– Gyvenate Didžiojoje Britanijoje. Papasakokite, kaip ten atsidūrėte?

– Kadangi mano partneris studijavo Anglijoje ir turėjo darbo pasiūlymą Kembridže, pabaigus bakalauro studijas Vilniaus Universitete, norėjau taip pat atsidurti arčiau sau svarbaus žmogaus. Todėl magistro studijoms išvykau į Londoną (University College London, UCL), kur studijavau žmogaus ligų genetiką. Po magistro pavyko atsikraustyti į Kembridžą, kuriame praleidau savo doktorantūros metus ir šiuo metu jau dirbu podoktorantūrinėje stažuotėje (angl. Post-doc).

– Patekti į Kembridžą svajoja dažnas. Ar sunkus kelias buvo iki jūsų šios svajonės įgyvendinimo?

– Kadangi čia stojau į doktorantūros studijas, tokiai studijų pakopai svarbiausias reikalavimas yra kaip tavo pasiruošimas, požiūris ir žinios tinka būtent tam tikram projektui (plačiąja prasme). Todėl gauti tokią poziciją nors dalinai ir yra sunkiau (nes turi būti suderinamumas: vadovo, projekto ir tavęs), tačiau tuo pačiu, esant mažiau tinkamų žmonių tai pozicijai – konkurencija yra mažesnė, nei, pavyzdžiui, stojant į bakalauro pakopą.

Mano atveju, labai padėjo tai, jog Lietuvoje mokantis molekulinės biologijos, gavau ir plačias, ir šiai dienai būtinas žinias: matematikos, duomenų struktūrų, programavimo ir kt. Taip pat iš savo keturių bakalauro metų, trejus praleidau laboratorijoje, o ketvirtais metais – dar kartu su pirmąją Vilnius iGEM komanda atlikau ir savo mokslinį projektą. Galiausiai, magistrinio darbo metu, pradėjau programuoti moksliniais pagrindais ir dirbau su mašininio mokymosi (angl. Machine learning) metodais. Todėl turėjau, palyginus su kitais kandidatais, daug mokslinio darbo patirties, įvairių įgūdžių pagrindų, bet – svarbiausia – galėjau jau atliktais darbais įrodyti savo motyvaciją ir nusiteikimą moksliniam darbui.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Ko teko atsisakyti dėl šios svajonės išsipildymo?

– Kiekvienas išvykimas iš esamos gyvenamosios vietos nors ir praturtina naujomis pažintimis, tačiau, deja, atima ir daug prieš tai turėtų kontaktų, kuriuos, kad ir kiek besistengtum išlaikyti, vis tiek jie apmažėja. Yra labai daug širdžiai mielų draugų, kad ir iš mokyklos laikų, su kuriais susitinkam gal tik kas trejus-penkerius metus – būna labai gera, tačiau gyvenant toli vieniems nuo kitų, to artimo ryšio nebelieka. Tuo pačiu ir įvairūs susitikimai ar pasibuvimai – labai sunku suorganizuoti kažką didesnei žmonių grupei. Todėl pandemijos sąlygomis nuotoliniam bendravimui „sunormalėjus“ – tapo daug lengviau suburti žmones, nepaisant kurioje pasaulio vietoje jie yra.

Tuo pačiu, labai labai pasiilgau laisvo buvimo gamtoje. Lietuvoje, ypač šiltuoju metų laiku, taip pamėgti pasibuvimai prie ežerų ir plaukiojimas juose, jei nori – kad ir kasdien, ar su palapinėmis ir laužais pabūti gamtoje – tai yra net beveik neįmanoma Anglijos teritorijoje.

Su gamta itin susietas ir mano mokyklos laikų pomėgis – orientavimosi sportas. Mano universitete yra puikus šio sporto klubas, tačiau dauguma treniruočių ir varžybų vyksta vietovėse be miško, tad tai ne taip labai ir patrauklu.

Na ir taip pat geros kokybės maisto bei ypač kavos. Lietuvoje, o ypač Vilniuje, yra pilna puikios kavos vietų, tad ne vienerius metus vykdama į Kembridžą, visada užsipirkdavau kavos pupelių.

