– Jūs pati esate iš keturių vaikų šeimos ir viename pokalbyje minėjote, kad retas kuris, kilęs iš daugiavaikės šeimos, ryžtasi pats tokią kurti. Jūs ryžotės...

– Apie tai, ar jie linkę, ar nelinkę, nesu mačiusi jokios statistikos, tačiau iš savo aplinkos matau, kad dažniau nelinkę. Aš pati apie daugiavaikę šeimą nė nesvajojau. Tiesiog sutikau žmogų ir mes leidomės į šeimos nuotykį. Manau, kad dabar jauni žmonės labai skatinami į individualizmą, nesibaigiančią savianalizę. Kartais su nuostaba žiūriu, kiek jie keliauja, kiek patiria, kaip, atrodytų, smagia ir įdomiai gyvena. Tačiau matome, kad neretai tie jauni žmonės vis tiek lieka liūdni, nusivylę ir vieniši. Atrodo, tiek į save investuota, o vis tiek nėra gyvenimo džiaugsmo. Panašu, kad aplinka tiesiog skatina mus tenkinti savo nesibaigiantį ego.Todėl surizikuoti ir leistis į nuotykį su šeima yra kur kas saugiau. Pabandžiau išvesti tokias paraleles. Pagalvokime, ko trokšta jaunas žmogus? Jis nori draugystės. Šeimoje tu tikrai rasi draugą. Jei nori vaikų klegesio, šeimoje, tikėtina, jo sulauksi. Jei nori adrenalino, šeimoje jo gausi su kaupu. Jei nori sąmonės transformacijos, gimus vaikui patirsi visus įmanomus sąmonės virsmus. Nori išbandymo nemiegant savaitę – gausi visus metus. Galvoji, kad esi kantrus ir pakantus – puiki erdvė išsibandyti. Nori savanorystės, šeimoje savanoriauti gali kiekvieną dieną. Nori iššūkių, šeimoje kiekviena diena yra didžiulis išbandymas. Šeima suteikia labai gerą galimybę pasitikrinti, kas tu esi, pažinti save, atsiskleisti. Bet tam, kad leistumeisi į daugiavaikės šeimos gyvenimą, reikia turėti šiokio tokio avantiūrizmo.

– Jūs pati norėjote rinktis vaidybos studijas, bet minėjote, kad dėl šeimos atsisakėte. Ar nesigailėjote?

– Be abejo, kažkokių apgailestavimo akimirkų buvo, nes kiekvienas, kas patyrė buvimo scenoje magiją, pasakys, kad ją sunku paleisti. Mūsų atsitraukimas buvo sąmoningas. Su vyru
anksti, dar bestudijuodami, turėjome galimybę patirti menininko gyvenimą. Ar suderinama aktoriaus veikla ir šeima, ar ne – nežinau, gal yra žmonių, kurie puikiai tą derina, bet mūsų pasirinkimas buvo toks. Norėjosi stabilumo. Dabar manau, kad mūsų atveju sprendimas buvo teisingas.

– Internete pilna straipsnių apie tai, kiek gi vaikų auginti lengviausia: tris, keturis ar du... Kuris etapas jums buvo sunkiausias, o kuris – lengviausias?

– Aš nedrįsčiau teigti, kas geriau, kada lengviau. Tai yra labai individualu. Kiekvienos mamos, šeimos patirtis yra unikali. Girdėdama „mamų eksperčių" kategoriškus teiginius auklėjimo ar auginimo temomis, nuščiūvu.Labai linkėčiau atsargiai vertinti kitas šeimas, kitų vaikus. Mažiau stebėtis: koks neišauklėtas vaikas, koks nesuvaldomas; tiek vaikų, tai ir nesusitvarko ir t.t. Vos nusistebi kitais, žiūrėk, tas pats nutinka ir tavajam. Kartais užtenka tik pakritikuoti ir tą pamoką gauni pats.

