– Prieš 21-erius metus palikote Lietuvoje muzikinę karjerą ir išvykote į Didžiąją Britaniją. Papasakokite, kas privertė žengti tokį žingsnį?
– Gal finansiniai trūkumai. Tuo metu studijavau Juozo Gruodžio konservatorijoje operinį dainavimą. Tėvai duodavo 10 litų per dieną, o tai jaunam žmogui buvo nelabai daug. Mokslai sekėsi gerai, bet talentingi muzikantai yra dideli tinginiai. Dainuoti norėjau, bet tingėjau mokytis teorijos. Man duokite padainuoti, o ne natas sudėlioti. Eidavau į visas vokalo paskaitas. Dėstytoja buvo tobula. Nuostabus žmogus. Iki dabar ją prisimenu. Pirmiau galvojau, kad išvažiuosiu tik vasarai. Bet taip ir nebegrįžau.
– Niekada nesigailėjote, kad palikote čia ne tik šeimą, bet ir muzikinę karjerą?
– Niekada apie tai negalvojau. Ėjau pasroviui. Ilgėjausi savo šeimos, mamos, močiutės, lietuviškos gamtos, bet baisios traumos man nebuvo. Po penkerių metų visai apsipratau. Dabar aš labiau ilgiuosi Lietuvos nei tada. Kartais net pagalvoju, kad reikėjo gi iškęsti tas dienas, būčiau baigusi mokslus ir viskas būtų buvę gerai. Šansų buvo daug, turėjau pažinčių, draugų. Bet man reikėjo pasaulio, lakstyti, nemėgau sėdėti vietoje. Taip ir išėjo, kad atvažiavau čia. Gailėtis neturėjau laiko. Mokiausi, baigiau grožio terapijos mokslus, dirbau prestižinėje klinikoje, ištekėjau, pagimdžiau. Prieš 9-erius metus mano mama susirgo vėžiu ir tai daug ką pakeitė. Pradėjau dažniau lankytis Lietuvoje. Mama man buvo viskas gyvenime.
– Nebandėte tęsti muzikinio kelio svetur?
– Įdomu tai, kad gyvenimas dažnai mane suveda su muzikiniais žmonėmis pačiose keisčiausiose vietose. Pamenu, kartą skridau lėktuvu iš Lietuvos į JK. Buvau labai išvargusi, taip norėjau prigulti ir pasnausti. Bet matau, ateina vyras ir, kaip tyčia, prisėda prie manęs. Pasirodo, jis – Kostas Smoriginas jaunesnysis. Mes prašnekėjome visą skrydį. Jis klausė, kodėl netęsiu muzikinės karjeros, sakė, kad padėtų ir pan. Taigi turėjau šansą toliau tęsti, bet nežinau, gal buvo gėda, gal maniau, kad nesugebėsiu. Turiu tokį charakterį, kad arba aš pirmoje vietoje, arba aš visai nedalyvauju. Kartais tas padeda, o kartais – trukdo. Jei nelaimėsiu, aš net nedalyvausiu. Nors kartais antra vieta irgi nėra labai blogai. Turiu Liūto pasipūtimo, galios, ir mergelės noro padėti, mylėti, gerbti. Niekada neįskaudinsiu kito žmogaus savo noru būti geriausia.
– Bet dabar nebedainuojate?
– Su muzika visai saitų nenutraukiau. Kasmet susitinku su draugais iš „Mink taką“ grupės. Kasmet turime būtinai susimatyti. Jei yra ypatingas vakarėlis, padainuoju draugams, šeimai. Bet, kaip sakau, dabar esu dainuojanti trenerė: pirmiau sportas, paskui – muzika. Per mano treniruotes moterys dažnai apsiverkia, nes moku išvesti iš komforto zonos. O to moterims reikia. Mano tikslas – padėti moterims pamilti save. Visa tai prasidėjo nuo mamos ligos. Nežinau, ar mama labai mylėjo save. Ji mylėjo kitus. Dirbo medicinos srityje. Patys žymiausi profesoriai dar ir dabar ją atsimena ir kalba apie ją kaip apie geriausią žmogų. Ji galėdavo negalėdama. Kai ji susirgo, supratau, kad reikia keisti savo gyvenimą. Aš ir pati nemylėjau savęs. Dabar jau gal kokių 15 metų, kai mano vyras net pastebi, kad kartais aš esu truputį savanaudė. Kitaip nebus. Dabar jau aš pradėsiu mylėti save. Bet tai nenutinka per naktį. Tam reikia laiko. Kas apskritai yra meilė sau? Tai nėra nusipirkti tokius batus, kokių tu nori, ar nueiti į saloną pasidaryti manikiūrą. Man tai daug giliau.
– Moterys ateina sportuoti dažniausiai būtent dėl to, kad nemyli savęs tokios, kokia yra...