Dar trūksta buvimo apsuptyje žmonių, kurių požiūris į gyvenimą ir darbą yra toks pats koks tavo. Nors tai pradžioje būna smagu, po to labai gali imti erzinti. Tačiau galiausiai, galbūt tai tampa ir labiausiai praturtinanti patirtis.

– Kada susidomėjote mokslu ir kodėl?

– Tai buvo tikriausiai tiesiog natūralus polinkis ir darymas to, kas buvo įdomu. Nuo mažens užsiėmiau tikrai ne tik mokslu, bet ir kitais mokomaisiais dalykais, taip pat grojau, šokau, sportavau. Galbūt tiesiog augdama kaime, būdama nuolat arti gamtos, su ja suartėjau ir pamačiau, kiek visko ten yra įdomaus. Niekada nebijodavau ir pririnkusi vis nešdavau namo įvairius vabzdžius. Galbūt visada buvo tas mąstymas – o kodėl yra vienaip ar kitaip, kaip tai veikia. Būdama pradinėse klasėse, pradėjau groti smuiku, ir kilo klausimai bei buvo labai įdomu, o kaip veikia smuikas. Tada supratau, kad į tokius klausimus atsako fizika. Fizika bendrai atsako į daugybę esminių gyvenimo klausimų. Po to prasidėjus chemijai ir biologijai, pradėjau papildomai mokytis biochemijos, sužinojau, kad egzistuoja tokia molekulinė biologija. Taip nėriau vis gilyn į mokslus, po truputį atsisakant kitų papildomų, nors ir be galo mėgiamų veiklų.

Ingrida Olendraitė
Foto: Stopkadras

– Kodėl pasirinkote būtent virusologiją?

– Rinkdamasi savo doktorantūros projektą per daug nesvarsčiau, kad tai bus virusologija. Ėjau į stiprią molekulinės biologijos grupę, kuri tyrė neįprastus nestandartinius molekulinius mechanizmus, kuriuos rasdavo būtent įvairiuose virusuose: tiek jau nuo seno tyrinėjamuose, tiek naujai atrandamuose. Tuo metu jau norėjau sieti save labiau su bioinformatikiniu darbu, todėl galimybė dirbti ir laboratorijoje, ir prie kompiuterio – atrodė labai patraukli. Tuo pačiu, mokslininko gyvenime itin svarbu yra kokių žmonių aplinkoje dirbsi. Mūsų virusologijos skyriuje žmonės buvo itin draugiški, atvirai bendradarbiaujantys ir vieni kitiems padedantys visus mano doktorantūros metus. Tad nors pas virusus atėjau iš meilės molekulinei biologijai, virusų tematikos ateityje tikrai nežadu palikti. Bet niekada nežinai.

– Ar niekada neabejojote savo pasirinkimu?

– Galbūt dvyliktoje klasėje, prieš egzaminus. Nors nuo kažkur 9 klasės maniau žinanti, kur noriu studijuoti, artėjant stojimų pildymams, pradėjau mąstyti, ar noriu stoti į molekulinę biologiją tik todėl, kad jau apie tai kalbu kelis metus ir tame „gyvenu“, ar to iš tiesų noriu. Kadangi visada patiko keliauti ir aiškintis informaciją apie pasaulį ir kultūras, mąsčiau ir apie geografiją. Tuo metu galvojau, kad mokslininko gyvenimas gali būti per sėslus man – o koks tai buvo neteisingas supratimas! Esu labai dėkinga tuo metu su manim pakalbėjusiam studentui, kuris papasakojo, kad mokslininko gyvenimas visiškai nėra sėslus. Šiais laikais mokslininkų problema vakarų pasaulyje yra būtent sėslumo nebuvimas, turėjimas dažnai kraustytis, nuolatinis dalyvavimas konferencijose, bendradarbiavimo stažuotės ir kelionės – jog šiais laikais kartais mokslininkai tikriausiai tyliai pasvajoja, jog būtų smagu bent metus ramiai atsidėjus tik padirbėti.