O dėl to, kiek vaikų turėti yra sunkiausia, o kiek lengviausia... Man juokingas pasakymas, kad jau po trečio, nesvarbu ar keturi, ar penki, ar šeši. Taip, tu tampi miklesnis įvairiuose dalykuose, bet tai tas pats, kaip žongliravimas kamuoliukais. Nemanau, kad žonglieriui, kaskart pridedant po dar vieną kamuoliuką, žongliruoti būna lengviau. Taip, tu esi įgudęs, į daug situacijų patirtis leidžia reaguoti ramiau, bet papildomų rankos juk neužauga. Ir valandų paroje nepadaugėja. O vaikams augant, reikia rasti laiko ne tik elementariai buičiai, bet ir atliepti kiekvieno jų jausmus, poreikius, dvasinius išgyvenimus, įsigilinti į jų vidines dramas. Reikia kartu ieškoti teisingų sprendimų, analizuoti jų pasirinkimus. Jei čia nebus tavęs, mamos ar tėčio, nežinia, kas tą vietą užims ir kokį patarimą duos. Galima pamėginti įsivaizduoti net ir paprasčiausią vakarinį ritualą: kai turi apeiti du, tris vaikus ir šešis. Vienas nori išsipasakoti, kitas už rankos palaikyti, trečiam masažas kritiškai reikalingas... Todėl teigti, kad skirtumo nėra, negaliu. Kiekvienas vaikas prideda savą naštą ir naivu galvoti, kad bus lengviau.

– Kaip atrandate to laiko individualiam laisvalaikiui su kiekvienu vaiku?

– Individualus laikas kiekvienam vaikui yra labai svarbus. Kaip jo skirti? Kiekvieno fantazijos reikalas. Man yra sudėtinga pagal kalendorių susiplanuoti, nors tai turėtų racijos. Aš vadovaujuosi spontaniškumu. Matau, kuriam pribrendo poreikis. Be to, vyresni jau patys pasisako. Kaip to laiko užtenka? Visi turime tas pačias 24 valandas. Buvo etapas, kai 10 metų buvau tik namuose. Nedirbau savo tiesioginio darbo pagal išsilavinimą. Buvau vaikams visada pasiekiama, visas laikas buvo skirtas namams ir naujai gimstantiems. Tai buvo virsmo, išsigryninimo laikas, kuris mane keitė. Keitė tyliai ir užtikrintai. Ko trūko, tai bent trumpų akimirkų su savimi, bet jų trūksta ir dabar ir, matyt, greitai nebus kitaip. Tikrai buvo etapas, kai knygos skaitymas ar kino filmo peržiūra buvo nesuvokiama prabanga. Kas dar labai įsirėžė, tai nuovargis, nes tiesiog privalai išmokti gyventi su nuovargiu ir „neraganėti". Kitas dalykas, kad, augindamas daug pametinukų, nebeturi savo asmeninių ribų. Ir kaip gali turėti? Juk tavo glėbys nepakeičiamas tavo vaikui. Dabar, kai mano vaikai jau ūgtelėję, galiu atstatyti savo ribas, nes jie jau vis savarankiškesni. Jau galiu kurti savo asmeninį laiką, projektuoti savo idėjas ir po truputį jas įgyvendinti. Ateina laikas ir gali atsitraukti.

– Kokiais auklėjimo principais vadovaujatės?

– Dažnai tėvai labai daug vilčių suprojektuojame į savo vaikus, manome, kad jie mus turi pranokti, gyvename lūkesčiais, kurie gali ir neišsipildyti. Todėl turbūt reiktų tiesiog auginti laimingą ir laisvą žmogų. Kaip? Iš esmės patys esame pavyzdys vaikui, jis sugeria viską, kaip elgiamės, kalbam, būnam. Jie – mūsų veidrodžiai. Jei jame matome laimingą žmogų, tai gal ir pasisekė? Be abejo, auklėjime turi būti tam tikros ribos. Mūsų šeimoje ribos nėra stiprioji pusė, esame gana liberalūs ir lankstūs. Bet, žinoma, tam tikri elgesio modeliai yra konstantos. Gal kažkas pasakytų, kad taip negerai, bet negaliu tapti tuo, kuo nesu.

Aš tikiu natūraliomis pasekmėmis. Todėl pagrindiniai principai, kuriais mes vadovaujamės yra pavyzdys, ribos ir natūralios pasekmės.

– O kaip dėl pareigų, ar jų turi jūsų vaikai?

– Vaikai turi pareigas, bet aš nesu šalininkė to, kad vaikas namuose turi būti įdarbintas. Nesu tas cerberis, kuris prižiūri, kaip vaikai dirba ir nedėlioju pliusiukų. Man daug svarbiau, kad jie, augdami šalia, matydami, kaip mes viską darome, ugdytųsi savimonę ir patys būtų pajėgūs pamatyti ir suvokti, kada reikia padėti, skirti laiko tam ir anam. Noriu, kad jie ugdytųsi empatiją šalia esančiam. Kaip jis tvarkingai nuvalys dulkes, man mažiausiai rūpi, man svarbiau vaiko sąmoningumas ir artimo meilė. Aš pareigas suprantu labiau taip. O pliusų tikrai nedėlioju už skalbinių sulankstymą.

