– Papasakokite, kada ir kaip prasidėjo jūsų pažintis su meno pasauliu?

– Iš tiesų ji prasidėjo labai anksti, nes mano mama Arūnė Tornau yra tapytoja ir nuo pat mažens dažnai mane vesdavosi į savo dirbtuves. Vėliau, paauglystėje, pradėjau lankyti dailės mokyklą, kur ne tik iš arčiau susipažinau su menu, bet ir radau tam tikrą alternatyvią savo bendruomenę. Tie žmonės tapo mano draugais, atradau kitokią erdvę. Po mokyklos įstojau studijuoti meno istorijos. Nuo vaikystės labai daug skaičiau, mane įtraukdavo knygos ir keliavimas kartu su jomis po įvairius pasaulius. Kelionės po meno pasaulį buvo itin artimos, todėl pasirinkau studijuoti meno istoriją.

– Kokias meno šakas, be dailės, esate pati išbandžiusi?

– Dailė yra ta, kurią aš pažįstu geriausiai, bet, pavyzdžiui, mano disertacija buvo apie Vilniaus architektūros istoriją. Mano vėlesnės studijos užsienyje taip pat buvo susijusios su miestų istorija. Architektūra ir miestai yra mano didelė aistra. Be to, 10 metų lankiau muzikos mokyklą, tad muzika nuo pat vaikystės irgi užėmė svarbią vietą mano gyvenime.

– Užimant jūsų dabartines pareigas, kiek svarbu, kad žmogus būtų praktiškai prisilietęs prie meno, o ne tik teoriškai jį išmanytų?

– Kultūros atašė darbas nėra susijęs tik su vienos srities išmanymu, tai yra daugiau tiltų tiesimas, skirtingų institucijų ar kūrėjų jungimas, tai galimybė lietuvių kūrybą atskleisti čia – Didžiojoje Britanijoje, pamatyti, kaip geriausiai ją atverti kitokiuose kontekstuose. Tam gali būti svarbus konteksto, lauko pajutimas, kuris ateina iš praktikos. Vienas iš mano tikslų yra ne tik apsikeisti praktikomis, bet sukurti tokią situaciją, kurioje mūsų kultūrinis kūrinys ar menininkas taptų globalesnio naratyvo dalimi. Tam reikia išmanyti, kokios yra institucijos, su kokiais kūrėjais galima būtų bendradarbiauti, kad tai taptų prasminga, kokie kontaktai galėtų būti ilgalaikiai. Nesakau, kad, norint užimti šią poziciją, būtina būti kurios nors meno šakos praktiku, bet tai gali ir padėti.

Ūla Tornau

– Kaip vertinate šį savo karjeros etapą?

– Labai ilgai dirbau šiuolaikinio meno parodų kuratore, prodiusere, projektų koordinatore, galiausiai atėjo toks pojūtis, kad reikia kažką keisti. Dabar dirbu su daugiau meno sričių, kultūros politika. Norėjau pažinti kultūros politikos lauką, nes, manau, kad Lietuvoje į šią sritį galėtų ateiti daugiau profesionalų. O būdama Britanijoje, šalyje turinčioje gilias ir įvairias kultūrines tradicijas, tikiuosi pamatyti, kaip ta kultūros politika veikia čia, ir iš arčiau ir pasimokyti naudingų praktikų.

– Šias pareigas pradėjote eiti nelengvu – pandemijos – periodu, kai ypač sunku kultūros atstovams. Kaip tai pakoregavo jūsų planus ir darbus?