Galiausiai ar abejonės buvo tikros, ar ne galima pamatyti tik retrospektyviai. Šiuo metu, manau, kad esu labai savo vėžiose. Be galo, džiaugiuosi, kuomet galiu taip ramiai atsidėti ir analizuoti duomenis, tą informaciją apjungti su tuo, kas žinoma, identifikuoti, kas nežinoma, ir ieškoti būdų tai sužinoti. Tuose momentuose aš būnu, taip vadinamame, savo elemente – kuomet kartais ir kelias valandas net neatsistoju nuo stalo ir po to visus šonus skauda, ir kaip laikas bėga – net nepastebi. Mano laikrodis skaičiuoja tokį kaip ir kūno baterijos rodiklį – jis dažniausiai pasikrauna miegant, o dienos eigoje – rodmuo nukrinta. Tad dažnai net būnant su draugais tas skaičius krenta, tačiau jei galiu ramiai dirbti – baterija pasikrauna, todėl kol kas neabejoju savo pasirinkimu.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Kokius iššūkius įvardytumėte kaip didžiausius?

– Mokslo finansavimo netolygumą ir nestabilumą. Tuo pačiu – milžinišką konkurenciją moksle, kuomet kartais savo ankstyvomis idėjomis žmonės nenori dalintis, nes tai jų šansas prisitraukti finansavimą savo mokslinei grupei. Iš to kyla daug įtampų, daugybė aplikacijų ir didelė dalis jų būna nesėkmingos net patiems sėkmingiausiems mokslininkams, tačiau apie visus atmestus straipsnius ar nelaimėtas dotacijas (angl. grants) niekas nerašo.

Dėl viso to – nestabilus gyvenimas. Mokslininkai, kol netampa garbaus (amžiaus) profesoriais, dažnai uždirba itin nedaug, neturi pajamų stabilumo. Norint prisitraukti savo finansavimą ir turėti užtikrintumą bent kokiems 3-5 metams, turi įrodyti, kad esi tavo idėjai tinkamiausioje vietoje pasaulyje arba bent kažkas turi gauti daug naudos dėl to jog lieki/atvažiuoji į tam tikrą vietą. Todėl dažnai gali tekti keliauti jei ne tarp žemynų ar šalių, tai bent jau šalies viduje. Žinoma, šitos problemos tikriausiai yra kiek kitokios Lietuvos mokslo sistemoje.

Minėjote, kad studijos Kembridže praturtino ne tik žiniomis, bet ir kultūros atžvilgiu. Papasakokite, ką turėjot omeny? Kaip pasikeitė jūsų pasaulėžiūra? Kas ją praplėtė?

Tai tikriausiai vienas iš pagrindinių asmeninių laimėjimų – susipažinti su žmonėmis iš visų pasaulio kraštų, su įvairiausiomis istorijomis, nuo turtingiausių iki vargingiausių kraštų ar šeimų, nuo susipažinimo, ką iš tikrųjų reiškia moksliškai tyrinėti filosofinius raštus, iki mažiausių techninių detalių, susijusių su virusais. Tai jog čia beveik nėra hierarchinio barjero bendravimui – esu bendravusi su žmonėmis, kurie pirmieji pradėjo naudoti tam tikrus metodus, apie kuriuos dabar studentai sužino tik iš mokslo istorijos vadovėlių.

Mano beveik kasdieninėje aplinkoje yra žmonės iš: Naujosios Zelandijos, Australijos, Kinijos, Vokietijos, Anglijos, JAV, Nyderlandų, Ganos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos, Brazilijos, Graikijos, Ispanijos, Škotijos, Honkongo. O kur dar žmonės kurie yra „miksas“ dviejų ar trijų skirtingų kultūrų – be galo įdomu tyrinėti ir susipažinti su nemaža dalimi pasaulio tiesiog laboratorijos poilsio/arbatos kambaryje.