– O kaip dėl stereotipų apie daugiavaikes šeimas? Ar susiduriate su jais? Kokie jie?

– Taip, jų vis dar yra, bet po truputį nyksta. Esu išgyvenusi tokių situacijų, kai tarsi turiu pasiaiškinti, kodėl mūsų šeimoje yra tiek vaikų. Kartą buvau net apstulbusi, nes nepažįstamo žmogaus buvau įžūliai ir nemandagiai kvočiama, kokiame aš amžiuje gyvenu ir ar nežinau, kaip reguliuoti gimstamumą. Šiaip ar taip mūsų visuomenė į daugiavaikes šeimas vis dar žiūri kaip į keistuolius. Kažkodėl žmonėms nekyla mintis, kad gal ta pora tiesiog myli vienas kitą ir vaikus? Negi tai per maža priežastis?

– Ar lieka laiko sau ir vyrui?

– Jei nori puoselėti santykius, draugystę, visi žino, kad kiekvienam draugui tu turi skirti laiko. Jei neišeina spontaniškai ir natūraliai, turi suplanuoti tarsi pasimatymą. Mes dažniau linkę į spontaniškumą. Galime neplanuotai dviese imti ir išeiti pasivaikščioti. Be to, išmokstame vertinti net trumpas akimirkas šurmulio fone.

– O kaip manote moteriškumas ir motinystė suderinama?

– Klausimas, kas yra moteriškumas? Tai yra labai subjektyvu. Vienam labai moteriška gali būti ta, kuri lyg ir vyriška, kitam – atvirkščiai. Aš galvoju, kad negalima priešpastatyti motinystės ir moteriškumo. Priešingai. Tai yra vienas iš kito išaugantys dalykai. Be abejo, yra moterų, kurios netampa motinomis ir vis tiek yra moteriškos. Bet motiniškumas suteikia kito lygmens moteriškumą. Jei įsivaizduosime moteriškumą taip primityviai, kaip ilgi nagai ir ilgos blakstienos, gal motinos ir nebus pirmaujančios tokiame kontekste, bet tai, kas atsiskleidžia gimus vaikui, yra vidiniai dalykai. Savęs pažinimas, priėmimas savo prigimties, pašaukimo – visa tai pakeičia tave negrįžtamai.O kalbant apie daugiavaikes mamas, kiek jų pažįstu, tai mitas, kad jos visos nuolat vaikšto su chalatais ir neplauta galva. Man jos yra deivės.

– Esate ne tik daugiavaikė mama, bet ir mokyklėlės „Universitas mažiemus" įkūrėja ir vadovė, tiesa? Kaip kilo idėja iš odontologijos pereiti į pedagogiką?

– Idėja kilo iš savo poreikio, iš širdies skausmo matant savo ir kitų vaikų patirtis. Nesu verslininkė, esu amatininkė, odontologė. Mokyklėlės įkūrimas buvo įvairių nusivylimų, susiduriant su mūsų švietimo sistema, pasekmė. Iš viso to skaudulio ir bejėgiškumo, pagalvojau, gal galima imti ir pasidaryti kitaip? Tai buvo drąsus sprendimas, net nesuprantu, kaip tam ryžausi. Nesu pedagogė, neturėjau tinkamų žinių, bet tikėjau žmonėmis, kurie jų turi ir nori ugdyti vaikus kitaip, tiksliau, netrukdyti jiems skleistis. Taip užgimė „Universitas mažiemus", akademiškumo ir įvairių meno šakų pažinimo lydinys.

Neturiu didelio plano, į ką išaugsime, bet man miela pasidžiaugti tuo, kas yra dabar. Šiuo metu esu pasinėrusi į nuostabiai talentingos ir įžvalgios moters M.Montessori ugdymo metodiką. Ji labai įkvepia. Tai, ką aš jaučiau, atrandu šioje metodikoje. Ten sakoma, kad vaikas yra suaugusiojo Tėvas. Tai iš esmės keičia mūsų ligšiolinį žinojimą. O štai kita citata: „Vaikas yra atradėjas, žmogus, kuris gimsta iš ūko, kaip neapibrėžta ir nuostabi būtybė, kuri ieško savo pavidalo". Ar gali būti kažkas didingiau, už galimybę palydėti vaiką jo kelyje? Ir tampa visai nesvarbu, savą ar ne.