– Jei neklystu, nuo devynerių metų gyvenate Jungtinėje Karalystėje. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte?
– Jungtinėje Karalystėje gyvenu nuo devynerių, kartu su vyresniu broliu ir jaunesne seserimi. Tėvams buvo pasiūlyti geri darbai ir pradėjome intensyviai kurtis: įsigijome gražų namą 6-toje Londono zonoje, pradėjome lankyti geras mokyklas ir kurti šeimos gyvenimą svečioje šalyje. Viskas klostėsi sėkmingai, gerai įsitvirtinome ir džiaugėmės gyvenimu. Tėvai turėjo geras galimybes užsidirbti, o ir mūsų mokslas buvo įdomus ir kitoks.
– Kaip sekėsi pritapti prie nepažįstamos aplinkos, būnant dar vaiku?
– Pradžioje nebuvo lengva priprasti prie naujos aplinkos, tvarkos, kalbos, atvažiavome mažai mokėdami anglų kalbą. Pirmais mėnesiais, grįžę iš mokyklos dažnai verkdavome, nes nesupratome ir nekalbėjome angliškai. Dėka mokytojų ir palankiai išvystytos edukacinės sistemos, buvo suteikta pagalba ir papildomas dėmesys mums, atvykusiems iš kitos šalies, padedant integruotis į visą sistemą. Po kelių mėnesių mes jau čiauškėjome su bendraklasiais.
– Ar lengvai įsiliejote į vietinę bendruomenę?
– Bendruomenė buvo ir yra labai draugiška, visiems buvo įdomu stebėti ir padėti užsieniečiams, su kuriais susidraugavome ir bendraujame iki šiol. Žmonių mentalitetas, pozityvumas buvo nerealus ir mes sėkmingai įsiliejome į jų gyvenimo būdą ir gyvenome pagal jų gyvenimo stilių, kuris buvo artimas širdžiai. Praėjus vos vieneriems metams, mes jautėme, kad Anglija tapo mūsų namais, mūsų pomėgiai, charakteris, gyvenimo būdas nebesiskyrė nuo londoniečių.
– Kokių skirtumų pastebite tarp britų ir lietuvių?
– Britai yra labai atsipalaidavę ir nuotaikingi žmonės, humoras čia pirmoje vietoje. Jie mažiau linkę apkalbėti, kritikuoti, kištis ne į savo reikalus, piršti savo nuomonę ar nekęsti, ar bent jau to neparodo akivaizdžiai, kaip tai būdinga lietuviams. Britai gali atrodyti šiek tiek išpuikę ir besididžiuojantys esą britai, tačiau jei randi bendrą kalbą su jais, viskas klostysis puikiai, nebus dramos, svarbu, kad nepradėtum įrodinėti savo gyvenimo būdo. Vyrai yra taip pat palankesni moterų atžvilgiu, nors vyrauja apilygės teisės, yra didžiulė pagarba vienas kitam, tarsi lygus su lygiu. Šeimos laikosi gilių tradicijų, yra tvirtos ir pastovios. Susitikęs vietinį parke, parduotuvėje ar pube, būsi užkalbintas ir pasijusi tarsi pažįstate vienas kitą kelis dešimtmečius, toks besąlyginis paprastumas padeda smagiau gyventi ir jaukiai jaustis kasdien. Turiu daugybę anglų draugų ir vos kelis lietuvius. Tačiau pastebėjau, kad lietuviai yra žymiai dosnesni. Karta stebėjome lietuvių krepšinio žaidynes Londone ir alaus bare baigėsi alus, tuo tarpu šalia sėdėjęs lietuvis turėjo du bokalus ir vieną atidavė man, anglai šito niekad nepadarytų. Lietuviai, lyginant su anglais, kiek draugiškesni ir dosnesni.
– Kuo šiuo metu užsiimate? Kuo dirbate? Ką baigetė?
