Ir pati susidūrė su tokiomis mintimis
Juliana – ne tik fotografė, bet ir mama. Ji prisipažįsta, kad ir pačiai po gimdymo buvo kilusios ne pačios pozityviausios mintys apie savo kūną. „Trukdė atsiradusios strijos, iššokusios kraujagyslės... Galiu pasakyti, kad tik po šio projekto pradėjau labiau save mylėti ir gerbti. Nesakau, kad nereikia savęs prižiūrėti, valgyti viską, kas papuola po ranka, bet mylėti savo kūną reikia. Būtent tam su šiuo projektu man norėjosi įkvėpti visas mamas ir moteris“, – sakė fotografė.
Juliana pasakojo, kad ir anksčiau dažnai fotografuodavo mamas, moteris, šeimas, nėštukes. „Ilgainiui pastebėjau, kad iki nėštumo, per nėštumą moterys jaučiasi gražios, seksualios. Bet kai pagimdo, „nurašo“ savo kūną. Sako: „Numesiu kelis kilogramus, tada ateisiu fotografuotis“. Jos ima gėdytis savo kūno, celiulito, Cezario pjūvio rando. Kodėl? Kodėl, kai mūsų kūnas padaro didžiausią darbą gyvenime, pagimdo kūdikį, mes pradedame jo gėdytis? Taip neturėtų būti. Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama. Prasideda visai kitas gyvenimas“, – pasakojo moteris.
Anot jos, rasti mamų, kurios norėjo įamžinti save ir kūdikį, nebuvo sunku. „Kreipėsi labai daug mamų, teko net savotišką atranką daryti. Mamos nekėlė jokių pageidavimų, jos tiesiog norėjau gražių, tikroviškų nuotraukų be jokių pagražinimų“, – sakė Juliana.
Ji norėtų ateityje šia tema surengti ir parodą. „Ateityje norėčiau paliesti tokias temas kaip pogimdyminė depresija, moters savijauta ir pan. Manau, kad tai padėtų kitoms moterims iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą“, – sakė fotografė.
Anot jos, kiekviena užgimusi gyvybė įsirėžia ne tik į atmintį, ateina ne tik į gyvenimą, bet ir palieka savo antspaudą moters kūne. „Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą“, – šypsojosi Juliana.
Istorijos, paliečiančios širdis
Fotografė pasidalijo keliomis istorijomis iš šio projekto.
Mama Rugilė susilaukė vaikelio prieš daugiau nei metus. „Iškart po gimdymo, mano kūnas pasikeitė. Nekalbu apie strijas, nukarusią odą, ar cezario randą... Tai kiek kitokia istorija. ⠀ Gimdymas buvo lengvas – natūraliai, greitai, be didelių skausmų. Vėliau pasirodė vidiniai plyšimai. Kelios dienos po gimdymo per pilvą buvo išvesta stoma dėl infekcijos rizikos. Vėliau sekė dar 4 operacijos, su labai sunkia reabilitacija, ir visos pasibaigdavo taip pat – komplikacijomis ir didžiuliais skausmais. Vaiko kelti negalėdavau, buvo momentas, kad net nebetiesė rankų į mane, nes o kam, mamytė vis tiek nepaims. Ką reiškia gyventi su prie pilvo prisiūtu maišeliu... Kartais norisi rėkti, verkti, pradingti, bjauriesi pati savęs. O visą kitą laiką džiaugiesi, kad vaikas sveikas, o tu, mama, jau kaip nors. Julianos projekto dėka turėsiu nuostabų prisiminą apie kovą, kurią ruošiuosi greitu laiku laimėti“, – pasakojo mama.
Trijų vaikų mamos Vilmos istorija – taip pat išskirtinė. Jos vyriausiai dukrai yra 21-eri, sūnui Aleksi – 7, mažajam Benediktui – vieneri. „Gal dažnam mano amžius atrodo ne toks kaip asmens dokumentuose, bet man 40. Vaikystėje daug ašarų išliejau dėl to kad esu labai plona. Kokių tik neturėjau pravardžių. Kai kur mano kūdumas buvo privalumas. Buvau atrinkta ir pradėjau lankyti meninę gimnastiką, vėliau užsimaniau tapti balerina. Mane priėmė. Deja, norams buvo nelemta išsipildyti, dėl širdies problemų teko pamiršti visus sportus ir baletą. Augau, sukūriau šeimą, pirmąją, kurioje gimė dukra. Man buvo atlikta širdies vožtuvų operacija. Pirmoji santuoka iširo, sukūriau antrąją. Antrasis mano vyras – gruzinas. Du sūnūs yra pusiau lietuviukai, pusiau gruziniukai. Kūnas per visus tris nėštumus įgavo savo žymių – strijos, iššokę kapiliarai, nukarusi krūtinė. Privalumas tik tas, kad be jokių pastangų ir dietų svoris grįžo savaime. Galėčiau sakyti reik „papus" pakelti, strijas panaikinti ir t.t., bet aš laiminga, nes turiu tris savo brangiausius vaikus. Tam ir duotas moteriai kūnas vienoks ar kitoks, kad išnešiotų, pagimdytų, išmaitintų, išaugintų, išauklėtų šiuos deimančiukus. Ir toliau atliktų pasienietės pareigas Lietuvos valstybės sienų ir piliečių saugumui“, – pasakojo moteris.
