– Nuo ko prasidėjo jūsų meilė futbolui?

– Mano tėtis yra didelis futbolo entuziastas, pats žaidė ne vienoje komandoje. Mano namuose per televizorių dažnai rodydavo futbolą. Bet pati pradėjau žaisti pakankamai vėlai, sulaukusi 13 metų. Kaip ir visos mergaitės, lankiau pramoginius šokius, paskui – modernius. Bet man juose trūko veiksmo ir pasirodymų. Be to, pramoginiuose šokiuose netekau savo partnerio, jis susilaužė koją, o susirasti naują buvo sunku. Pradėjau lankyti modernius šokius, bet pasirodymų buvo mažai, trūko motyvacijos. Taip sutapo, kad vartydama laikraštį, radau pranešimą, kad Žalgirio stadione Lietuvos moterų rinktinė planuoja žaisti su Škotijos rinktine. Nutariau nueiti pažiūrėti. Lietuvės pralaimėjo 5-0 ir man einant namo atėjo tokia mintis, kad jei aš žaisčiau, tokio didelio skirtumo nebūtų. Kitą dieną mokykloje radau skelbimą, kad mergaitės kviečiamos žaisti futbolą, nors nei prieš tai, nei po to niekada tokių nebuvo. Matyt, likimas taip nulėmė. Paskambinau, nuėjau į futbolo treniruotę, man labai patiko ir nutariau lankyti. Informavau tėvus, tėtis džiaugėsi, mama iš pradžių sakė, kad kaip čia mergaitė eis žaisti futbolą, bet paskui nusileido ir leido lankyti. Beje, kai aš žaidžiau už Lietuvos rinktinę, mes nebuvome pralaimėję didesniu skirtumu nei 4-0. Tai savo pažadą, galima sakyti, įvykdžiau.

Justina Lavrenovaitė-Perez
Foto: Asmeninins albumas

– O kaip draugai reagavo į tokį sprendimą?

– Draugai priėmė labai gerai. Dauguma draugių paskui tapo iš futbolo rato. Visi mane mokykloje žinojo kaip futbolininkę, palaikė ir džiaugėsi už mane. Per kūno kultūros pamokas man nebuvo problemų žaisti futbolą su berniukais. Gal tik kartą susidūriau su griežtesne matematikos mokytoja. Savaitę nelankiau mokyklos, nes teko atstovauti merginų iki 19 metų rinktinę, buvome išvykę į Slovėniją. Grįžus po savaitės praleistų pamokų, mane pakvietė prie lentos spręsti uždavinio, man neišėjo, mokytoja sako: „Sėsk trys, ir važinėk toliau“. Tai vienintelis toks prisiminimas, kai susidūriau su nepalaikymu. Bet šiaip visi kiti žinojo, kad man patinka ir man sekasi.

– Mokykloje apsisprendėte eiti šiuo keliu profesionaliai?

– Ne, augau dar tais laikais, kai visi sakydavo, kad mokslai svarbiausia. Baigusi mokyklą, įstojau į VU tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Mokykloje mokslai man sekėsi gerai, buvau Lietuvos rinktinėje, todėl galėjau stoti bet kur, nes už atstovavimą rinktinei gauni papildomų balų, pasirinkau tai, kur yra didžiausi konkursai. Baigiau politiką, o futbolas buvo hobis, vakaro praleidimas. Dirbau įvairiose įmonėse vadovaujamą darbą, dabar taip pat esu vienos kompanijos svarbių klientų pardavimo vadovė. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad gyvenime reikia daryti tai, kas iš tiesų patinka. Norisi, kad futbolas būtų ne hobis, o pagrindinis užsiėmimas. Tikiuosi, kad po kokių 3-4 metų mano pagrindinis darbas bus susijęs su futbolu.

Justina Lavrenovaitė-Perez
Foto: Asmeninins albumas

– Ar sutinkate, kad aplinkinių spaudimas, stereotipai daro įtaką ypač jaunoms mergaitėms, renkantis ateities profesiją?

– Taip. Kai man buvo 16 metų, mano sportinėje karjeroje buvo etapas, kai galėjau pasirinkti kitokį kelią. Turnyre Danijoje, kur buvo nemažai komandų iš Amerikos koledžų, manimi domėjosi, bet aš net nesvarsčiau galimybės išvykti į užsienį, nes man buvo pasakyta, kad iš sporto nepragyvensiu. Ta proga buvo praleista dėl suformuoto stereotipo. Dabar aš vėl grįžtu į futbolą ir noriu į jį grįžti visu tempu. Kita vertus, dabar situacija moterų futbole pasikeitė. Merginoms, norinčioms žaisti užsienyje, gauti už tai neblogus pinigus ir tęsti karjerą, yra daug galimybių.

