– Prieš kurį laiką pakeitėte savo gyvenamąją vietą, veiklą, iš didmiesčio persikraustėte į ramią, gamtos apsuptą rančą. Ar visada jus traukė būti arčiau gamtos? Ar jaučiate, kad čia jūsų šaknys?
– Man visada patikdavo būti arčiau gamtos. Gyventi čia, kur gyvenu dabar, yra dalis mano savasties. Nesu tikra, ar galėčiau pasakyti, kad čia yra mano šaknys, nes nesu čia gimusi, be to, gyvenu Teksase tik truputį ilgiau nei penkerius metus, bet, kad čia yra mano namai – esu tikra, jaučiuosi čia jaukiai.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Dažniausiai keliuosi 5:30-6 val. ryto. Padarau tempimo pratimų, jogą, pamedituoju. Stengiuosi atsikratyti įpročio rytais skaityti naujienas, bet kol kas tai yra labai didelis iššūkis. Darbo dienomis padedu dukrai susiruošti į mokyklą, kartu papusryčiaujame. Nuvežu ją į mokyklą, tada arba grįžtu namo studijuoti, arba su akušere-mentore vykstu į susitikimus. Dažniausiai visą dieną praleidžiame susitikinėdamos su moterimis. Didžią laiko dalį vairuoju, nes klientės gyvena skirtingose vietose. Turime du biurus, konsultuojame moteris telefonu.
Tomis dienomis, kai dalyvauju gimdymuose, mano vyras Scottas rūpinasi dukros reikalais. Ji neseniai pradėjo žaisti amerikietišką futbolą, dar lanko baleto pamokas. Vyras dažniausiai pasiima dukrą po mokyklos, kad galėčiau dirbti klinikoje ar mokytis. Visus darbus skirstomės gana laisvai. Beje, visada stengiuosi atvažiuoti pažiūrėti, kaip dukra žaidžia futbolą – tai labai smagu.
Tomis dienomis, kai neturiu paskaitų ir gimdymų, kartais važiuoju į miestą sportuoti (pilatesas, joga, tempimo treniruotės), taip pat skiriu laiko namams bei sodui. Šie metai buvo labai užimti dėl mano paskaitų, todėl sode auginu tik prieskonines žoleles, salotas. Anksčiau auginome moliūgus, pomidorus. Žolelės mėgsta saulę ir jos čia, Teksase, tikrai gerai auga. Paskyriau savo sodą medicininėms ir prieskoninėms žolelėms: raudonėliui, melisai, čiobreliui, bazilikui, mėtai, petražolei, kalendrai.
– Kaip gyvenimas rančoje pakeitė jūsų savijautą: tiek fizinę, tiek emocinę?
– Labai svarbu turėti ryšį su gamta. Man patinka ramybė, kurią čia atradau. Mes neturime artimų kaimynų, todėl mus retai kada kas sutrukdo. Nuolat klausomės paukščių čiulbėjimo. O žaibų audros čia atrodo fantastiškai. Mes galime stebėti, kaip po lietaus prasiskleidžia lauko gėlės. Aš vertinu visatos didybę, dangų ir ramybę, kurią teikia medžių ošimas.
– Ko pasiilgstate iš didmiesčio?
– Jei atvirai, tai nelabai ko. Dirbu Ostino mieste, kuris yra valanda kelio nuo namų, kartą per savaitę matausi su klientais. Gal yra mažesnis maisto prekių parduotuvių ir restoranų pasirinkimas, bet tai nėra taip svarbu, nes vis tiek retai kada valgome restoranuose. Ostine turiu savo mėgstamą sveiko maisto krautuvę, į kurią kartais užsuku. Mūsų gyvenimas yra labai paprastas. Mums daug nereikia. Gal truputį ilgiuosi muziejų, bet mūsų miestelyje yra nemažai vietinių menininkų, be to, domėtis menu galima ir iš knygų, interneto, be abejo – kelionių.
– Skaičiuojame antrus pandemijos metus, kaip jūs žiūrite į šį periodą: kaip atradimų ar sunkumų metą?