Tačiau labiausiai man patiko pamatyti, kaip skirtingos kultūros mus formuoja. Dažnas, būdamas Lietuvoje, mano, jog mes visi tokie skirtingi ir unikalūs, kas iš dalies yra tiesa. Bet išvykus ir būnant kultūrų nuostabioje puokštėje, labai daug išlenda tų nacionalinių bruožų ar požiūrių į gyvenimą. Pamačius platesnį vaizdą – kartais supranti, kokie paviršutiniški buvo tam tikri požiūriai, kurie vis dar gajūs Lietuvoje. Vienas jų – jog tik išsipuošęs, „susitvarkęs“ žmogus toks pats yra ir vidumi. Pažiūrėkime, kiek mažuose miesteliuose yra grožio salonų ir kiek yra kitokių asmenybės ugdymo ar pasibuvimo vietų. Tad ką reiškia tvarkingas žmogus – labai skirtingai jums atsakytų skirtingų šalių žmonės. Taip pat tikrai tapau mažiau kategoriškesnė ir jautresnė skirtingiems žmonėms.

Be to, bendraujant su žmonėmis, supranti jų kultūras, kas jiems svarbu, kas jiems patinka, o kas ne taip svarbu. Išmoksti jų kultūrų istorijos ir politinių potyrių. Itin įdomu stebėti kelis artimus mano aplinkoje kinus (generalizuoti nereikėtų milžiniškos tautos), kurie net ir būdami neapsakomai gudrūs ir protingi, vis tiek yra aklai paveikti jų šalies valdančių institucijų naratyvo. Tikriausiai beveik visais atvejais pakalbėjus galiu pasakyti ar tas žmogus yra honkongietis ar iš Kinijos – tai yra visiškai skirtingo mentaliteto žmonės. Bet skirtumų netrūksta ir tarp Jungtinės Karalystės žmonių. Pabuvus čia, niekada škotui nedrįsčiau pasakyti, jog jis toks pats kaip ir anglas – nes taip nėra. Be to, pamatai, kaip sunku keliauti ir dirbti, ar net gauti finansavimą, jei nesi iš Europos Sąjungos ir bet kur kitur pasaulyje. Brexit stipriai paveiks ne vienos laboratorijos gyvenimą Jungtinėje Karalystėje.

– Kuo skiriasi mokslas Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje?

– Tikriausiai priklauso, ar klausiate apie mokymąsi – studijavimą, ar mokslą – tiriamąjį darbą. Du labai skirtingi dalykai, tačiau juose abiejuose yra skirtumų. Kadangi mokslu intensyviai Lietuvoje nesu užsiiminėjusi, negaliu drąsiai to palyginti. Tačiau iš to, ką šiuo metu esu pamačiusi – tai matymo platumas: noras būti geriausiu savo srityje ir lyginimasis su pačiais geriausiais tos srities atstovais, o ne su vos vos panašiais realiai – kolegomis – Lietuviais. Tačiau, žinoma, tai nebūdinga visoms Lietuvos grupėms ir mokslininkams.

Bendrai paėmus: Lietuvoje mokslininko gyvenimas tikriausiai yra gerokai stabilesnis, nei kad bet kur kitur vakarų Europoje. Kad ir mūsų doktorantų stipendijos – nežinau nė vieno mano aplinkoje žmogaus, kurio stipendija būtų valstybinė. Lietuvoje itin trūksta privačių fondų veiklos ir pagalbos mokslininkams, kurie dalyvauja tarptautiniuose konkursuose. Todėl be galo džiugu yra matyti augantį Mariaus Jakulio Janson (MJJ) fondo veiklą. Labai smagu matyti grįžtančius tautiečius, tačiau jau norisi ir svajoti apie visiems vienodai atviras galimybes, kuomet net ir ne europiečiui ir norėtųsi, ir nebūtų dabar esamų kliūčių atvykti ir santykinai lengvai įsitvirtinti. Todėl bent jau universitetų mokslinės laboratorijos tikiuosi turės galimybių netolimoje ateityje praturtėti ir kultūriškai, ir šviežiomis idėjomis, kurių atsiveža skirtingi žmonės. O tai nulemia ir dar geresnę aplinką dirbti patiems lietuviams, daugiau ir atviresnės komunikacijos, mažiau baimės ir didesnio bendradarbiavimo ne tik su kolegomis toje pačioje srityje, ir ne tik su kolegomis Lietuvoje.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Matyt, šiuo periodu darbo jums netrūksta. Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?

