– Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų meilė muzikai?

– Ji prasidėjo taip seniai, kad net sunku prisiminti. Nuo 6 m. mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o ir prieš tai mėgau dainuoti, eksperimentuoti prie pianino. Pastaruoju metu dažnai mąstau apie tai, kaip pamilti klasikinę muziką suaugusiems, vaikystėje su ja nesusidraugavusiems. Juk didžiausią malonumą ji suteikia įsigilinus. Tai viena iš mano, kaip dirigentės, misijų – atverti muzikos lobyną kuo platesniam ratui žmonių.

– Kada apie muziką pradėjote galvoti, kaip apie būsimą savo profesiją?

– Užtikrintai turbūt tik tuomet, kai jau stovėjau didžiojoje scenoje! Mano kelias buvo ir vis dar yra pilnas abejonių. Tiesa, jas nusveria kaskart vis tas pats faktas – be muzikos negaliu. Todėl ir tenka įveikti sunkumus.

– Kodėl pasirinkote dirigavimą?

– Galbūt dirigavimas pasirinko mane? Prisimenu, skambina močiutė ir sveikina mane įstojus į chorinio dirigavimo skyrių. Man tuo metu 6 metukai. Nustembu, galvojau mokysiuosi dainavimo! Vokalo skyriaus Čiurlionio menų mokykloje nėra, taigi iš pradžių mano specialybė buvo choras, vėliau chorinis dirigavimas. Polinkį į simfoninį repertuarą ir operą atradau jau išvykusi studijuoti į Austriją.

– Ar daug moterų sutinkate šioje specialybėje? Ar daug sutinkate dabar jau dirbančių dirigentėmis?

– Vis daugiau. Bet svarbu ne kiekybė, o kokybė. Džiaugiuosi, kad šiuo klausimu ledai pralaužti, ir klausimas, ar gali moteris būti dirigentė, beveik nebekeliamas. Kolegė iš Ukrainos Oksana Lyniv vasarą debiutuos Bairoito festivalyje, kita nuostabi dirigentė Joana Mallnitz pernai triumfavo Zalcburgo festivalyje, kartu su Vienos filharmonijos orkestru. Tai labai reikšmingi debiutai ir ko gero įkvėps daugelį dar labai jaunų dirigenčių.

Giedrė Šlekytė
Foto: Asmeninins albumas

– Nuo seno tai buvo laikoma vyriška profesija, kodėl? Gal yra koks nors istorinis paaiškinimas?

– Pasisekė man gyventi XXI amžiuje Europoje. Ne tik dirigavimas, bet ir visos profesijos, susijusios su sprendimų priėmimu, ilgą laiką buvo laikomos vyriškomis. Viskas prasideda nuo išsilavinimo. Moterims leista studijuoti universitetuose labai vėlai, kai kuriose specialybėse tik XX amžiuje. Ar galime atskirti berniukų ir mergaičių mokyklas, mergaites mokyti siūti, o berniukus matematikos, ir po to stebėtis, kad tarp mokslininkų visi vyrai?

– Ar dirigavimas reikalauja daug fizinių jėgų?

– Paskutinio gimtadienio proga dovanų gavau sportinį laikrodį, kuris skaičiuoja žingsnius, pulsą ir automatiškai nustato, kada sportuoju. Nusprendžiau į orkestro repeticiją užsidėti šį laikrodį. Spėkite, ar dirigavimas užfiksuojamas kaip sportas? O gi taip! Po repeticijos ekrane degė užrašas „Puiki treniruotė". Vis tik nuovargis po repeticijų ir koncertų daugiau būna emocinis, nei fizinis.

– Kaip suvaldote visą orkestrą? Kokios jūsų charakterio savybės padeda tą padaryti? Kaip sprendžiate iškilusius konfliktus?

– Man svarbiausia kompetencija. Jaučiu, kad tai ir geriausias ginklas prieš stereotipus. Dažniausiai pavyksta dirbti be didesnių konfliktų, nors esu turėjusi sudėtingų situacijų su režisieriais. Tokiose situacijose padeda rimti ir atviri pokalbiai. Tiesa, kartą toks pokalbis įvyko praėjus daugiau nei metams po premjeros... Geriau vėliau negu niekada!

Natūralu, kad ne visi menininkai „sutampa". O taip pat ir tarp orkestro muzikantų pasitaiko, kad simpatijos dirigentui nėra. Visiems įtikti neįmanoma. Tai suprasdama stengiuosi nesureikšminti tų konfliktėlių, kurie iš tiesų yra išimtys mano, kaip dirigentės, kelyje. Juos ryškiai nusveria pozityvios patirtys, nuostabūs muzikantai, įkvepiantys koncertai ir vis gausėjantis ratas draugų visame pasaulyje.

