– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų aistra baletui?

– Aistra baletui prasidėjo nuo pirmojo pamatyto spektaklio „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Mama nusivedė mane ir sesę jo pažiūrėti prieš stojamuosius egzaminus į baleto mokyklą.

– Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų karjeroje?

– Iššūkių buvo tikrai daug. Pradedant nuo baleto mokyklos, kur savo užsispyrimu turėjau įrodyti, kad mano tuomet mažas ūgis nesutrukdys siekti karjeros. Po to sekė bandymai prasiveržti į baleto konkursus, kur, dėka puikaus baleto pedagogės Jolantos Vymerytės darbo, sėkmingai atstovavau Lietuvai ir grįžau su medaliais. Bet čia iššūkiai nesibaigė. Reikėjo daug sunkaus ir kruopštaus darbo, kad galėčiau pasiekti baleto aukštumų ir keliauti po pasaulį bei mėgautis tuo, ką ši nuostabi karjera suteikia. Iššūkių buvo ir įrodant, kad po vaiko gimimo galima grįžti į sceną (po 7 savaičių) ir šokti geriau nei prieš gimdymą. Iššūkis buvo ir nauji vaidmenys, kurie galbūt iš pradžių atrodė netinkami. O kur dar teatrų keitimai... Mano gyvenime buvo daug iššūkių. bet svarbu juos priimti kaip augimą, pasiruošimą kitam, geresniam gyvenimo ir karjeros etapui.

Pagaliau pasaulis nebemato balerinos kaip dviejų šakaliukų su pačkute
Jurgita Dronina

– Viena iš balerinų užduočių – bet kokia kaina išlaikyti lieknas kūno linijas. Ką dėl to teko paaukoti? Ar teko badauti? Ar visos istorijos apie balerinų badavimą tėra mitas?

– Bet kokia kaina išlaikyti lieknumą – pavadinčiau sena informacija, bet, deja, tai nėra mitas. Mano vaikystėje, paauglystėje dėl informacijos stokos šia tema ir neteisingų įpročių formavimo baleto pasaulyje teko patirti daug badavimų, neteisingos mitybos ir nesupratimo, kodėl visi šie veiksmai nedaro jokios naudos, kas nuvedė prie kitų drastiškų sprendimų. Palaipsniui gaudama teisingos informacijos iš specialistų ir besimokydama įsiklausyti į savo organizmą, sugebėjau iš to liūno išbristi. Nebuvo lengva atsisakyti visų klaidingų įpročių. Tam prireikė beveik 10 metų. Aš nuoširdžiai tikiu, kad šiais laikais mokiniams nereikia patirti tokių sunkumų, kuriuos patyriau aš. Kadangi informacijos internete ir specialistų paslaugų dabar pilna. Reikia tik būti atviram, priimti tą informaciją sunkiu metu ir pasirinkti tai, kas tinka tavo individualiam organizmui. Juk nėra vieno recepto visiems, reikia atsirinkti, kas tinka būtent tau.

Jurgita Dronina
Foto: Asmeninins albumas

– O šiandien – kaip prižiūrite savo kūną?

– Esu iki smulkmenų išsianalizavusi savo organizmą, nuo kraujo tyrimų, kuris parodo, kokį maistą toleruoju, o kokio – ne, iki to, koks maistas man tinka ryte, per pietus ir vakare, koks lieknina, o koks sukelia svorio augimą, koks kenkia hormonų veiklai ir koks stabdo metabolizmą. Bet galiu tvirtai teigti, kad dėka pasaulyje pasikeitusio požiūrio, kaip balerina turi atrodyti, aš išmokau valgyti ir susidraugavau su maistu. Pagaliau pasaulis nebemato balerinos kaip dviejų šakaliukų su pačkute, pagaliau skatinama teisinga mityba ir atrodymas sveikai, o kas svarbiausia – šokama gerai, naudojant savo kūną kaip sveiką, o ne išsekintą ir nualintą instrumentą.

– Esate ne tik balerina, bet ir mama, kaip pavyko po nėštumų atgauti formas ir grįžti į sceną?

