Tikrasis H. Lamarr vardas – Hedwig Eva Kiesler. Ji gimė Vienoje, Austrijoje, 1914 m. lapkričio 9 d. ir buvo vienintelis vaikas pasiturinčioje žydų šeimoje, todėl nenuostabu, kad gavo neįtikėtinai daug dėmesio iš savo tėvo. Jis buvo banko direktorius, be to, daug kuo besidomintis žmogus. Kaip tik tėvo pavyzdys ir paragino H. Lamarr stebėti pasaulį atviromis akimis.
Tėvas su dukterimi dažnai leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus, per kuriuos pasakodavo apie tai, kaip veikia įvairios mašinos, tarkim, spausdinimo presas arba tramvajus. Pokalbiai su tėvu padarė didžiulę įtaką H. Lamarr, išmokė ją giliau mąstyti, kelti sudėtingus klausimus. Kad šitaip buvo, įrodymų nestinga. Pavyzdžiui, būdama vos penkerių ji mėgdavo išrinkti ir vėl sudėti savo muzikinę dėžutę, taip siekdama suvokti, kaip tasai mechanizmas veikia.
H. Lamarr motina buvo koncertuojanti pianistė. Ji supažindino mergaitę su menu. Motinos iniciatyva H. Lamarr nuo pat mažumės lankė baleto ir pianino pamokas.
Deja, ilgainiui genialus H. Lamarr protas pasiliko antrame plane, o pirmame atsidūrė grožis. Taip nutiko, kai ją, 16 metų paauglę, pastebėjo austrų teatro ir kino režisierius Maxas Reinhardtas. Berlyne ji studijavo jo vadovaujamoje aktorystės klasėje, o 1930-aisiais jau gavo pirmą nedidelį vaidmenį vokiečių kino juostoje „Geld auf der Strasse“ („Pinigai gatvėje“). Vis dėlto iki 1932-iųjų H. Lamarr, kaip aktorė, buvo beveik nežinoma. Pradžią jos išgarsėjimui, galima sakyti, davė vaidmuo minėtais metais pasirodžiusiame prieštaringai vertinamame filme „Ecstasy“.
Vienu iš aistringų H. Lamarr talento gerbėjų tapo austrų prekeivis ginklais Fritzas Mandlas. Jį ypač sužavėjo aktorės vaidyba pjesėje „Sissy“. 1933-iaisiais H. Lamarr ir F. Mandlas susituokė, tačiau jų santuoka truko neilgai. Sykį H. Lamarr yra prisipažinusi: „Labai anksti supratau, kad niekaip negalėsiu būti aktore, jei būsiu jo žmona. <...> Į santuoką jis žvelgė kaip absoliutus monarchas. <...> Buvau tarsi lėlė. Tarsi daiktas, kažkoks meno kūrinys, kurį reikėjo saugoti. Jaučiausi įkalinta – neturinti nei savo minčių, nei savo gyvenimo.“ H. Lamarr jautėsi be galo nelaiminga, kai tekdavo vaidinti šeimininkę ir per jėgą šypsotis F. Mandlo bičiuliams bei skandalingiems verslo partneriams, kartais net ir tiems, kurie turėjo sąsajų su nacių partija. Iš F. Mandlo gniaužtų H. Lamarr ištrūko 1937-aisiais. Ji pabėgo į Londoną. Minėtina, kad H. Lamarr turėjo informacijos apie karo meto ginkluotę, nes buvo apie tai girdėjusi per pokalbius prie pietų stalo.
Londone H. Lamarr ir vėl pradėjo sektis: ji buvo pristatyta Louisui B. Mayeriui, vienam iš garsiosios kompanijos „Metro-Goldwyn-Mayer Studios“ įkūrėjų. Ši pažintis tapo H. Lamarr bilietu į Holivudą, o į jį patekusi aktorė pakerėjo amerikiečių publiką savo manieromis, grožiu ir specifine tartimi. Būdama Holivude H. Lamarr susipažino su begale išskirtinių ir keistų asmenybių, tarp kurių buvo ir verslininkas bei pilotas Howardas Hughesas.
H. Lamarr susitikinėjo su H. Hughesu, tačiau labiau žavėjosi ne jo asmenybe, o entuziastišku požiūriu į inovacijas. Tikra tiesa, kad Holivudas gerokai nuslopino mokslo ir žinių trokštantį aktorės protą, bet H. Hughesas padėjo jai pabudinti savy išradėjos dvasią. Verslininkas paskolino H. Lamarr nedidelį įrankių komplektą, kuriuo ši galėdavo naudotis, kai per filmavimus tekdavo apsistoti vagonėlyje. Namuose aktorė turėjo solidų darbo stalą, o tarp filmuojamų epizodų prie savo išradimų galėjo darbuotis naudodamasi H. Hugheso duotais įrankiais.