– Jūsų vyras taip pat yra artimai susijęs su futbolu, tiesa?

– Taip, jis žaidė futbolą, turi Amerikoje pripažįstamą trenerio licenciją.

– Ar galima sakyti, kad futbolas jus suvedė?

– Taip, galima sakyti, kad tik dėl futbolo aš patraukiau jo dėmesį, mes gerai sutariame, susituokėme ir mūsų gyvenimas eina viena vaga. Mūsų bendros draugės bendravo. Kai mano draugė nuvažiavo į Ameriką ir sutiko Roką, sako, jei tu nori susirasti draugę iš Lietuvos, pažiūrėk mano FB profilį. Jis pavartė ir aš vienintelė mergina buvau su futbolo kamuoliu, veiksme, tai jį sudomino ir nusprendė man parašyti. Tą laiką, kai mes bendravome, gal 60-80 proc. mūsų pokalbių buvo apie futbolą. Dabar šeimoje pusė pokalbių irgi būna apie futbolą.

Justina Lavrenovaitė-Perez
Foto: Asmeninins albumas

– Bet tai nevargina?

– Ne. Man tai labai priimtina. Būdama maža dažnai girdėjau kalbas apie futbolą ir matydavau futbolą per televizorių. Dabar savaitgaliais per televizorių mes žiūrime ne serialus, o futbolo rungtynes. Nesipešame dėl to, ką žiūrėti.

– Kiek laiko bendravote, iki apsigyvenote kartu?

– Viskas įvyko greitai, mes pradėjo susirašinėti gruodį, jis į Lietuvą atvyko liepą, rugpjūtį pakeliavome po Europą, o rugsėjo pradžioje buvome kaip pora. Po metų susituokėme.

– Iškėlėte dvejas vestuves?

– Taip. Vienos buvo tokios daugiau techninės. Kadangi Rokas yra Amerikos pilietis, Lietuvoje gali būti ilgiausiai tris mėnesius. Todėl balandį nutarėme susirašyti. Apie šias vestuves žinojo tik mūsų tėvai. Kai sužinojo draugai, labai pyko, kad negalėjo ateiti pasveikinti, ir spaudė padaryti tikras vestuves. Po pusės metų suorganizavome kitas vestuves, kurios vyko bažnyčioje, turėjome lietuvišką-meksikietišką programą. Atvyko daug draugų, viskas vyko Lietuvoje.

– Kokios tos meksikietiškos tradicijos?

– Buvo padaryta pinjata, kas mūsiškiems buvo neįprasta. Turėjome suradę meksikietį dainininką, kuris atliko klasikines ir populiariąsias dainas.

– Apsigyvenote Lietuvoje. Ar buvo kokių nors svarstymų, gal vykti į JAV?

– Kol kas priėmėme sprendimą, kad apsistosime Lietuvoje. Rokas Amerikoje jau buvo viską susitvarkęs išvykimui, nutraukęs darbą ir pan. Kita vertus, jam labai patiko Lietuvoje. Sako, kad čia geras maistas, geras oras, žmonės daug juda, yra aktyvūs. Be to, esame atviri ir visada galime persigalvoti.

Justina Lavrenovaitė-Perez
Foto: Asmeninins albumas

– Minėjote, kad dėl televizijos programų konfliktų nebūna, o ar jų būna dėl kultūrinių skirtumų?

– Ne. Aš nustebau, pamačiusi, kad lietuvių ir meksikiečių kultūra tokia panaši, tiek vertybėmis, tiek šeimos šventėmis. Be to, padeda ir Roko amerikietiškoji pusė. Jis neturi stereotipų, jam suprantamos lygios teisės, visus darbus darome kartu, nėra taip, kad visa buitis kristų ant mano pečių. Galbūt būna nesusikalbėjimų tik dėl komunikacijos, bet grynai dėl kalbos.

– Auginate pusantrų metų sūnų. Ar dėl jo priežiūros irgi sutariate?

– Taip. Kai planavome vaikutį, sutarėme, kad priežiūrą dalinsimės per pusę. Jis sutiko, nes visada norėjo dalyvauti vaiko auginime. Pirmus devynis mėnesius aš buvau motinystės atostogose, paskui grįžau į darbą, o vaiko priežiūrą perėmė jis.

– Ar motinystė ir futbolas suderinama?

– Truputį tapo sunkiau. Anksčiau, kai neturėjau vaiko, po darbo bėgdavau į futbolo treniruotę, nes kaip teisėja turiu palaikyti fizinę formą. Man reikia turėti bent 5-6 treniruotes per savaitę. Tai reiškia – kasdien. Anksčiau treniruodavausi po darbo, dabar norisi bėgti namo ir praleisti laiką su savo vaiku. Bet aš esu dėkinga šiam nedėkingam pandemijos laikotarpiui, kai galime dirbti iš namų, nebūti biure nuo ryto iki vakaro, galime daugiau laiko praleisti su šeima. Žinoma, matau, kad kuo toliau, tuo sunkiau viską suderinti, todėl, kaip ir minėjau, kuriu planą, kad ateityje likčiau tik futbole.