Žalia šviesa – Cezario operacijai
Raminta prieš beveik pusė savo gyvenimo išvyko gyventi į užsienį. Ten kardinaliai pasikeitė moters mitybos ir gyvenimo būdo įpročiai, todėl ir kūno formos. Bet iš pradžių kelių, o vėliau ir kelių dešimčių kilogramų svorio kaita nepakeitė savęs pačios priėmimo. „Švytėjau, spinduliavau pozityvumu, laime, meile sau ir aplinkiniams. Net nekilo mintis, kad tai galėtų būti problema. Prieš porą metų grįžau gyventi į Lietuvą. Čia sutikau žmogų, su kuriuo pasileidau į bendro gyvenimo kūrimo kelionę. Atėjo ta diena, kai iš moters tapau mama – nėštumo testui parodžius teigiamą rezultatą. Džiugios naujienos, beveik ant sparnų skrendu pas mediką dėl priežiūros, rekomendacijų, stebėjimo ir t.t. Aptarus nėštumo pradžią, aš drąsiai išreiškiu savo apsisprendimą gimdyti kūdikį TIK Cezario operacijos būdu. Gaunu vangų atsakymą, kad dar per anksti apie tai kalbėti, kad mano nuomonė dar pasikeis, nėra ko jaudintis, kad dar tik 8 savaitės, visko gali nutikti. Tiesą pasakius, pasijutau keistokai po tokio vizito pabaigos. Po dar kelių apsilankymų pas mediką, iškėlus tą patį pareiškimą dėl gimdymo būdo Cezariu, vis tas pats atsakymas: gimdysi pati! Ir čia aš supratau, kad pačio svarbiausio įvykio moters gyvenime metu, yra neigiama teisė į pasirinkimo laisvę. Būtent teisės į laisvę atėmimas – elgtis su savo pačios kūnu taip, kaip man yra priimtiniausia mane sugniuždė, bet tuo pačiu ir įžiebė nežmonišką jėgą kovoti už savo poziciją. Trys galimybės, kaip galėjau pasiekti savo: privati klinika, „susitarimas" su mediku (tai prieštarauja mano moralės principams) arba nenuleisti rankų. Pasirinkau trečią variantą ir pradėjau savo kryžiaus kelius, kovoje už laisvę, tai kainavo daug baimės, bemiegių naktų, nerimo, streso“ – pasakojo moteris.
Galiausiai po daugybės konsultacijų jai buvo duota žalia šviesa operacijai. „Nuo tos akimirkos atgavau ramybę ir pradėjau džiaugtis nėštumu. Kovo antrosios rytą, mano sūnaus gimimo dieną, važiavau į operacinę, sverdama 1 kg mažiau nei svėriau prieš pastojant, tai tik įrodo, kiek kainavo man ši kova. Cezario pjūvis man nėra paprasta operacija ar nevykėlės mamos simbolis. Tai yra iškovota laisvė į pasirinkimo teisę, laisvė į mano kūną ir sielą . Šiandien pjūvio randas man yra pasididžiavimo ženklas – simbolizuojantis, kokia esu stipri ir kaip nenuleidau rankų, nepasidaviau kovojant ir iškovojant teisę į pasirinkimo laisvę su savo kūnu elgtis taip, kaip man priimtina. Vėl spinduliuoju meile, ramybe, šiluma, pozityvumu – savybėmis, kuriomis besąlygiškai dalinuosi su savo šeima ir artimaisiais“, – pasakojo Raminta.
Fotografė iš viso surinko 10 mamų istorijų, kurių kiekviena – vis kitokia ir išskirtinė. Visas jas galite rasite ČIA.