– Prieš metus dirbau savo svajonių darbą pasaulinio lygio motociklų kompanijoje, buvau atsakinga už komunikacinius ryšius aprūpinant lyderiaujančios kompanijos motociklininkų apsaugų produktus. Tuo metu mano gyvenama vieta ir darbo ofisas buvo Venecijoje, kurioje mėgavausi gražiais vaizdais ir itališku gyvenimo būdu. Kompanija buvo pasaulinio lygio ir kas mėnesį teko keliauti į MotoGP čempionatus, tad apkeliavau daug šalių ir grožėjausi jų įvairove. Deja, pasaulio motociklų čempionatai buvo nutraukti dėl Covid–19 ir kompanija turėjo mažinti etatus. Netekusi darbo, išvažiavau gyventi pas savo partnerį į Lijoną, Prancūzijoje. Šiuo metu esu laisvai samdoma žiniasklaidos ryšių vadybininkė, ir kai tik situacija pasaulyje pagerės, nekantriai laukiu sugrįžimo į motociklų sportą ir darbus susijusius su jais.
– Kaip gimė jūsų aistra motociklams?
– Pirmą kartą atsisėdau ant motociklo būdama 17 metų, kuomet mano draugas pasiūlė pasivažinėti greitkeliu. Pajutau greitį, adrenalino skonį ir susižavėjau šia transporto priemone iškart. Nusprendžiau, kad ir aš noriu turėti mocą, taigi nedelsdama įgijau motociklo kategorijos vairuotojos pažymėjimą, o po savaitės paprašiau tėvų nupirkti motociklą, taip sėdau ant savo pirmojo Yamaha YZF R125. Kasdien laksčiau po Londono gatves, greitkelius ir važiuodavau į koledžą. Plėtėsi draugų ratas, susitikdavau vis naujus žmones, dalindavomės įspūdžiais ir bendra aistra motociklams. Turėjome susitikimo dieną, tad kiekvieną penktadienį skriedavau į ACE café vakarų Londone, kur suvažiuodavo motociklininkai iš visos Anglijos su skirtingais motociklais. Išgėrę arbatos, apie 15 žmonių grupe pajudėdavome centrinio Londono link, pasigrožėdami įdomiomis vietomis ir sustodami trumpam užkandžiui. Visa tai tęsdavosi iki 3 nakties. Susitikinėdama su mocų fanais, daug sužinojau apie šį sportą, apie tai, kad galima užsisakyti žiedinių trasų dienas, kuomet gali lėkti maksimaliu greičiu ir tai gana saugu, nes pagalba bus suteikta žaibiškai, jei kas atsitiktų. Tai buvo dar vienas laiptelis aukštyn. Pabandžiusi žiedines trasas po trijų treniruočių sužinojau, kad galima dalyvauti varžybose ir rungtyniauti su vyrais. Mano pirmos varžybos įvyko man būnant 19 metų, ir aš buvau vienintelė moteris tarp įvairaus amžiaus vyrų. Teko išbandyti įvairaus dydžio ir galingumo motociklus, su kuriais išvystydavau iki 300km/val greitį. Šio jausmo pamiršti tiesiog neįmanoma ir tada jaučiausi laimingiausia visam pasaulyje.
– Kokios savybės jums padeda lenktynių trasoje?
– Lenktynių trasoje svarbiausia pasitikėjimas savimi, įsiklausymas į save ir užtikrintumas. Jei jausdavau, kad kažkas ne taip, visada būdavau atsargesnė. Bet jei jausdavau, kad galiu paspausti, visad siekdavau geresnio rezultato.
– Kas jus šioje veikloje žavi labiausiai: bendraminčiai, greitis, laisvės pojūtis, rezultatas...?
– Viskas, ką išvardijote, tai esminiai dalykai. Per tuos metus aš sutikau tiek nuostabių, malonių ir paslaugių žmonių, kurie tapo man kaip šeimos nariai. Aš jaučiu tiek laisvės skriedama motociklu, nes galiu valdyti ne tik greitį, bet ir važinėtis kiek noriu. Kai turiu užsibrėžtą tikslą pasiekti aukštesnio rezultato ar įvaldyti naujus įgūdžius, dažniausiai tai ir padarau, tuomet jaučiuosi laimingiausia ir dar labiau užtikrinta.