Giedrė Šlekytė/ Theresa-Pewal nuotr.

– Jei teisingai supratau, esate retas svečias Lietuvoje. Kokių privalumų bei trūkumų turi toks gyvenimas „ant lagamino“?

– Nors jau 13 metų nebegyvenu Lietuvoje, nesijaučiu labai nuo jos nutolusi. Kiek įmanoma dažniau stengiuosi apsilankyti tiek koncertams, tiek pabūvimui su šeima. Neatmetu galimybės ir gyventi Lietuvoje ateityje.

Na o tam, kad ištvertum gyvenimą „ant lagamino", reikia tam tikros vidinės ramybės, kuri atsvertų hektišką ir nepastovų gyvenimo būdą. Aš šią ramybę jau keletą metų palaikau reguliaria jogos praktika. Taip pat neseniai pradėjau net keletui dienų atvykusi į viešbutį pilnai išsikrauti lagaminą ir kuo įmanoma labiau pasijusti kaip namie. Tai dar svarbiau atvykus į naują miestą keliems mėnesiams.

– Kaip atrodo šiandien, pandemijos kontekste, jūsų muzikinė veikla? Kiek apskritai planų sugriovė virusas?

– Įrašiau CD su Žibuoklės Martinaitytės kūryba filharmonijoje, debiutavau su Nyderlandų filharmonijos orkestru, Vienos simfoniniu orkestru, Zalcburgo Mocarteumo orkestru, Barselonos simfoniniu orkestru, Lietuvos Kemeriniu orkestru, taip pat dirigavau Mozartwoche 2021 kartu su Camerata Salzburg bei recreation Graz. Atrodytų, visai darbingi metai! Tačiau, kas seka mano veiklą, žino, kokia svarbi man yra opera. Paskutinį kartą operos spektaklį dirigavau 2020-ųjų sausį. Dėl pandemijos atšaukti arba atkelti debiutai Kopenhagos, Berlyno komiškosios, Frankfurto, Štutgarto operos teatruose, Tirolio festivalyje Erl, taip pat sugrįžimas į Ciuricho operą bei nemažai simfoninių koncertų. Būta ir nevilties pilnų dienų. Esu labai dėkinga institucijoms, kurios tęsia veiklą bent virtualiai publikai. Finansiniu atžvilgiu nuostolinga, gyvo koncerto niekada nepakeis, tačiau patiems muzikantams tokie virtualūs koncertai padėjo neišprotėti. Siunčiu apkabinimą visiems muzikantams, kurie pandemijos metu visai nebuvo scenoje. Tai turi būti ypatingai sunku.

– Kokį savo pasiekimą iki šiol vertinate kaip svarbiausią?

– Sunku pasakyti... Kuo labiausiai didžiavausi, tai turbūt šimtuku iš lietuvių kalbos valstybinio egzamino! O jei rimčiau, vadovaujuosi Konfucijaus išmintimi: kelias yra tikslas.

Giedrė Šlekytė
Foto: Asmeninins albumas

– Ko pasiilgstate iš Lietuvos?

– Žinoma labiausiai šeimos, taip pat specifinės gimtojo Vilniaus atmosferos, ilgų vasaros vakarų... Na o iš paprastesnių dalykų duonos, sūrio „Džiugas" ir „Ilzenbergo dvaro" grikių. Karts nuo karto gaunu siuntinuką iš Vilniaus su būtent šiomis gėrybėmis.

– Kažkada minėjote, kad užsieniečiai vis dar nedaug žino apie Lietuvą, painioja ją su Latvija, kokia situacija šiandien? Ar žinių apie mūsų šalį turima daugiau?

– Galbūt tai mano subjektyvus įspūdis, bet manau kultūros bendruomenėje Lietuvos žinomumas padidėjo. Prie to tikrai prisidėjo Asmik Grigorian, labai pelnytai išsiveržusi į patį operos pasaulio elitą. Kultūra geriausia diplomatija.

– Teko matyti, kad vasarą buvote užsiauginusi visą sodą balkone. Kokių dar turite laisvalaikio pomėgių?

– Pandemijos metu pirmą kartą taip ryškiai pajutau, kas yra mano hobiai! Anksčiau tarp darbų pagrindinis tikslas buvo poilsis, o šiuo metu esu totaliai įsitraukusi į daržininkystę. Kas rytą su kavos puodeliu rankose apžiūriu visus daigelius ant palangės. Jei nebesiklostys dirigentės kelias, gal reiks persiorientuoti į ekologinį ūkį? Taip pat daugiau laiko pasivaikščiojimams po kalnus, knygoms, eksperimentams virtuvėje, sportui. Bet vis tik teatro ir koncertų pasiilgau mirtinai...