Apie karalienę Elžbietą I atlikta daugybė tyrimų, parašyta gausybė knygų, sukurta filmų ir netgi istorijų vaikams. Tačiau retas žino, kad ši tvirtavalė, charizmatiška raudonplaukė, paskutinė Tiudorų dinastijos palikuonė, valdžiusi Angliją 1558-1603 metais, ne tik palaikė ir skatino meno kūrėjus, bet ir pati rašė eiles.

Elžbietos I-osios motina buvo tragiško likimo Ana Bolein moteris, pakeitusi Angliją ir jos ateitį. Kai pamilo Aną, karalius Henrikas VIII jau buvo vedęs savo paties brolio našlę Kateriną Aragonietę ir susilaukęs su ja dukters. Tačiau Anai neužteko to, kad galingiausias šalies vyras ją myli ji siekė oriai ir viešai sėdėti šalia jo soste. Tai atrodė neįmanoma Romos Katalikų Bažnyčia nebūtų leidusi anuliuoti karališkos santuokos. Tad Ana pasiūlė kitą išeitį.

Karalius 1534 m. atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios, ir jo santuokos nebebuvo šios institucijos galioje. Pirmąją santuoką paskelbęs negaliojančia, karalius teisėtai vedė Aną. Be to, jis konfiskavo Katalikų bažnyčios turtą, panaikino celibatą ir pradėjo reformacijos judėjimą Anglijoje. Taip atsirado anglikonų bažnyčia.

Deja, Henriko VIII ir Anos Bolein santuoka nebuvo laiminga. Anos santuokos su karaliumi nepalaikė ne tik Katalikų Bažnyčia, bet ir tauta bei dalis kilmingųjų. Nesulaukęs gimstant taip trokštamo sūnaus (negebėjimas pagimdyti vyriškos lyties karališkojo sosto palikuonio buvo viena iš skyrybų su Katerina Aragoniete priežasčių), karalius susidomėjimą žmona prarado. Jo netenkino dukterys nei Katerinos pagimdyta Marija, nei Anos pagimdyta Elžbieta. Karalius žūtbūt siekė sostą perduoti sūnui.

Elžbieta I
Foto: Shutterstock

Po dviejų nesėkmingų nėštumų ir gimdymų Ana Bolein buvo apkaltinta kraujomaiša ir išdavyste. 1536 m. jai buvo įvykdyta mirties bausmė. Tuo metu jos dukrai Elžbietai tebuvo treji. Karalius Henrikas VIII vedė dar kartą. Vėliau dar kartą. Iš viso jo biografai mini šešias santuokas.

Raudonplaukės karaliaus Henriko VIII ir Anos Bolein dukters Elžbietos kelias į sostą taip pat nebuvo paprastas. Mirus karaliui, sostą paveldėjo netikras Elžbietos brolis trečiosios Henriko VIII žmonos sūnus Eduardas VI. Po kelerių metų, būdamas penkiolikos, jis mirė nuo tuberkuliozės. (Beje, princas Eduardas VI yra Marko Tveno knygos “Princas ir elgeta” prototipas.) Netrukus į sostą įžengė vyriausioji Elžbietos ir Eduardo sesuo Marija Tiudor, pirmosios Henriko VIII žmonos Katerinos Aragonietės dukra. Elžbieta taikiai palydėjo Mariją į sostą. Tačiau taika tarp seserų truko trumpai.

Marija I buvo auklėta kaip katalikė, tad tapusi valdove ji siekė grąžinti šalį į katalikų tikėjimą. Elžbieta buvo protestantizmo šalininkė; netrukus karalienės Marijos I nurodymu ji buvo įkalinta Londono Taueryje. Karalienė Marija I pradėjo protestantų persekiojimą, daugybę žmonių pasmerkė mirti, degino net protestantų vyskupus. Dėl šių veiksmų ji buvo praminta Kruvinąja Marija.

Karalienė Marija I valdė penkerius metus. Po jos mirties 1558 m. sostas atiteko Elžbietai. Tuo metu jai buvo 25-еri. Merginos laukė didžiulis iššūkis išlaikyti karūną, užsitarnauti žmonių meilę, suvienyti šalį, suderinti dviejų skirtingų konfesijų lūkesčius. Atsimenant, kad jos motina, karalienė, vos prieš dvidešimt metų buvo nubausta mirties bausme, galima tik įsivaizduoti, kokią įtampą turėjo įveikti Elžbieta, sėsdamasi į sostą.

Tačiau jaunoji moteris tam buvo pasiregusi. Ji stengėsi ne tik dėl savęs, ne tik dėl Bažnyčios, bet ir dėl visos šalies gerovės. Galbūt todėl vėliau savo tautos, kurią valdė keturiasdešimt penkerius metus, buvo praminta Gerąja Karaliene Bese. Laikotarpis, kai valdė karalienė Elžbieta I, laikomas Anglijos aukso amžiumi.