– Dažniausiai prabudus pasitikrinu telefoną – dėl valandų skirtumo ir mano vėlesnio dienos rėžimo (vėlai einu tiek miegoti, tiek keliuosi) – dažniausiai būna praleisti skambučiai, žinutės ar elektroniniai laiškai apie interviu ar klausimai susieti su pandemijos situacija. Pažiūriu, ar yra kažkas, į ką būtina greitai sureaguoti – jei ne, tuomet po rytinių procedūrų su kava dažniausiai turiu pokalbį su savo studentu ar moksline grupe. Iki pietų bandau atsakyti tuos nekantrius klausinėtojų (ar žurnalistų, ar kolegų) laiškus, na o po pietų kartais bandau atsijungti nuo visų šių veiklų ir atlikti bent kažkokią analizę. Dažniausiai tai vis dėl to būna nukonkuruojama ar vėl kokio susitikimo/posėdžio, arba poreikio jam ruoštis – kuomet valandas praleidi skaitydamas naują informaciją ar darydamas analizes posėdžių pasiruošimui. Kartais būna koks seminaras, skirtas mūsų skyriaus mokslininkams (kviestiniai virusologai, ar bioinformatikos klubo susitikimai). Galiausiai vakarop viskam aprimus, galiu pradėti dirbti savo mylimus ir mėgstamus darbus. Kartais prieš tai einu pabėgioti arba prieš vakarienę. Po vakarienės su partneriu kartu praleidus kiek laiko, dažnai grįžtame vėl prie savo darbų ir niekieno netrukdomi galime ramiai pasidarbuoti, iki kol eisime miegoti, kas dažnai būna gerokai po vidurnakčio.

– O kaip šiandien atrodo įprasta diena Kembridže?

– Kadangi dirbu nuolat nuo kovo mėnesio iš namų – to negaliu pakomentuoti. Tačiau mūsų skyrius yra ligoninės pastate, kolegos jau beveik visi yra gavę po vieną dozę vakcinos – todėl galbūt jau greitu metu galėsim pradėti dirbti įprastai. Šiuo metu žmonės dirba pamainomis, tam, jog būtų mažiau žmonių laboratorijose. Tuo pačiu – labai svarbu pabrėžti – jog valgant yra itin griežtai laikomasi atstumų ir viename kambaryje (kuriame įprastai valgydavome, kad ir 20 žmonių) leidžiama būti iki 3 asmenų, laikantis atstumų ir nevalgant – būnant su kauke. Labai daug darbovietėse esamų užsikrėtimų įvyksta būtent pietų pertraukos metu.

Kadangi studentų buvo paprašyta nevykti, jei tik gali, į Kembridžą, miesto centras yra gerokai tuštesnis nei įprastai. Tačiau kavinės išsinešimui veikia – todėl, kuomet galima, pasiėmus kavos puodelį dažnai einama pasivaikščioti, kad ir ilgais nuotoliais susitikus su pavieniais draugais. Žmonės laikosi atstumo. Nors kaukės lauke nebūtinos – visai nemaža dalis žmonių vis dėl to jas čia nešioja net ir būdami lauke. Kadangi šiuo metu esame itin stipriame karantine, kol bus situacija geresnė ir paskiepyta daugiau žmonių – nedirba visų itin mėgstamas lauko turgus. Ironiška, jog daugiausia žmonių yra ten, kur yra tie menki gamtos gabalėliai. Miesto gatvėms ištuštėjus, einant paupiu – kaukę tikrai norisi užsidėti, tiek aplink žmonių. Šiuo metu niekas nedirba, visas maistas išsinešimui, apie kirpyklas niekas net nekalba. Tuo pačiu – Kembridžas tikriausiai yra unikali vieta, kur labai didelę miesto gyventojų dalį sudaro žmonės, kurie vis dėl to gali dirbti iš namų: tai akademikai, studentai, mokslininkai ar inžinieriai – tiek universitete, tiek industrijoje, todėl dauguma žmonių lauke būna nedarbo metu, tie, kurie dirba iš namų, eina pasibūti gryname ore, nes tuo pačiu yra prašoma – ir to pakankamai stipriai laikomasi – susilaikyti nuo visų nereikalingų kelionių už miesto ar rajono ribų.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Kai turi daugiau nei eilinis žmogus žinių apie virusą, lengviau ar atvirkščiai sunkiau susitaikyti su pasikeitusia realybe, kitokia kasdienybe, nežinomybe dėl ateities?