– Kai aplikavau į šį postą, pandemija jau buvo prasidėjusi. Be abejo, tokia situacija gąsdina, darbo pobūdis tapo visai kitoks. Norėtųsi, kad to nebūtų, norėtųsi mažiau skaitmeninio darbo ir daugiau gyvo. Kita vertus, visos kultūrinės institucijos jau 2020 metais kovo mėnesį ieškojo kelių, kaip dirbti tokiomis sąlygomis. Gal žmonės fiziškai nėjo į darbus, parodos ir renginiai nevyko salėse, bet labai daug buvo kuriama ir rodoma kitais būdais – daugiausia internetu, bet ir ne tik. Ieškoma kitų formatų, galbūt žmonės jau yra pavargę nuo skaitmeninio turinio gausos. Nepaisant visko, kultūrinė veikla tikrai nesustojo. Nors labai svarbu susitikinėti su žmonėmis ir to labai ilgiuosi.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Aš stengiuosi eiti dirbti į ofisą, nes turiu du sūnus, kurie mokosi namie nuotoliniu būdu. Einu pėsčiomis, nes tai yra saugiau ir smagiau, galimybė pamatyti vis kitus miesto veidus. Kaip ir visi daug laiko praleidžiu nuotoliniuose susitikimuose ar renginiuose. Dalis svarbiausių dabartinių temų susijusios su „Brexit“ problemomis. Stebime ir bandome suprasti, kaip keičiasi situacija. Organizacijos ir kūrėjai vienijasi, bandydami išlaikyti esamus tarptautinius ryšius ir tinklus, pakreipti galutinai neįvykusius sprendimus. Reikia pripažinti, kad nuo šiol ir su menininkų ir kultūros darbuotojų mobilumu bus visiškai kitaip. Reikės vizų, muitų ir viso kito. Todėl dabar svarbu išsiaiškinti, kokios tiksliai bus naujos taisyklės, kaip reikės dirbti kitokiomis sąlygomis. Taip pat turiu pagrindines užduotis, renginius, dalis jų – paveldėti iš praeitų metų. Kai kurie projektai buvo suplanuoti, bet dėl pandemijos negalėjo įvykti. Pavyzdžiui, Vilniaus džiazo festivalio pasirodymas Londono džiazo festivalyje, arba Rimaldo Vikšraičio didelė paroda Niukaslyje. Perimu šiuo darbus. Dar viena darbų grupė – dėl pandemijos nunykusių projektų atgaivinimas. Tarkime, Baltijos kino fokusas, apie kurį buvo pradėta kalbėti su latvių ir estų kolegomis. Be to, yra projektų, kuriuos inicijavau pati, kuriuos reikia sukurti nuo pradžių, taip pat – valstybiniai ar kultūrinės diplomatijos renginiai, prie kurių aš galiu prisidėti kultūriniu turiniu.

Ūla Tornau
Foto: Visvaldas Morkevičius

– Pakalbėkime apie moteris. Kaip vertintumėte moterų kūrėjų padėtį Lietuvoje?

– Galvojau apie tai, lygindama situaciją vizualiųjų menų lauke su kino industrija, kur ši diskusija yra įgavusi didesnį pagreitį. Be abejo, matau sisteminių paprotinių problemų, kurios ir šiaip dar yra persmelkusios visose srityse, bet sakyčiau, kad, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno lauke situacija skiriasi. Galbūt todėl, kad šiuolaikinio meno laukas žymiai jaunesnis ir statomas ant kultūros teorijos ir kritikos, jame kažkuria prasme esi įpareigotas pats save stebėti. Kino industrija yra – būtent – industrija, didžiulė mašina – nuo pat pradžių pastatyta ant genijų vyrų režisierių, prodiuserių mitų, kurie buvo tęsiami ir dauginami į ištisas sistemas, kurias sudėtingiau suardyti.

– Ar jums asmeniškai teko susidurti su moterų diskriminacija, tam tikrais stereotipais?