– Kaip reagavo tėvai? Ar nebuvo raginimų mesti šį pomėgį?
– Šis sportas taip pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimą, kad mes visi buvome vieningi, besidžiaugiantys, palaikantys vienas kitą ir tai suteikė be galo daug laimingų emocijų, nepaisant rizikos, kiekvieną kartą man paliekant namus, dalyvaujant žiedinėse treniruotėse ar netgi varžybose. Kiekvienos varžybos buvo tarsi mažos intensyvios atostogos mums visiems, pilnos įspūdžių, nes jos vykdavo kas mėnesį. Po kiekvienų lenktynių plėsdavosi draugų ratas, visiems buvo smalsu matyti lietuvaitę blondinę, kovojančią dėl pergalių su britais ir kurią visur lydi mama ir sesuo. Mūsų visų širdys buvo pilnos jaudulio, žavesio ir pergalių palaimos, nes kiekvienas dalyvavimas buvo ypatingas. Aš esu dėkinga tėvams už pasitikėjimą manimi, palaikymą, pagalbą ir galimybę patirti šį jausmą, žinau, kad ne visi tėvai su tuo būtų sutikę. Visada stengiausi tėvams įrodyti., kad galiu būti atsargi tiek pat kiek greita ir elgiausi atsakingai. Galvodavau ir apie finansinę sporto pusę, kad išlaidos didelės ir gal sustoti lenktyniauti, bet net ir tuomet tėvai ragino ir toliau siekti rezultatų.
– Ar susidurdavote su stereotipais, kad ši sporto šaka yra daugiau vyrams?
– Didžiojoje Britanijoj moterys, vairuojančios motociklus, yra labai gerbiamos ir palaikomos daugumos vyrų. Kartais pasitaiko burbtelėjimų, neva čia vyrų sportas ir moterys negali lygintis, bet man asmeniškai to išgirsti neteko. Atvirkščiai, man teko patirti daug komplimentų, profesionalių patarimų, pagalbos ir paskatinimo. Buvo tokių, kurie negalėdavo susitaikyti su mano pranašumu, šiek tiek pavydėdavo ir mesteldavo kelis pavydo žodžius ar pašiepdavo trumpam, bet pokalbiai visada pasibaigdavo juokeliais ir sveiku humoru. Dalyvaujant lenktynėse, o ir apskritai mocų sporte svarbu išlaikyti humoro jausmą ir nebūti labai rimtai nusiteikusiai, nes tai juk sportas, aistra ir laimė. Yra atskiros ir labai populiarios mokyklos moterims Anglijoje, kad jos jaustųsi patogiau, laisviau ir be vyriško spaudimo.
– Papasakokite apie savo įsimintiniausią kelionę motociklu?
– Mano įsimintinausia diena su motociklu buvo mano pirmos varžybos. Buvau vienintelė mergina tarp 29 įvairaus amžiaus vyrų. Buvo labai lietinga diena. Kažkodėl jaučiau, kad per lietų galiu važiuoti gana greitai ir pasitikėjau savimi, be to, tai buvo mano mėgstamiausia žiedinė trasa (Brands Hatch) Kente. Startavau labai užtikrintai ir lyderiavau tose varžybose nuo pirmo rato. Jaučiau, kad tai pats ilgiausias laikas kokį man teko patirti, nes spaudimas buvo nerealus iš lenktynininkų. Prieš finišuojant vienas iš mano pažįstamų mane aplenkia ir aš pamatau, kad pirma vieta sukasi nuo manęs. Tuomet sutelkiau visas jėgas ir visą drąsą ir, likus 3 posūkiams, aš jį aplenkiau ir finišavau pirmoji. Tą minutę labai surizikavau, bet negalėjau atsisakyti pergalės jausmo. Tai buvo stebuklingas pergalės jausmas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą
– Ar nebuvo jokių eismo įvykių?