– Mano abu nėštumai buvo labai lengvi: ir pirmas, ir antras. Aš treniravausi iki paskutiniųjų dienų. Grįžti į treniruotes ir baleto pamokas po vaikų gimimo nebuvo lengva, bet įmanoma. Abu kartus pradėjau treniruotis, praėjus 2 savaitėms po gimdymo. Po pirmojo vaiko grįžau į sceną po 7 savaičių, po antrojo – norėčiau grįžti į sceną bet kuriuo metu, bet, deja, pandemijos metu spektaklių nėra. Laukiu repeticijų bei spektaklių. Mano režimas dabar susideda iš treniruočių sporto salėje, pilates užsiėmimų, ir, be abejo, baleto pamokų. Anksčiau prieš pandemiją mėgau karštąją jogą, kuri labai prisidėjo prie greito formų atgavimo.

– Kaip motinystė jus apkritai pakeitė? Kaip sekėsi pradžioje derinti vaiko priežiūrą su darbu?

– Motinystė įdiegė pozityvumo, begalinės meilės ir kantrybės. Išmokė dar geriau planuoti dienas minučių tikslumu, nešvaistyti laiko tiek profesijos srityje, tiek gyvenime. Vaikai – gyvenimo dovana, išmokanti tų pamokų, kurių, tikiu, kad neįmanoma patirti neturint šeimos. Aš visuomet norėjau šeimos, tad suderinti karjerą su šeima man buvo būtinybė. Pradžioje vaiką imdavau (ir dabar imu) į studiją, kur treniruodavausi, kol jis miegodavo. Po to pamaitindavau, pažaisdavau ir toliau treniruodavausi, kai jis vėl užmiega. Vėliau jis su manimi keliaudavo į sporto salę, teatrą, spektaklius, ilgesnes keliones. Damianas, mano pirmasis sūnus, yra apkeliavęs pusę pasaulio, nes imdavau jį į savo keliones ir spektaklius nuo tada, kai jam buvo devyni mėnesiai. Kelionės, skirtingos kultūros, kalbos jam praplėtė akiratį apie pasaulio supratimą ir suteikė neįkainojamos patirties. Antrasis sūnus – Elias – dar mažutis ir nėra keliavęs.

– Jūsų vyras – taip pat buvęs baleto artistas. Tai padeda santykiams, o gal kiša koją?

– Mūsų bendra profesija yra tik privalumas, suteikęs tarpusavio supratimo, nes abu puikiausiai žinome šios profesijos ypatumus. Nors ir dirbome tuose pačiuose teatruose, jis turėjo savo vaidmenis ir repeticijas, o aš – savo. Dirbdami tame pačiame teatre kartais net nepasimatydavome, kadangi turėjome skirtingas repeticijas skirtingose salėse. Kartu mes šokome tik 2-3 kartus per visus 10 metų darbo kartu. Scenos partneriais nebuvome.

Jurgita Dronina
Foto: Asmeninins albumas

– Seržas nėra lietuvis. Ar juntate kultūrinius skirtumus?

– Kultūriniai skirtumai, be abejo, yra. Armėnai yra labai šilti, atviri žmonės. Aš šalia jo šeimos visuomet jaučiuosi labai uždara, nors tarp mūsiškių esu vienas bene atviriausiai bendraujančių žmonių. Kokie skirtumai bebūtų – mus jungia tai, kaip žiūrime į gyvenimą. Manau, kad būtent panašumai mus tvirtai sieja, o kultūriniai skirtumai turi tik pranašumo. Skirtingos tradicijos persipina į tai, kas tinka mūsų šeimai. Kultūriniai skirtumai tik prideda išprusimo, supratimo ir pagarbos.

– Papasakokite, kaip susipažinote?

– Susipažinome Stokholme, kur Seržas atvažiavo aplankyti draugų, su kuriais dirbo Monrealyje. Aš net nesitikėjau, kad jis nuspręs atvažiuoti gyventi į Stokholmą. Seržui labai patiko Švedijos karališkasis teatras ir jo repertuaras, todėl jau kitą sezoną jis pradėjo čia darbą. Kadangi buvome susipažinę per jo pirmąjį apsilankymą, iškart susibendravome. Po 2 metų susituokėme. Vestuvės, pervažiavimas iš Stokholmo į Amsterdamą, šeima, po to kraustymasis į Kanadą ir į Londoną. Po to – antras vaikas. Šiais metais švęsime 15 metų kartu ir jaučiame, kad labai daug nuveikėme, o Seržas jau ir karjerą pakeitė.

– Kodėl nutarėte baleto aukštumų siekti svetur?