– Bendrai paėmus, lengviau. Tačiau pamačius, kaip į tai reaguoja kiti žmonės – nuo to pasidaro sunkiau. Norisi padėti su informacija, padėti susigaudyti skaičiuose, tačiau kartais atrodo tiesiog reikia leisti tiems žmonėms išlieti susikaupusį pyktį ir nesitikėti logiškų veiksmų ar diskusijų. Neseniai vieną dieną pasitikrinus lietuviškus socialinius tinklus, atsisėdus pamąsčiau – kad absoliuti dauguma informacijos, kurią ką tik pamačiau ir dėl kurios žmonės aršiai diskutuoja, yra tiesiog faktiškai neteisinga. Dažnai norisi pulti ir padėti žmonėms susigaudyti – bet tiesiog paskęstum toje nelogiškumo ir iškreiptų veidrodžių karalystėje. Todėl kartais, kai matau, jog galbūt verta – įsitraukiu į tokias diskusijas – bet dažnai tai būna labai daug laiko suryjantis ir labai mažai naudos duodantis veiksmas.

Kalbant apie nežinomybę dėl ateities – tai tokios kaip baimės tikriausiai niekada neturėjau. Yra neramu, matant tiek daug klaidingos informacijos apie skiepus ir panašiai – kaip viskas bus. Tačiau kadangi aš nebuvau iš tų, kurie prarado darbus, ar turėjo būti namie su kad ir trim vaikais – tikrai negaliu skųstis, nes mano gyvenimas šioje situacijoje yra žymiai lengvesnis. Tačiau tai buvo ir savo asmenybės analizavimo laikas, jog tikriausiai nesu linkusi karštakošiškai šokti ant bangos ir plaukti į apokaliptinį scenarijų. Pandemija man atrodo yra problema, kurią visas – ypač Vakarų – pasaulis dabar sprendžia ir vienaip ar kitaip tai išsispręs. Ne pirmoji pasaulyje pandemija, ir niekada neturėjome tokių gerų laikų pandemijai vykti – turim kaip niekada iki šiol modernią mediciną, turime veiklas namie – nuo televizijos, iki sportavimo gyvai internetinių pamokų pagalba, daugiau nei bet kada iki šiol žmonių vis dėl to gali dirbti iš namų, bent dalinai. Tad problemos išsprendžiamos – o asmeninėms kai kurių žmonių ar nuobodulio ar vienišumo problemoms – vėlgi – niekada nebuvo daugiau dėmesio psichologinei sveikatai ir psichologų prieinamumui.

– Esate mokslininkė. Kokių stereotipų apie mokslininkus esate girdėjusi? Kiek jie vis dar gajūs?

– Tikriausiai daug kas įsivaizduoja, kad mokslininkai labai rimti ar nuobodūs žmonės, kurie knaisiojasi savo giliuose klausimuose. Tačiau bent jau mano aplinkoje, mūsų departamento dalinis vadovas (angl. Deputy head) intensyviai ieško finansavimų ir kuria ne tik laboratorijas Siera Leonėje, tačiau ten dirba ir su higienos ir mokslo edukacija. Skyriaus vadovas itin mėgsta garsiai klausytis roko ar kokios alternatyvios muzikos ir dažnai vaikščiodamas švilpauja, mielai kalba apie futbolą. Kiti – bendradarbiauja su įmonėmis, jas konsultuodami. Dalis po doktorantūros eina būti mokytojais į vidurines mokyklas. Labai daug kas sportuoja – nuo pole-dance iki profesionalių plaukikų ar triatlonininkų. Yra itin tylių žmonių, kurie yra labai nešnekūs, tačiau turime ir tokių, kurie su tavimi kalbasi kad ir per tris sienas. Yra tokių, kurie už viską labiausiai mėgsta knaisiotis prie detalių, ir yra tokių, kurie puikai vadovauja ir sugeba pamatyti platesnį paveikslą ir tuo itin prisideda prie naudingų diskusijų. Būtent iš įvairovės ir gimsta visapusiškai geri projektai ir mokslo jėga. Todėl mokslininkai yra visiškai tokie patys įvairūs, kokia ir yra pasaulio visuomenė.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Ar daug savo aplinkoje sutinkate moterų mokslininkių? Kokios jos? Ar niekada neteko susidurti su stereotipiniu požiūriu į moteris mokslo srityje?