– Jaučiuosi laiminga, kad išnaudojau šį periodą kaip galimybių metą. Moterys nenustojo gimdyti, netgi pastebiu, kad daugiau moterų pradėjo rinktis gimdymą namuose, bent jau šioje aplinkoje, kur aš gyvenu, todėl darbo tikrai užtenka. Be to, daug laiko atima mano mokslai. Mano aplinkoje nedaug kas tepasikeitė. Parduotuvės, restoranai ir atviros vietos visos yra atidarytos, visi, kas norėjo pasiskiepyti, tą padarė. Žmonės imasi atsargos priemonių, bet tie, kas negyvena mieste, jie niekada ir taip nesusidurdavo su žmonių miniomis.
– Ar kino pasaulis liko toli praeityje?
– Šiomis dienomis mieliau skaitau knygą nei žiūriu filmą ar serialą. Mano paskutinieji metai buvo pilni kino. Aš su džiaugsmu prisimenu tą gyvenimo etapą, bet jo nepasiilgstu.
– Viename interviu pasakojote apie atranką reklamos klipui, kur dalyvavote kartu su dukra. Komanda pasirinko jūsų dukrą, bet jos mamos vaidmeniui paėmė kitą, jaunesnę už jus moterį. Konkurencija kino pasaulyje yra negailestinga?
– Iš tiesų kino industrija yra žiauri, ypač moterims: tiek jaunoms, tiek pagyvenusioms. Konkurencija visada ir visur egzistuoja. O aktoriams visada yra taikomi didesni visuomenės reikalavimai: auditorija yra nepastovi, prodiuseriai ir atrankų direktoriai atsirenka žmones pagal tam tikrus griežtus standartus. Deja, labai dažnai jie yra toli nuo realybės.
– Ar juntamas spaudimas moterims (o gal ir vyrams) visada atrodyti idealiai?
– Be abejo, visada yra spaudimas gyventi „idealiai“ ir atitikti Vakarų visuomenės grožio standartus, ypač pramogų industrijoje. Matau, kad pokyčiai vyksta, daug kas kalba apie „body positive“ judėjimą, jaunesni žmonės bando griauti nusistovėjusią patriarchalinę struktūrą. Džiaugiuosi, kad neturiu apie tai galvoti kiekvieną dieną. Aš treniruojuosi ir sportuoju dėl savęs ir dėl savo šeimos. Rūpinuosi savo oda, žiūriu, ką valgau dėl to, kad pati būčiau laiminga, o ne tam, kad laimingais padaryčiau kitus.
– Kaip jūs žiūrite į bėgančius metus? Ar vis didėjantis žvakučių skaičius ant torto jus baugina, o gal atvirkščiai – ramina?
– Man patinka senti! Man patinka žinios, kurias įgaunu metams bėgant. Šiandiena savo kūne jaučiuosi kaip niekada patogiai. Be to, man patinka būti studente dabar, kai sulaukiau beveik 50 metų. Mes visada turime ko mokytis. Mes nuolat augame ir tobulėjame. Mano tėtis mirė, būdamas 96-erių metų. Aš dar nesu net pusiaukelėje. Taigi viskas dar ateityje.
– Ką jums davė patirtis kino pasaulyje? Kaip ji jus praturtino?
– Aš dievinu tai, ką įgijau, būdama aktore. Ši veikla mane išmokė klausytis kitų, būti čia ir dabar. Be to, darbas kino aikštelėje ar teatro scenoje išmokė vertinti komandą, su kuria dirbi.
– Šiuo metu jūsų veikla nėra susijusi su kinu. Padedate moterims pagimdyti, studijuojate akušerijos mokslus. Kodėl pasirinkote tokią veiklą?
– Visada jaučiau stiprų ryšį su kitomis moterimis, domėjausi moterų teisėmis. O gimdymas yra toks sakralus momentas. Mes tą darome nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios. Mums visada padėdavo kitos moterys. Kai pagimdžiau pati, supratau, kokia svarbi šiuo intymiu momentu yra kitos moters pagalba. Kaip svarbu gimdyvei padėti suvokti savo galią ir jėgą. Gimimas savo pačioje tyriausioje formoje, peržengia visus politinius, kultūrinius skirtumus, karus, viską, kas kartais nukreipia mūsų dėmesį nuo to, kas iš tiesų yra svarbu. Gyvenimas ir mirtis. Žmogiškumas.
