jau eina į pabaigą, netrukus ateis laikas grįžti į darbą.
– Auginate tris vaikučius, tiesa?
– Taip, Ąžuolą, Vėją ir Liepą. Pirmiau norėjome pavadinti visus medžių vardais, bet Vėjui nelipo joks medis. (Šypsosi.)
– Kaip spėjate viską sužiūrėti?
– Kai nori, spėji. Kaip kiti spėja suvaikščioti į visas grožio procedūras, arba spėja dirbti ir po darbo aplankyti visus barus ar apkeliauti daugybę šalių, taip mes spėjame auginti daržoves ir vaikus. Tai yra mūsų gyvenimas. Darai ir padarai.
– Grožio procedūroms nelieka laiko?
– Visur turi būti balansas. Reikia rūpintis ir savimi, ir savo emocine būkle, vaikų išsilavinimu, gerove. Kai gyveni gamtoje, daugiau skiri laiko buvimui gamtoje. Kiti važiuoja į Anykščius ar kokį pažintinį taką, kad pasivaikščiotų, o mes viską turime čia pat.
– Gal turite kokių patarimų, kaip vaikus pripratinti valgyti daržoves?
– Visų pirma, turi būti tėvų pavyzdys, bet aš negaliu girtis, kad mano vaikai valgo absoliučiai viską. Jie tiesiog turi galimybę nueiti ir išsirauti morką. Manau, kad tai, jog gali valgyti trumpiausią kelią nuo daržo iki stalo turintį maistą, yra prabanga ir ne kiekvienas gali sau tai leisti.
– Kalbant apie vaikus, mieste žmonės susiduria su tuo, kad jų atžalos daug laiko praleidžia prie ekranų. Kaip yra jūsų šeimoje?
– Kaip pas visus. Visi nori laiko prie ekranų, bet jei yra galimybė rinktis, ar sėdėti žiūrėti filmuką, ar eiti grybauti, mūsiškiai mieliau renkasi eiti grybauti. Bet aš nedemonizuoju ekranų, kai dega darbai, vaikai jų gauna. Tai, kad gyvename gamtoje, nereiškia, kad neturime vandens, dušo ar kitų civilizacijos priemonių. Mes nepuolame į kraštutinumus, mes ieškome balanso.
– Ketinate plėstis? Gal gyvūnų veisti?
– Gyvūnų mes jau truputį turime. Išsiperinome vištų. Tai buvo toks karantino nuotykis ir vaikams pažintis su tuo, kaip atsiranda vištos ir viščiukas. Ąžuolas labai svajojo apie triušiuką, tad prieš kelias dienas parsivežėme triušiuką. Bet tai daugiau edukacinė veikla, o ne ūkio reikalai. Į gyvulininkystę nesiplėsime.
– O turite svajonių, ką dar norėtumėte užauginti?
– Dar anksti kalbėti, nes neužauginau to, kas buvo suplanuota žiemą. Tarkime, visai netikėtai gimė mūsų meksikietiškas daržas su įvairiais kukurūzais, tomatilais, visokiausiais pipirais ir pomidorais, daug veislių moliūgų, kelių rūšių agurkais. Daugiau derliaus turėtų būti rugpjūtį.