– Man Lietuvoje buvo prognozuojama labai siaura karjera. Dabar teatras yra visiškai kitoks – pasikeitęs repertuaras ir trupės mentalitetas. Laimėjusi konkursus ir gavusi pasiūlymą studijuoti Miunchene, supratau, kad manęs laukia karjera svetur. Miunchene atsivėrė akiratis, supratau, ką reiškia šokti šiuolaikinę choreografiją. Prisijungusi prie Švedijos karališkojo teatro, buvau apsupta puikių pedagogų, kurie mane augino su kiekvienu vaidmeniu ir kruopščiai ruošė vedančios balerinos statusui. Palaipsniui pradėjau keliauti kaip kviestinė balerina ir kiekvienas spektaklis atvėrė dar daugiau galimybių. Aš visuomet norėjau grįžti į Lietuvą ir dalintis savo žiniomis bei spektakliais. Džiaugiuosi, kad tai pavyko. Iki pandemijos atvažiuodavau čia kartą ar du per metus, kad sušokčiau spektaklyje, aplankyčiau mokyklą, pasimatyčiau su šeima. LNOBT visuomet liks teatru, kuris supažindino mane su baletu ir kuriame su kiekvienu mokykliniu koncertu augau ir stiprėjau kaip šokėja. Man labai svarbu palaikyti ryšius ir grįžti ir į šį teatrą, ir į mokyklą, ir į savo vaikystės miestą.

Jurgita Dronina
Foto: Asmeninins albumas

– Kaip iš pradžių buvote sutikta, išvykusi į Stokholmą, Nyderlandus?

– Į Stokholmą atvažiavau ką tik po mokyklos, tad prisijungiau prie trupės taip pat kaip ir visi kiti jaunieji šokėjai. Buvau įvedama į spektaklius kaip kordebaleto šokėja. Maždaug po metų pradėjau gauti solinius vaidmenis ir antraisiais metais pradėjau šokti vedančiuosius spektaklius. Viena didžiausių gyvenimo dovanų buvo tai, kad Madeleine Onne, tuometė baleto trupės direktorė, turėjo aiškią viziją ir kruopščiai bei tikslingai augino mane balerinos link. Ji visuomet rūpinosi, kad būčiau pasiruošusi kiekvienam vaidmeniui. Dabar retas direktorius taip rūpinasi savo šokėjais, o dar rečiau taip kruopščiai juos augina trupės ateičiai. Man tikrai labai pasisekė ir esu be galo dėkinga Madeleine Onne už tokią puikią karjeros pradžią. Į Nyderlandus atvažiavau jau kaip vedančioji balerina, su tarptautinės karjeros bagažu. Iš pradžių atvažiavau kaip kviestinė vedančioji balerina spektakliui Don Kichotas, bet, pakalbėjusi su direktoriumi Ted Brandsen, supratau, kad šis teatras man suteiks naujų galimybių. Priėmė mane puikiai, iš karto pasijutau svarbia teatro dalimi.

– Jei teisingai suprantu, kurį laiką jūsų gyvenimas tikrąja ta žodžio prasme buvo „ant lagaminų“. Kaip atrodė tuomet kasdienybė ir ko iš tų laikų ilgitės?

– Aš visuomet daug keliaudavau kaip kviestinė vedančioji balerina. Prisijungdavau prie kitų teatrų spektaklių arba važiuodavau į Gala koncertus. Bet paskutinieji „prieš pandeminiai” treji metai buvo ypatingi tuo, kad gyvenau ir Toronte, ir Londone. Šokau kaip trupės narė abiejuose teatruose. Turėjau nuostabią galimybę viename teatre šokti tai, ko kitame nėra. Į šį karjeros etapą žiūriu kaip į gyvenimo dovaną. Deja, viskas nutrūko su pandemija, ir dabar žiūrint atgal, net neįsivaizduoju, kaip spėdavau tiek skraidyti ir tiek šokti. Damianas ėjo pusę metų į mokyklą Londone ir pusę metų į mokyklą Toronte, o Seržas atvažiuodavo į Londoną kiekvieną mėnesį su mumis pabūti ir padėti. Ko labiausiai ilgiuosi, sunku dabar pasakyti, nes apskritai nuo pandemijos pradžios mes dar nesame grįžę į sceną… Šiuo metu turime trečią karantiną, tad pamokos vėl vyksta iš namų. Kol kas tikrai žinau, kad labai pasiilgau scenos.

– Ką šiuo metu veikiate, kuo užsiimate?