– Ar po gimdymo nebuvo sunku grįžti į prieš tai buvusią formą?

– Po gimdymo išbėgau ketvirtą savaitę, bet protingai. Jei mano darbinis krūvis vidutiniškai buvo apie 50-80 min., o darbinė distancija kaip teisėjos – 8-10 km, po gimdymo aš pradėjau nuo 12 minučių ir tai sudarė 2,5 km. Kaskart didinau distanciją ir ilginau laiką, po dviejų mėnesių galėjau išlaikyti fizinius normatyvus teisėjams. Bet kalbant apie formas, tik po metų pajutau, kad grįžau į tokias, kokios buvo prieš nėštumą.

Justina Lavrenovaitė-Perez
Foto: Asmeninins albumas

– Laisvalaikis šiuo metu irgi vyksta daugiau su šeima ir namuose?

– Taip. Nors mes stengiamės ir namuose pasportuoti, einame pasivaikščioti, pabėgioti, stengiamės balansą išlaikyti.

– Ar sūnus rodo jau susidomėjimą kamuoliu?

– Stengiamės jį sudominti nuo mažų dienų, bet matome, kad jam įdomiau kamuolį mėtyti, o ne spardyti. Sakome, kad eis į rankinį arba beisbolą. Nes meta stipriai. O kartais būna atvirkščiai, kad sportininkų vaikai pasuka į meną, gal mūsiškis nemėgs futbolo ir pasirinks meną ar technologijas?

– Pakalbėkime apie moteriškumą. Kokie drabužiai vyrauja futbolininkės spintoje? Ar mėgstate, tarkime, aukštakulnius?

– Tikrai taip. Mano lentynos padalintos į tris dalis: moteriškoji dalis, kur yra ir suknelių, ir aukštakulnių, kita dalis – laisvalaikio, ir trečia – sportiniai rūbai. Viskas yra proporcingai paskirstyta. Tikrai nėra taip, kad visada vaikštau su sportiniais bateliais. Į darbą einu vienaip, į vakarėlius – kitaip, o sportuoti – dar kitaip. Bet šiuolaikinės merginos net ir į treniruotę ateina su makiažu. Nyksta tas stereotipas, kad sportininkės visada yra tik su treningais, be aukštakulnių. Merginos tikrai labai save prisižiūri. Aišku, nebėgioja su aukštakulniais, bet turi savo stilių net ir kalbant apie sporto aprangą.

– Kuo futbolas naudingas moters fiziologijai?

– Tai viena iš sporto šakų, kur veikia daug gerų veiksnių. Visų pirma, veikia labai daug raumenų grupių, didinamas širdies darbas, duodama veiklos plaučiams. Sveikatai tai yra labai geras sportas. Kitas dalykas – merginoms patinka futbolas, kaip komandinė sporto šaka. Jei vyrai jį renkasi, kad išreikštų savo vyriškumą per varžymąsi, merginos – dėl socialinio aspekto, nes joms svarbus turėti grupę, su kuria galėtų sportuoti, praleisti laiką, kalbėtis. Futbolas yra unikalus tuo, kad komandoje yra bent 20 žmonių, jei nori susirasti draugų, tu jau turi bent 20 jų. Merginos eina treniruotis dėl socialumo, nes jos prieš treniruotę, per treniruotę ir po treniruotės daug laiko praleidžia bendraudamos. Pastebėjau, kad net tų merginų, kurios pasirenka futbolą, asmenybė yra kiek kitokia, jos veržlesnės, daugiau siekiančios, mėgstančios naujoves, nebijančios iššūkių, aktyvios karjeroje, norinčios kažką padaryti gero. Tai lakmuso popierėlis, kuris traukia merginas žaisti futbolą.

– Kokių ateities svajonių turite, susijusių su futbolu?

– Labai daug. Didžiausia – kad futbolas būtų mano pagrindinė veikla, iš kurios būtų galima pragyventi. Noriu auginti mūsų moterų futbolo akademiją „Bitės“, kurioje mes treniruojame mažas mergaites nuo 3 iki 14 metų. Norisi išsiplėsti iki tokio lygio, kad kiekviena mergaitė ir moteris galėtų čia ateiti ir susirasti sau tinkamą komandą. O iš teisėjavimo pusės, tikiuosi pavyks pakilti į aukštesnę kategoriją ir teisėjauti žinomai komandai kokiame nors svarbiame čempionate.