– Be abejo. Stereotipų mūsų visuomenėje yra visur. Nesu susidūrusi su kažkokiomis išskirtinai aštriomis situacijomis asmeniškai, bet jaučiu bendrą foną, kuris palaiko tuos stereotipus. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad šiuolaikinio meno laukas yra palyginus tolerantiškas ir lankstus, vis tik turint šeimą ir vaikus moteriai yra sunkiau čia išlaikyti pagreitį. Auginant vaikus gana sudėtinga aktyviai dalyvauti vakarais vykstančiuose renginiuose, parodų atidarymuose arba pavyksta tik dalinai, o būtent toje aplinkoje meno lauke įvyksta labai daug diskusijų, apsikeitimo informacija, susitarimų. Tai nėra tiesioginė diskriminacija, bet keistinos sistemos dalis. Apie tai neseniai kalbėjausi su kolegėmis iš Skandinavijos, ir jos pasakojo, kad 8-ame dešimtmetyje buvo inicijuotos bendros vaikų priežiūros praktikos, kad, tarkime, važiuojant į konferenciją ar renginius būtų pasiūlyta vaikų globa ir moterys neturėtų rinktis palikinėti vaikų, jei nori dirbti. Panašias praktikas vėl bandoma taikyti. Tuo tarpu vokietės kolegės pasakojo, kad joms XX a. 10 dešimtmetyje teko rinktis akademinę karjerą arba šeimą. Tai buvo dar visai neseniai.

– Bet jums pačiai pavyko suderinti?

– Man pasisekė, nes auginti vaikus man labai padėjo netoli gyvenantys mano tėvai. Dėl to galėjau labai ilgam neatitolti nuo savo darbų.

– Šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje moterų vadovaujančiose pozicijose yra vis daugiau. Kaip jūs tą vertinate?

– Tai yra ir labai svarbu, bet kartu ir taip tiesiog turi būti. Pavyzdžiui, studijuoti meno istoriją renkasi beveik vien merginos, bet vadovaujančius postus iki šiol didžiosiose institucijose užimdavo daugiausia vyrai. Gal čia veikia kažkoks politinis aspektas, gal vyrai matomi kaip solidesni vadovai ar jie yra ambicingesni, bet, manau, kad tam įtakos turi ir anksčiau mano minėti sisteminiai niuansai. Moterys kažkuriuo metu pasirenka šeimą, tada jos kelerius, dažnai profesiškai labai svarbius metus praleidžia namuose arba yra priverstos žongliruoti tarp šeimos ir karjeros. Ši situacija keičiasi, bet lėtai ir apie tai reikia kalbėti.

Ūla Tornau
Foto: Visvaldas Morkevičius

– Ar jums pačiai lieka laiko sau?

– Kol kas dar sunku pasakyti, nes dėl pandemijos daugelio dalykų negali nuveikti. Laisvą laiką leidžiu su vaikais, einame pasivaikščioti, vis tiek bandome pažinti Londoną. Ateityje tikiu, kad mano darbas vyks bangomis: bus etapų, kai labai daug reikės dirbti, prieš renginius. Kita vertus, mano darbo specifika tokia, kai riba tarp darbo ir laisvalaikio būna nežymi.

– Kaip dabar atrodo gyvenimo ritmas Londone?

Londonas yra labai pasikeitęs, jis tikrai labai tuščias. Pavyzdžiui, metro vagone keliauja kokie penki žmonės, bet štai parkuose savaitgaliais yra labai daug žmonių, ten dabar netgi geriau neiti. Taip pat londoniečiai eina pasivaikščioti ir į kapines, jose bėgioja, bendrauja, iškylauja lyg parke.

– Ką patartumėte merginoms, kurios dėl kokių nors priežasčių nesiekia savo svajonių?

– Nežinau, ar galiu kitam patarti. Viena vertus, tikiu, kad dažnai dalykai vyksta tiesiog taip, kaip ir turėtų įvykti, tad jeigu kažkas nesiekia savo svajonių, gal yra toks metas, kai dar reikia palaukti ir susirasti būdą eiti toliau, gal tas laukimas ar išbuvimas tuo metu yra būtinas ir reikalingas. Kita vertus, kartais ateina momentas, kai jauti, kad būtinai turi veikti, kažką padaryti, pakeisti ir tada tiesiog būtina pabandyti, nepaisant to, kad tai reiškia nepatogumą ar nežinią.