– Aš vedu pamokas internetu bent keletą kartų per savaitę. Taip pat pati treniruojuosi, vyresnysis sūnus mokosi nuotoliniu būdu, nes mokyklos uždarytos, tad beveik visas dienas leidžiame namuose. Visi stengiamės vienas kitą išklausyti ir padėti. Pandemijos metu baigiau Harvard Business School Online studijas, kurias buvau pradėjusi. Tad metai prabėgo labai greitai. Darbai, mokslai, naujagimis… Šie metai mums bus labai įsimintini ne tik dėl pandemijos.

– Kuo jus žavi ši vieta? Vietiniai žmonės? Kokie jie?

– Torontas – visų pirma, yra didmiestis, vienas didžiausių multikultūrinių miestų, kuris prisijaukino mus iš karto. Miestas turi daugybę taip vadinamų „kišenių”: mažoji Italija, mažoji Argentina, Prancūzija, Japonija, Kinija ir t.t. Viskas, ko tik panorėtum – šitame mieste yra. Be to, pats miestas ir Ontario provincija – ypatinga savo gamta. Labai retai kitose šalyse toks didmiestis yra apsuptas miškais, daubom, ežerais. Kultūrinis pasaulis čia irgi verda ir suteikia atvažiavusiesiems daug galimybių atsiskleisti.

Jurgita Dronina
Foto: Asmeninins albumas
Baletas ne tik pateisino viltis, bet, sakyčiau, ir mane išgelbėjo. Nežinau, kur būčiau ir kokį gyvenimą turėčiau, jeigu nebūčiau tapusi balerina
Jurgita Dronina

– Kuo užsiimate laisvalaikiu?

– Laisvalaikio beveik nėra. Bet koks laisvas laikas nuo darbo leidžiamas su šeima. Jeigu oras leidžia, dažniausiai būname gamtoje.

– Ar baletas pateisino jūsų viltis, išpildė svajones?

– Baletas ne tik pateisino viltis, bet, sakyčiau, ir mane išgelbėjo. Nežinau, kur būčiau ir kokį gyvenimą turėčiau, jeigu nebūčiau tapusi balerina. Baleto mokykla ir puikūs pedagogai (Irena Požėrienė ir Jolanta Vymeryte-Grincevičienė) mane tvirtai paruošė karjerai ir aš sėkmingai toliau mokiausi šios profesijos ypatumų pas kitus pasaulinio garso pedagogus, repetitorius, choreografus. Po 16 metų aš vis dar mokausi, esu įkvėpta kiekviena duota galimybe, kiekvienu nauju vaidmeniu, kiekviena kelione. Baletas man suteikė neįkainojamų galimybių apkeliauti pasaulį, susipažinti su skirtingomis kultūromis ir užmegzti tarptautinius ryšius bene kiekvienoje šalyje. Žinau, kad visa tai labai pravers ateityje, kai jau nebešoksiu. Bet kol kas tikiuosi dar apie 10 metų suktis scenoje. Baletas išmokė disciplinos, suteikė charakterio tvirtumo, fizinės ištvermės ir sveikatos. Dėka šios profesijos, aš atradau save, turiu galimybę save realizuoti, kurti ir gyventi labai įdomų gyvenimą.

– Esate labai daug pasiekusi savo karjeroje, kurį savo pasiekimą įvardytumėte kaip svarbiausią?

– Tai, kad esu padariusi tarptautinę karjerą, kai man buvo prognozuojami tik subretiniai, soliniai vaidmenys, yra didžiulis pasiekimas. O tai, kad pasaulinę karjerą esu suderinusi su šeima, yra dar vienas pasiekimas, kuris anksčiau baleto pasaulyje buvo tiesiog nesuprantamas, bet pagaliau tampa nebe „tabu”.

– O kuris etapas buvo sunkiausias?

– Kiekvienas etapas, kiekvienas pokytis ir gyvenime, ir karjeroje atrodo sunkiausias… Bet sunkiausia buvo mokykloje. Visą mano vaikystę lydėjo sunkumai, kurie mane išmokė nepasiduoti, lavino mano tvirtą charakterį ir atsparumą. Kai pradėjau savarankišką gyvenimą, buvau atsakinga už savo sprendimus ir karjeros teką – viskas pradėjo klostytis kažkaip natūraliai. Nesakau, kad buvo lengva, bet žinojimas, kad pati esu atsakinga už savo kiekvieną sprendimą, man atrodo lengvesnis etapas nei vaikystė.

– Kokių turite artimiausių planų?

– Grįžti į scena! Svajoju vėl pasimatyti su artimaisiais Vilniuje, kurių dėl pandemijos labai seniai nemačiau.