– Lietuvoje Dulų paslaugomis naudojasi vis dar labai mažai žmonių. Kaip yra JAV?
– Dulos čia populiarėja, ypač ligoninėse. Žmonės, pasamdo dulas, ieškodami paramos, patarimų, pamokymų, jos padeda pasiruošti gimdymui, gimdymo metu ir pogimdyminiu periodu.
– Jūs pati gimdėte namuose. Kodėl?
– Kai pastojau, man net nekilo klausimas, kur gimdysiu. Jau buvau perskaičiusi daug knygų apie nevykusią sistemą, kaip tvarkomasi su gimdymais ligoninėse, nenorėjau su tuo turėti nieko bendro. Tikėjau ir iki šiol tikiu, kad žmonės turėtų važiuoti į ligoninę, kai serga arba kažkas nutinka blogo. Nėštumas nėra liga, o daugeliu atveju gimdymai praeina sklandžiai.
Mano gimdymas namuose buvo labai įgalinantis. Galėjau valgyti ir gerti, kada norėjau, galėjau klausytis muzikos, eiti pasivaikščioti, jaučiausi laisva, stipri ir saugi. Mano vyras ir mama buvo šalia, kad man padėtų. Mano akušerė buvo šalia, kad užtikrintų, jog visi bus saugūs ir sveiki. Po gimdymo valgiau picą su savo geriausia drauge, sėdinčia šalia manęs mano miegamajame, kur buvo ir mano šeima. Mes visi juokėmės ir šventėme be jokių apribojimų.
– Lietuvoje dažnai girdime ne pačių geriausių atsiliepimų apie gimdymą ligoninėse. Ar tokių situacijų pasitaiko JAV?
– Daugelis gimdymų JAV vis dar vyksta ligoninėse. Gimdymas namuose nėra populiarus, vos 1 proc. moterų gimdo namuose, priklausomai nuo Valstijos. Populiarėja gimdymo centrai tiems, kas nenori gimdyti vieni namuose. Juose yra akušerės ir dažnai jie būna įkurti netoli ligoninių, jei nutiktų kas nors nesuplanuoto.
Istorijų apie gimdyvių žeminimus ir kitas nemalonias situacijas ligoninėse, deja, yra ir JAV. Turime tokį terminą „Medicininės pramonės kompleksas“, kuris tampa vis populiaresnis. Jis apibūdina fenomeną, kai tampi ligoninės aparato dalimi. Tai dehumanizuoja ir prieštarauja žmogaus gyvenimo ir mirties prigimčiai.
Visos šios istorijos apie nemalonias patirtis gimdymo metu yra tik dar vienas ženklas, kad mes pametėme savo tikrąjį kelią šioje planetoje. Bet dar ne vėlu. Mes dar galime pakeisti, kiekvienas žmogus gali. Man – kiekvienas gimimas. Tas pats yra ir dėl klimato kaitos, socialinių medijų pavojaus ir kitų modernios visuomenės aspektų, su kuriais mes turime kovoti.
– Tikiu, kad kūdikio priėmimas, dalyvavimas gimdymuose atima daug jėgų. Kaip pailsite?
– Tiesa, gimdymas kaip ir slauga yra daug jėgų reikalaujantis darbas. Aš medituoju, darau jogą, skaitau knygas, einu pasivaikščioti, einu į pirtį su draugais, treniruojuosi, sodinu, miegu, jei nežadina „mama“ šūksniai. Darau viską, kad save pripildyčiau. Neseniai perskaičiau gerą frazę: negali pripilti iš tuščio puodelio. Mes negalime padėti kitiems, jei nesirūpinsime savimi.
– Kokių turite ateities planų?
– Po kokių dvejų metų tapsiu licencijuota akušere. Noriu būti dalimi savo bendruomenės čia ir padėti kaip akušerė. Praėjusiais metais su moterimis įkūrėme nepelno organizaciją „Hill Country Women‘s Health Collective“. Nuo rudens mokysime moteris, konsultuosime dėl žindymo, menopauzės, paauglystės, pogimdyminės depresijos. Po kokių 5-10 metų norime įkurti kliniką. Tai yra viskas, apie ką šiandien galvoju. Stengiuosi negalvoti toli į ateitį. Gyvenimas nuolat kinta. Man patinka gyventi čia ir dabar.