– Tiesa. Aš irgi nemylėjau. Tam prireikė poros metų. Niekas nepradeda sportuoti iš didelės meilės sau. Pradedi, nes nekenti savęs. Būna momentų, kai nekenti sporto. Atsikeli, o motyvacijos – nulis. Bet po to galvoji, juk jau tiek daug praėjai, turi susiimti. Supratau, kad motyvacija ateina iš vidaus. Iš niekur jos negausi. Gali perskaityti šimtus knygų, išklausyti šimtus seminarų, bet jos nerasti. Ji slypi mūsų viduje. Mes kaip jūra. Paviršiuje koralų nerasi, bet jei panersi giliai pamatysi pačius gražiausius vaizdus. Grožis slypi pačiame dugne. Be to, reikia žinoti, kad neatrasi savęs per mėnesį. Tu atrasi, vėl prarasi, vėl atrasi ir gerai. Nebūtina būti pastoviam. Nieko tokio. Tu ne robotas, tu tik žmogus. Atsipalaiduok, gyvenimas trumpas, džiaukis, paslydai, atsikeli ir vėl eini. Kiekvienas suklupimas yra didelė pamoka.
– Kaip pati atradote sportą?
– Savo vyro dėka. Pirmiausia, turėjau didelį antsvorį, mane kankino depresija. Kai susirgo mama, jai buvo vos 48-eri metai. Ji buvo jauna. Aš esu stresininkė, ėmiau daug valgyti. Man mama sakydavo: tu dėl savęs gyveni, ne dėl manęs ir ne dėl vaikų. Dabar tą suprantu. Myliu savo vaikus, bet žinau, kad vieną dieną jie išeis, o kas tada? Mamos praradimas pakeitė mano mąstymą. Svėriau 100 kg. Mano vyras, kuriam esu dėkinga, pasakė, kad man reikia pradėti sportuoti. Aš visada buvau gan sportiškas žmogus. Niekada nebuvau stambi. Priaugusi svorio, pradėjau nemylėti savęs. Norėjau pasislėpti. Man vyras užsakė tokio žinomo trenerio Shaun T, „Insanity“ įkūrėjo, video treniruotes. Jis buvo mano guru. Mane užkabino. Pirmiau vieną dieną dariau, kitą – ne. Skaudėjo, bet atėjo toks metas, kai pasiilgdavau treniruotės. Blogai miegodavau, jei nesportuodavau. Tada nutariau 12 savaičių išbandyti sporto ir mitybos planą. Man pavyko. Tada pasakiau vyrui, kad labai norėčiau gyvai sutikti šį žmogų, kuris man padėjo tą padaryti. Jis man sako: „Tu turi bilietą“. Jis man nupirko bilietą į susitikimą su tuo treneriu! Nusprendžiau, kad noriu būti tokia, kaip jis. Noriu padėti kitiems, įkvėpti juos. Viskas pradėjo rutuliotis. Nuėjau į koledžą. Pradėjau dėstyti pati. Mane pradėjo kviesti į seminarus. Dariau viską su meile. Šiandien save vadinu „Life and fitness“ koučere. Mano klases lanko ir parlamentarai, ir didžiausių įmonių vadovai, Holivudo žvaigždės, galerijų savininkai, „Burberry“ namų pagrindinė dizainerė. Taip prasidėjo mano karjera. Man išgyventi padėjo sportas. Jei gerai pasportuodavau, kitaip net į mamos ligą pradėdavau žiūrėti. Į galvą šaudavo įvairiausių idėjų, ką kartu galėtume nuveikti. Aš pradėjau kitaip kvėpuoti. Bet žmogus to nesupras pasportavęs mėnesį ar du. Reikia sportuoti ilgai. Bet nesupraskite neteisingai, sportas nėra pagrindinis dalykas mano gyvenime, jis mane tik atvedė į ten, kur dabar esu. Iki Holivudo, aristokratų klientų. Dabar turiu planų ir Lietuvoje. Noriu sukurti ką nors lietuviams. Mano vyras yra iš Irako, bet laisvai kalba lietuviškai ir bet kada galėtume išvažiuoti gyventi į Lietuvą.
– Kaip jūs susipažinote?
– Jis dirbo kavinukėje. Užėjau kartą ten kavos, o jis manęs klausia: „Su cukrumi, ar be, nes tu ir taip saldi?“ Galvoju: „Vaje, apsivemsiu nuo tokių kalbų. Man jomis galvos tikrai neapsuksi“. Maniau, kad jis koks italas. Daugiau į tą kavinę nėjau. Po to kažkada po poros mėnesių, vaikščiojome su drauge netoliese. Ji pasiūlė nueiti nusipirkti sulčių. Aš sakau, gerai, bet pirk tu, nes ten tie bernai kabina makaronus. Bet tą kartą jis nebebuvo toks, paklausė, kodėl nebesilankau pas jį. Sakiau, kad jis per daug šneka. Jis sako: „Gerai, nešnekėsiu, geriau tave kur nors nusivesiu“. Taip ir prasidėjo. Jau dvidešimt metų esame kartu. Auginame dvi dukras – vienai 8-eri, kitai – jau 17 metų.