– Iki kol pandemijos metu nepradėjau dalyvauti tam tikruose pasikalbėjimuose su lietuviais profesoriais ir pan., tikrai maniau, kaip man pasisekė, kad nebuvau patyrus bent jau tiesioginio seksizmo profesinėje aplinkoje. Suprantu ir kultūrinius, ir amžiaus skirtumus. Dabartinėje savo darbo aplinkoje, niekada nesitikiu, kad kalbėsiu pirma, nes esu moteris ar manimi mažiau tikės, nes esu jaunesnis žmogus, o galbūt netgi dėl to, jog esu netinkamai apsirengus – tokių pojūčių per praėjusius metus teko patirti.

Mūsų departamente yra atvirai diagnozuojama problema, jog moterų grupių lyderių yra tragiškai per mažai. Kasmetiniame departamento susitikime – visada pažiūrima į doktorantų skaičius, podoktorantūros mokslininkių skaičius ir grupių vadovių skaičius. Dar blogesnė situacija yra su profesūra. Turime grupes, kuriose padedama moterims, kurios nori planuoti motinystę ir akademinę karjerą, o tuo pačiu ir palaikyti moteris, kurios nenori motinystės, tačiau turi spaudimą iš partnerių ar visuomenės. Atkreipiamas dėmesys ir bandoma pažiūrėti, kas nulemia, kad tam tikros etininės grupės nėra taip gerai reprezentuojamos, prie įvairovės ir gerovės komiteto veiklos labai stipriai palaikoma ir LGBT+ bendruomenė. Galbūt svarbu paminėti, jog tiek LGBT+ ar moterų problemų renginiuose dalyvauja ir problemas išgirsta visų pakopų ir visų lyčių žmonės.

Tad vėlgi – moterys mokslininkės yra tiek pat įvairios, kiek yra įvairi visa visuomenė – todėl nors tam tikros problemos suvienija, nes jos ateina iš socialinių konstruktų ir spaudimų, tai kartais turi įtakos tam, kad į akademijos viršų patenka tik itin kieto charakterio moterys, kurioms teko praeiti papildomų sunkumų.

– Kaip leidžiate laisvalaikį? Kokių pomėgių turite?

– Labiausiai už viską mėgstu bėgioti nematytais takais ir geriausia miškais. Per šiuos karantinus jau išbėgiojau visas aplinkines gatves, tačiau vis kaskart apsidžiaugiu atradus nematytą dar kokį takelį. Jei nebėgioju, labai smagu yra pasiimti šilto gėrimo puodelį ir vaikštant kalbėtis, pažinti pašnekovą dar geriau. Šiuo metu abu su partneriu esame pasinėrę ir į kavų pasaulį – domimės ir optimizuojame kavos plikimo įvairius būdus. Kartais tai itin smagu, nes viską atliekame su svarstyklėmis, laikmačiu, termometrais – tai bent truputėlį primeną sugrįžimą į laboratoriją.

Kuomet pandemijos klausimai tiek daug nespaudžia ar nusprendžiu aktyviai laiką leisti su savo partneriu – tada žaidžiam stalo žaidimus. Turim, manau, išties didelę jų kolekciją. Nors pati taisykles nagrinėtis ne itin mėgstu, tačiau išmokus žaidimą – jį mielai žaidžiu.

Universiteto aplinkoje turime labai daug asmenybės ugdymo mokymų. Esu dalyvavusi įvairiausiuose mokymuose: derybų, tarpkultūrinės komunikacijos, asmenybės tipų nustatymuose, komandos subūrimo ir efektyvaus darbo paskaitose. Galbūt natūraliai – labai domina ir psichologinės temos, nes norisi kiekvieną žmogų, su kuriuo tenka komunikuoti, pabadyti kiek įmanoma geriau suprasti – iš kur ateina tokios mintys, kas tą žmogų labiausiai formavo, kodėl viena ar kita tam žmogui svarbu ir kaip su tokiais žmonėmis geriausia bendrauti, jog būtų abiem pagarbu ir malonu.