– Turėjau apie 10 įvykių žiedinėse trasose per visus 3 lenktyniavimo metus ir 2 keliuose. Pats pirmas eismo įvykis nutiko po poros savaičių įsigijus motociklą. Mašina kliudė mane ir man nebuvo kur dėtis kaip tik sukti į šoną, o ten buvo krautuvės vitrina, kuri sudužo. Aš daug nesusižeidžiau, bet gerokai aplamdžiau motociklą, bet tai manęs neišgąsdino ir po kelių savaičių jau važinėjau su kitu motociklu. Per visą laiką važinėjant sportiniu motociklu didelių susižeidimų neturėjau. Paskutiniu metu akį patraukė motokroso sportas ir esu absoliučiai susižavėjusi nauju hobiu. Valdyti krosinį motociklą nėra lengva, netgi gerokai sunkiau, tai reikalauja super gero fizinio pasirengimo ir nėra tiek daug apsaugų kūnui. Atliekant aukštus šuolius yra labai didelė rizika rimtai susižaloti. Netgi mažiausia klaida gali sąlygoti rimtus susižeidimus. Prieš kelis mėnesius aš vėl pradėjau važinėti motokrosiniu motociklu po karantino pertraukos, ir, rodėsi, kad labai mėgavausi diena iki to momento, kai įklimpau į purvą ir nebuvo kitos išeities, kaip tik kristi ant šono su įklimpusia koja, dėl ko trūko kelio raiščiai. Laukiu operacijos, ir tikiuosi vėl pasirodyti motokrose po kokių 3 mėnesių. Planuoju intensyvias treniruotes ir sudalyvauti pirmose motokroso varžybose kitais metais.
– Papasakokite apie lenktynes: kokiose dalyvaujate, kokie pasiekimai? Kokie yra reikalavimai?
– Pradėjau lenktyniauti pradedančiųjų lenktynėse (BEMSEE), kur pavyko pasiekti stulbinančių rezultatų. Iškovojau 6 podiumus prieš pradedant dalyvauti TOP British Superbike Championship (BSB), kur lenktyniavau su Ducati Panigale 899 Trioptions klasėje. Šis čempionatas yra pats greičiausias ir sudėtingiausias Jungtinėje Karalystėje, čia lenktyniauja galingiausi ir greičiausi, todėl man buvo nelengva, bet kartu ir buvo iš ko mokytis būti greitesnei. Po metų šiame čempionate buvau pakviesta į Italijos TOP čempionatą (CIV), kuris buvo dar labiau pranašesnis ir konkurencingesnis, nes ten dalyvavo ne tik pamišę dėl šio sporto italai, bet ir žmonės iš kitų Europos ir pasaulio šalių. Buvo iš ko pasimokyti ir pasimėgauti, bet sunkiausia dalis buvo ne lenktyniauti, o tiesiog išlikti jame finansiškai. Dauguma lenktynininkų turėjo gerus ryšius su įvairiomis kompanijomis, kurios remdavo. Kiekvienas savaitgalis mažiausiai kainuodavo pusantro tūkstančio, be kelionės išlaidų, o jeigu dar ir nukrenti, tai žiūrėk ir be trijų tūkstančių neapsieisi. Visą savo algą atidėdavau varžybų išlaidoms ir tai neužtekdavo.
– Ar sunku pasiruošti lenktynėms? Ar reikia kokių nors fizinių savybių, kurios padeda?