– Ar jautėsi kultūriniai skirtumai?
– Pradžioje – taip. Buvo sunku, galvojau, arba aš – jį, arba jis – mane. Paskui kažkaip susigyvenome. Mano mama su juo labai gerai sutarė. Ji mokėdavo viską paaiškinti. Buvo labai tolerantiška. Savo vyro niekada nebuvau mačiusi verkiančio, išskyrus per savo mamos laidotuves. Nesakau, kad dabar mes nesipykstame. Pykstamės. Aš užsispyrusi, bet parodykite man namus, kurie be dūmų.
– O kaip jo tėvai jus priėmė?
– Jo mama pirmą dieną pasakė, kad tik greičiau mane vestų. Iki šiol puikiai su ja bendraujame, ji dievina Lietuvą, dažnai lankosi. Jo seserys ir mama gyvena čia. Jo mama rašytoja. Galime visą vakarą praplepėti. Ji yra kūrusi eiles pačiam Saddamui Husseinui. Mano mama ir jo mama labai gerai sutardavo. Jos abi vieną anūkę prižiūrėdavo. Viena mokindavo kurdų kalbos, kita – lietuvių. Ačiū Dievui, mano vyresnėlė šiandien kalba angliškai, ispaniškai, kurdų kalba ir lietuvių. Mažoji lietuviškai irgi moka. Mano vyras net ir mūsų lietuvių vyrus mano šeimoje labai daug pakeitė į geresnę pusę.
– Skiriasi lietuviai vyrai?
– Labai skiriasi. Jis irgi nėra idealus, bet skiriasi. Visi namai turi savo dūmų. Ir tie, kas sako, kad jų vyras tobulas, yra absoliutus melas, kaip kad tas melas, kai sakoma, kad 12 savaičių sporto programa padės numesti ir niekada nebepriaugti svorio. To nėra, nebuvo ir nebus. Reikia pastoviai sunkiai dirbti. Turiu klientų, kurie buvo nustoję, bet sugrįžo, nes savarankiškam sportui jiems trūksta motyvacijos. Būna, kad kai kuriems tas tinka. Jie man prisiduoda. Nusiunčiu programą ir kasdien atgal gaunu ataskaitą. Jau po pirmos konsultacijos, aš žinau, kuriam reikės manęs, o kuriam – ne.
– O kaip žiūrite į plastinę chirurgiją? Juk kartais daug paprasčiau vieną kartą atsigulti po chirurgo skalpeliu nei tris mėnesius vargti sporto salėje.
– Ne, pamačius mamos kančios – be šansų. Mačiau, kas darosi po narkozių, kaip skauda, kai gija randai. Ne, ačiū. Turėjau klientų, kurie sakydavo, kad pirmiau pasidarys riebalų nusiurbimą ir tada ateis sportuoti. Tokiems sakau: „Tada aš jau tavęs netreniruosiu“. Čia yra daugiau nei tik išorinis grožis. Mylėk save tokį, koks esi.
– Kokių artimiausių tikslų turite?
– Dabar pildau savo lietuvišką grupę, kuri vadinasi „Kūno formų revoliucija“. Toje grupėje pirmiausia noriu išmokyti mylėti save. Kiekvieną kartą sakau: nebijokite daryti asmenukių. Nesvarbu, kad ten lašinukas krenta. Moterys gėdijasi savęs. Bet jūs taip įkvėpsite kitas. Atsipalaiduokite. Tegu minta kiti tais blogais žodžiais. Kuo daugiau apie tave kalba, tuo geriau. Aš nesu ta, kuri su stringais pozuoja, nes to visai nereikia. Bet noriu, kad moterys pasijustų gerai su bikiniais. Jei Covid'as leis, noriu suorganizuoti Lietuvoje stovyklą. Praėjusiais metais jau darėme – buvo toks vienos dienos programa visai šeimai. Pasakojome apie mitybą, sportą, buvo psichologė, fotografė, turėjome sodybą. Šį kartą norėčiau suorganizuoti ilgesnį renginį. Su muzika, su chebra. Bet laukiu, kokia bus situacija. Kita idėja – visada norėjau Lietuvoje atidaryti sporto butiką, kur būtų labai specifinės treniruotės, nišiniai dalykai, ko Lietuvoje dar nėra. Tai būtų ne sporto klubas, o sporto butikas. Su gera aura, su moterų vakarėliais, su ilgomis suknelėmis ir aukštakulniais. Tai klubas, iš kurio išeini su aukštakulniais. Nes mums to trūksta. Mes visada nespėjame, mums nėra laiko. Mes nedrįstame puoštis, nes galvojame čia bus per daug, o čia – per mažai. Aš noriu tokios vietos, kur moterys nesijaustų nei per daug, nei per mažai.