O įprastais metais, keliavimas gamtoje, plaukimas ar bet kokios naujos veiklos, su kuriomis dar iki šiolei nepavyko susipažinti. Pavyzdžiui, universitetas organizuoja baleto treniruotes ir pasirodymus net ir visiškai be patirties esantiems žmonėms. Tad prieš porą metų prisijungus, dabar daug aktyviau seku ir, kai randu laiko, dalyvauju treniruotėse ir dalyvavau mūsų kasmetiniuose pasirodymuose. Be galo žaviuosi tiek baleto meniškumu, tiek daugelio neįvertinamu baleto atletizmu. Kadangi kelionė iki Londono trunka mažiau nei valanda, kartais nuvykdavau į Royal Opera House pažiūrėti nuostabių baleto pastatymų. Itin mėgstu šiuolaikinius baletus, pvz., „Infra“, tačiau klasika yra klasika, ir, esant galimybei, pažiūrėti baletą, kad ir kino teatre – bandau visada nueiti.

Ingrida Olendraitė
Foto: Asmeninins albumas

– Ką patartumėte kitiems jaunuoliams, svajojantiems apie mokslus prestižiniuose universitetuose?

– Nemąstykite apie prestižinį universitetą tik dėl to, kad jis prestižinis. Gera universiteto reputacija, žinoma, padės, tačiau jei jūs nepateisinsit tų lūkesčių, kurie ateina su jūsų universiteto vardu – nusivylimas jumis irgi bus. Pasaulyje yra labai daug tikrai gerų universitetų – būtinai pabandykite suprasti, kokie yra jų mokymo principai, kas jums iš tiesų svarbu ir studijuokite tik tada, kai to norite. Šiuo metu yra stipriai per daug doktorantų – labai daug kas doktorantus išnaudoja kaip pigią darbo jėgą – todėl gali būti puikus bedarbis ne tik su bakalauru, bet ir daktaro vardu. Nepaisant kur, tačiau studijuodami pasiimkite viską, jog su jumis pakalbėjus nebelabai būtų svarbu, ką ir kur jūs mokėtės. Būkite proaktyvūs ir darykite tai, kas jums nuoširdžiai įdomu, ir jei kartais atrasite, kad jums ypač įdomu kažkas kitkas – nebijokite keisti savo srities. Gilus mokymasis tikrai yra sunkus laikotarpis ir nebūkite ten, jei jums tai nuoširdžiai neįdomu. Prieš studijuodami, pasinaudokite galybe nemokamų platformų, kurios padeda susipažinti su tomis specialybėmis ar universitetais (pvz. būtent tam tikslui skirta „ACADEMIC BUDDY“ – padės susigaudyti stojimo procesuose ar „LT Big Brother“ – labiau mentorystei skirta programa). Iš vienos pusės norėtųsi, kad kuo daugiau moksleivių sužinotų apie tokias veiklas, iš kitos pusės – tie, kurie tikrai nori, susiranda vienus ar kitus kelius ir atsiduria ten, kur jie ir norėjo būti. Tik svarbu nepasiduokite – o pagalbos tikrai yra kas gali suteikti pakeliui į jūsų svajones.

– Kaip ir kur matote savo ateitį?

– Kaip ir daugelis lietuvaičių, labiausiai norėčiau matyti save grįžus į Vilnių. Pagyvenus keliuose miestuose, niekur nesu mačiusi geresnės gyvenimo kokybės ir balanso nei Vilniuje. Norint surasti miestą, kuriame būtų puikios kokybės mokslo grupių, bent dalis artimųjų ir draugų, miškų, bėgimo trasų ežerų ir gamtos – tokio turbo pasiūlymo neturi nė vienas pasaulio kampelis. Tikiuosi, kad pandemijos pastūmėti, bent jau mokslininkai nepames taip puikiai veikiančio nuotolinio bendravimo per įvairias platformas. Todėl galima bus aktyviai bendradarbiauti su įvairiomis grupėmis tiek Lietuvoje, tiek JK, tiek JAV ar Ganoje ar Australijoje.