H. Hughes nusiveždavo H. Lamarr į nuosavas lėktuvų gamyklas, leisdavo stebėti, kaip statomi lėktuvai, ir supažindino su moksliniais įvairų procesų aspektais. H. Lamarr troško ir pati išrasti ką nors naujo, juolab kad H. Hughesas norėjo sukurti greitesnių lėktuvų, kuriuos būtų galima parduoti JAV ginkluotosioms pajėgoms. H. Lamarr nusipirko knygų apie žuvis bei paukščius ir išstudijavo, kas būdinga greičiausiai plaukti ir skristi gebantiems gyvūnams. Pasitelkusi greičiausios žuvies pelekų ir greičiausio paukščio sparnų derinį, H. Lamarr sukūrė H. Hugheso gaminamiems lėktuvams tinkamų naujos konstrukcijos sparnų eskizą. H. Hughesas, pamatęs H. Lamarr brėžinius, pasakė: „Esi genijus.“
Kad H. Lamarr iš tikrųjų buvo genijus, įrodo tolesni jos pasiekimai. Kartą aktorė pasakė: „Tobulinti daiktus – natūralus mano potraukis.“ Vėliau ji pasiūlė, kaip patobulinti šviesoforą, sukūrė tabletę, kuriai ištirpus vandenyje išeidavo į kokakolą labai panašus gazuotas gėrimas. Vis dėlto reikšmingiausiam jos išradimui eilė atėjo tada, kai JAV ėmė rengtis dalyvavimui Antrajame pasauliniame kare.
1940-aisiais, per vieną vakarienę H. Lamarr susipažino su George‘u Antheiliu. Tai buvo dar viena ryški asmenybė, kurios įžvalgos, šiaip ar taip, buvo vertos dėmesio. G. Antheilis garsėjo savo rašiniais, muzika filmams ir eksperimentinėmis kompozicijomis. Jame, kaip ir H. Lamarr, ruseno išradėjo dvasia. Temų pašnekesiams G. Antheiliui ir H. Lamarr toli gražu netrūko, tačiau didžiausią nerimą abiem kėlė pakibusi karo grėsmė. Prisimindamas tą metą, G. Antheilis pasakojo: „Hedy prisipažino, kad jaučiasi nepatogiai sėdėdama Holivude ir uždirbdama krūvas pinigų tuo tarpu, kai viskas šitaip klostosi.“ Kadangi kitados buvo F. Mandlo žmona, H. Lamarr turėjo tam tikrų žinių apie ginkluotę ir įvairius ginklus, kurie galėtų suteikti tam tikrų pranašumų. Taigi, H. Lamarr ir G. Antheilis pradėjo mąstyti, kaip įveikti Berlyno–Romos ašies pajėgas.
Taip jiedviem užgimė idėja, tapusi akstinu išskirtinės ryšio sistemos kūrimui. Toji sistema galėjo būti panaudota torpedoms valdyti, kad šios pasiektų reikiamus taikinius per karines operacijas. Sistema veikė šuolinio dažnio technologijos principu. Kadangi ir siųstuvas, ir imtuvas pereidavo į vis kitą dažnį, radijo bangų nebuvo įmanoma perimti, todėl torpedos rasdavo tikslinius taikinius.
Kai sistemos projektas buvo parengtas, H. Lamarr ir G. Antheilis dėjo pastangas, kad būtų suteiktas patentas ir išradimui pritartų karinių pajėgų vadai. Nors 1942-ųjų rugpjūtį ir buvo išduotas JAV patentas Nr. 2 292 387, jūrų pajėgų vadovybė pasisakė prieš naujos sistemos realizavimą. Po šio atmetimo karo iniciatyvas H. Lamarr pradėjo remti pasinaudodama savo, kaip įžymybės, statusu ir pardavinėdama karo obligacijas. 1953-iųjų balandį pasisekimą naujojoje tėvynėje pelniusiai H. Lamarr buvo suteikta Amerikos pilietybė.
H. Lamarr suteiktas patentas nustojo galioti dar nė nepradėjęs duoti pelno. Iki pat 1958-iųjų aktorė filmavosi ir jos vaidyba buvo puikiai vertinama, tačiau apie jos genialų protą visuomenė tada dar nežinojo.
Tik vėlesniais gyvenimo metais H. Lamarr pagaliau sulaukė įvertinimo už savo atradimą. 1997-aisiais organizacija „Electronic Frontier Foundation“ ją ir G. Antheilį apdovanojo „Pioneer Award“ prizu. H. Lamarr taip pat tapo pirmąja moterimis, gavusia „Invention Convention“ įsteigtą „Bulbie Gnass Spirit of Achievement“ apdovanojimą.
H. Lamarr mirė 2000-aisiais, tačiau 2014-aisiais už šuolinio dažnio technologijos išradimą ji buvo įtraukta į organizaciją „National Inventors Hall of Fame“. Dėl tokio pripažinimo H. Lamarr imta vadinti „Wi-Fi“ motina, taip pat kitų belaidžių technologijų, kaip antai GPS ir „Bluetooth“, pradininke.