– Tai priklauso, kiek rimtai nori lenktyniauti. Aukščiausiame varžybų lygyje tarp laimėtojo ir pralaimėtojo yra milisekundės, taigi jei nesi tinkamai fiziškai pasirengęs, jei sveri daugiau nei kiti, jei motociklas ne taip gerai paruoštas nei kitų – visa tai trūkumai, kurie atsiliepia. Motociklų varžybos yra sportas, reikalaujantis nepaprastai daug fizinių ir psichinių jėgų. Turi sugebėti sutelkti ir išlaikyti visą dėmesį ne tik į trasą, greitį, patį mocą, bet ir stebėti kitus, laiką, rodomus ženklus. Jei tik dėmesys sumažėja, tu arba prarandi poziciją arba atsitinka avarija. Profesionalūs vairuotojai lavina savo kūną ir protą mažiausiai 2 val kasdien. Aš taip pat treniravausi labai intensyviai ir kaskart ruošdavausi psichologiškai, tik buvo sunku derint savo darbą su sporto treniruotėmis, niekada negalėdavai pilnai tam atsiduoti. Keldavausi 6 ryto, važiuodavau į darbą 1,5 val., visą dieną ofise, grįžti – vėl 1,5 val., o kartais ir ilgiau. Tada tiesiai į sporto salę ir iki nakties.
– Viename interviu minėjote, kad svajojate apie vyrą lenktynininką, gal šiandien toks jau yra šalia jūsų?
– Taip, tikrai turiu šalia partnerį motokroso lenktynininką. Susitikome netyčia per Linkedin dalindamiesi įspūdžiais apie motociklus. Tas labiausiai ir sužavėjo. Neilgai pabendravę vienas kitam patikome ir pasikviečiau į UK iš Prancūzijos, kur jis gyveno, pasivažinėti su motociklais. Mūsų draugystė įsižiebė iš pirmo susitikimo, bet turėjome laikinai išsiskirti, nes išvažiavau dirbti į Italiją. Darbas buvo labai intensyvus, daug kelionių ir renginių, todėl neturėjome daug laiko dažnai matytis. Negalėjome daug planuoti dėl darbo, kartais nesimatydavome po 2-5 savaites, buvo sunkoka. Situacija susiklostė taip, kad iš Italijos išvažiavau gyventi pas draugą į Lijoną ir dabar gyvename kartu.
– Kokį vyrą galėtumėte pavadinti savo svajonių vyru?
– Mano svajonių vyras yra rūpestingas, dosnus, aistringas tam tikrai veiklai, hobiui, sportui, turi humoro jausmą, sveiką protą, yra rimtas, siekiantis užtikrinti sėkmingą ir laimingą gyvenimą. Esu laiminga, nes mano partneris yra būtent toks.
– Kokių dar pomėgių turite? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Turiu aistrą aktyviam gyvenimo būdui, tiesiog nenusėdžiu vienoje vietoje, patinka snieglentės, dailusis čiuožimas, šokiai, vandens sportas. Esu taip pat labai moteriškos prigimties ir nesakyčiau „ne“ dienai praleistai prekybos centruose. Groju pianinu ir esu meniškos sielos žmogus, lankiau privačias pianino pamokas 7 metus pas nuostabią muzikos virtuozę, kuri išlavino mane iki 7 pianino lygio. Gerai sekasi dailėje.
– O kaip dėl gyvenamosios vietos? Kurioje šalyje save matote ateityje ir kodėl?
– Man labai patiko augti Jungtinėje Karalystėje, bet šiek tiek nuvilia drėgnas oras ir didelės spūstys, kur prarandi labai daug laiko, ypač aplink Londoną. Aš negaliu sau leist įstrigti, laikas yra man per brangus, kad galėčiau taip jį švaistyti. Gyvendama Lijone pamažu pradedu priprasti, žavi, kad su mašina lengvai pasiekiami kalnai ir slidinėjimo trasos. Žmonės čia malonūs ir patinka medicininio aptarnavimo lygis. Prancūzai dievina viską, kas pagaminta jų šalyje, todėl viskas siek tiek brangiau, nes kokybė neva geresnė. Netgi jei produktai ne prancūziški, bet pardavinėja juos prancūzas, tada visi pirks. Tiesiog skirtingas mentalitetas. Mūsų tikslas yra įsitvirtinti Pietinėje Prancūzijoje, tai būtų mūsų dar viena svajonė, nes ten išties įspūdinga. O dar vėlesnė ir didesnė svajonė būtų gyventi Kalifornijoje, kur viskas didingiau, plačiau ir motociklininkų gyvenimas visai kito lygio.