Ši karalienė niekada nesutiko tekėti. Nors turėjo daugybę garbintojų ir patyrė spaudimą pagimdyti sosto įpėdinį, buvo užsibrėžusi gyventi bei valdyti šalį ilgai ir mirti kaip mergelė. Manoma, kad tokiam pasirinkimui ją galėjo įkvėpti Mergelės Marijos kultas. Kita vertus, jei esi nukirsdintos karalienės dukra, gal pradedi atsargiau žiūrėti į vedybas ir atsakingiau planuoti savo ateitį?

Kad ir kas nulėmė Elžbietos I sprendimą atsisakyti santuokos, jai savo tikslą pasiekti pavyko. O kad išvengtų nuolatinio spaudimo susilaukti palikuonių, sakydavo, jog yra susituokusi su savo šalimi, o jos sutuoktiniai yra visi jos žmonės.

Elžbieta I
Foto: Shutterstock

Vienas iš karalienės eilėraščių, pavadintas “When I was fair and young”, skirtas šiai temai.

“When I was fair and young, then favor graced me.
Of many was I sought their mistress for to be.
But I did scorn them all and answered them therefore:
Go, go, go, seek some other where; importune me no more.

How many weeping eyes I made to pine in woe,
How many sighing hearts I have not skill to show,
But I the prouder grew and still this spake therefore:
Go, go, go, seek some other where, importune me no more.

Then spake fair Venus’ son, that proud victorious boy,
Saying: You dainty dame, for that you be so coy,
I will so pluck your plumes as you shall say no more:
Go, go, go, seek some other where, importune me no more.

As soon as he had said, such change grew in my breast
That neither night nor day I could take any rest.
Wherefore I did repent that I had said before:
Go, go, go, seek some other where, importune me no more.”

Elžbieta I garsėjo ir tuo, kad niekada nėjo į kompromisus ir aistringai siekdavo savo tikslo. Tai viena iš įspūdingiausių pavyzdžių, kai prieš kelis šimtus metų gyvenusi moteris sąmoningai renkasi savo kelią, išnaudoja jai suteiktas galimybes ir siekia gerovės sau bei kitiems, nepaisydama jokių kliūčių.

Galima tik įsivaizduoti, kiek jai, ragana vadintos moters dukrai, gyvenusiai XVI a., kai katalikiškoje Europoje liepsnote liepsnojo raganų laužai ir siautė šventoji inkvizicija, kainavo ramiai ir išmintingai valdyti šalį ir siekti jos gerovės.

Neatsitiktinai Gerosios Besės valdymo laikotarpiu suklestėjo anglų literatūra bei kiti menai karalienė buvo didelė rašytojų, poetų, muzikantų, teatro žmonių gerbėja bei globėja. Ji paliko gausų laiškų ir dokumentų palikimą, o kiek dar įvairios kūrybos skirta jai pačiai! Таčiau retai kas žino, kad jos ir pačios būta talentingos poetės, gebėjusios kurti tiek ilgesnius eilėraščius, tiek trumpus, taiklius posmelius:

“Never think you fortune can bear the sway
Where virtue’s force can cause her to obey.”

Arba:

“No crooked leg, no bleared eye,
No part deformed out of kind,
Nor yet so ugly half can be
As is the inward suspicious mind.”

Dalis šių tekstų plačiajai visuomenei nebuvo žinomi iki 2005 m., kai buvo pirmąkart išleista išsami karalienės Elžbietos I viešų ir privačių rašytinių tekstų rinktinė Queen Elizabeth I: Selected Works”, kurią parengė profesiorius Stevenas W. May. Kelis dešimtmečius tyrinėdamas rankraščius archyvuose, profesorius atrado daugybę autentiškų karalienės rašytų tekstų, kurie rodo ją buvus ne tik įžvalgią politikę, gerą psichologę, bet ir talentingą kūrėją.

Anglimi ant sienos išbrėžtas eilėraštis, kurį Elžbieta, dvidešimt dvejų metų amžiaus princesė, parašė ant savo kalėjimo sienos, garsioji trisdešimt vienerių metų amžiaus karalienės kalba parlamente, atsakant į raginimus ištekėti, laiškai, kuriuose ji aptaria karalystės reikalus, - visa tai sudėta į vieną knygą ir suteikia mums unikalią galimybę suvokti, kaip mąstė ir kuo gyveno viena iškiliausių Vakarų kultūros moterų - drąsi, laisva, išmintinga raudonplaukė Elžbieta, Geroji Besė, Karalienė Mergelė.

Šį įrašą parengė kuriančių moterų bendruomenė WOMEN ARE POEMS.

„Women are poems“ – tai judėjimas, gimstantis iš širdies. Tai tėkmė, tampanti eilėraščiu. Tai susitikimai, tampantys knyga. Tai knygos, tampančios naujomis pažintimis. Jei kuri ar skaitai poeziją, tapk šios bendruomenės dalimi! Mus rasi „Facebook“ ir „Instagram“.