– Jūsų dukrytei dabar yra du mėnesiai. Kokiomis nuotaikomis šiandien pasitinkate didžiąsias šventes?

– Kaip tik dabar atsinešėme iš rūsio Kalėdinės eglės žaisliukus, viską išsidėliojome ir bandome puošti namus. Mažylei rodau spalvas, bet ji dar nelabai į jas kreipia dėmesį. Tai bus pirmos tokios ypatingos mūsų šeimai Kalėdos, kai viskas yra taip jautru. Dar pati nežinau, kaip viską susiplanuoti, matyt, bus labai neįprasta.

– Kaip atsigaunate po nėštumo ir gimdymo?

– Aš jaučiuosi visiškai atsigavusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Net svoris jau susitvarkė. Turiu energijos, daug dirbame. Šventės mums yra sezonas, esame labai užimti ir versle, ir socialiniuose tinkluose. Apskritai nuo darbo ir nėštumo metu nebuvau atitrūkusi.

– Ar nesulaukėte iš artimųjų kritikos, kad gal reikėtų skirti laiko sau šiuo jautriu metu?

– Gal tik iš sekėjų. Kai kurie sako, kad dabar turėčiau mėgautis vaiko auginimu, o ne dirbti. Pasitaiko tokių, kurie nori įgelti. Bet man darbas patinka. Gal visoms moterims skirtingai: vienoms reikia tik su vaiku būti, kitoms reikia dirbti ir save realizuoti. Nuo moters priklauso, kaip jai geriau. Visoms sakau, kad kiekvienai labai svarbu ne klausyti visuomenės barbenimo, o pasirinkti tai, kas jai gerai šiuo metu, kad būtų laiminga moteris ir mama. Jei kreipsi dėmesį į visų reakcijas, labai lengvai gali save pamesti.

– Ar nesusidūrėte su pogimdymine depresija, melancholija?

– Buvo keletas momentų, kai jaučiau, kad galiu tuo keliu nueiti. Pajutau, kad turiu suimti save į rankas, pradėjau sportuoti, žiūrėti savo mitybą, perkalbėjau su vyru, susirašiau savo prioritetus, ko jaučiuosi labiausiai netekusi. Po truputį situacija pradėjo gerėti. Nes vienu metu jaučiausi taip, tarsi visų gyvenimas liko toks pats, o mano vienos pasikeitė. Šalia buities prisidėjo rūpestis vaiku. Buvo dienų, kai nenorėjau net iš lovos lipti, jutau tokį abejingumą viskam. Bet labai greitai susigriebiau. Man jau 43 metai, moku save stebėti, todėl tos tos blogos dienos neužsitęsia, labai greitai save atstatau atgal.

Rūta Banionytė/ Ieva Survilaitė nuotr

– O ko netekote?

– Kažkuria prasme tos laisvės, laiko su savimi. 24 valandas per parą būnu su vaikučiu, maitinu jį ir pan. Vienomis dienomis tas vaikelis būna tikras džiaugsmas, o kitomis galvoji, kad esi tik pieno fabrikas. Bet kaip ir gamtoje: vieną dieną lyja, kitą – saulė šviečia, taip ir motinystėje – būna visko. Porą dienų prasčiau pamiegi, pervargsti ir jau depresija beldžiasi. Tada reikia spręsti, kaip tą miegą susireguliuoti. Pasinaudoju pagalba iš išorės ir atsigaunu.

– Turite vyresnę dukrą ir galite palyginti motinystės džiaugsmus: ar išties tos kantrybės dabar daugiau?

– Taip, velyvesnė motinystė turi savų privalumų: esi labiau atsipalaidavęs, niekur nereikia skubėti. Su pirma dukra tiek visur norėjau eiti, dar mokiausi, buvau tokia įsitempusi. Dabar sau nekeliu tokių didelių tikslų, galiu dirbti, galiu – ne. Galiu sau leisti tokią prabangą ir tai atpalaiduoja. Neįspraudžiu savęs į rėmus, todėl galiu būti geresne mama.

– Kaip iš tų rėmų išsivaduoti kitoms moterims, į kuriuos įspraudžia socialiniai tinklai, visuomenės spaudimas, kuris neva diktuoja, kaip mama turi atrodyti, kaip turi elgtis?

– Tai tikrai sunku. Aš aktyviai rodausi ir dirbu socialiniuose tinkluose ir galiu atvirai pasakyti, kad visuomenės balsas kasdien bando sugėdinti, padaryti iš tavęs blogą mamą. Aš stengiuosi neimti to į galvą, bet nuotaiką sugadina. Pradedi savimi abejoti. Bet koks pasirodymas Instagrame su vaiku sukelia laviną kritikos: ar galvytę ne taip laikai, ar apsirengei ne taip, ar per šalta vaikui lauke. Prisimenu tokį įvykį, kai Kamilai buvo kokios trys savaitės ir man buvo tos dienos, kai atrodė, kad sprogsiu, kad vaikas nemiega, viskas negerai, vyras neturi laiko, visur važinėja, o aš viena palikta. Padarėme taip, kad jis važinėjo su vaikučiu aplink Akropolį, o aš nuėjau viena atsigerti kavos. Bandau atsipalaiduoti, o prie manęs prieina sekėja ir sako: „Rūtele, kaip jūs išdrįsote, aš jus seku Instagrame, dabar nebeseksiu. Kaip galima būti tokia motina, kad trijų savaičių kūdikį palikti ir ateiti į parduotuvę“. Aš visa net išraudau. Labai nesmagu buvo. Net nesusigriebiau, ką jai pasakyti.

– Kaip manote, iš kur toks noras pamokyti kitus, ypač mamas?

– Sunku pasakyti. Atrodo, kad visi turi savo nuomonę ir nori ją tau pasakyti, o jei jautriau sureaguoji, sako, kodėl tu nepriimi kritikos. Bet ta kritika būna grynos patyčios, gėdinimas ar bandymas sukelti kaltę. Jei tai būtų mano pirmas vaikas, man būtų sunku. Bet kadangi tai antras vaikas, turiu daugiau patirties ir jaučiuosi stipresnė, atlaikyti lengviau, bet vis tiek sugadina nuotaiką.

Rūta Banionytė
Foto: Instagram

– Sakėte, kad ir kokia motinystė yra graži, ji moters neužpildo. Kas šiandien jus užpildo tuo džiaugsmu ir šiluma?

– Motinystė yra labai gražus etapas, bet ji manęs neužpildo, kaip ir vyras, santykiai ar verslas. Kiekvienai moteriai, matyt, yra kitaip. Man reikia daug įvairių dalykų, kad jausčiausi gerai, man reikia galimybės realizuoti save tiek versle, tiek santykiuose. Motinystė tik vienas iš dalykų, kuriuos dabar aš darau, bet tai nėra mano tikslas. Mano tikslas sudaryti vaikams tokias sąlygas, kad jie galėtų augti ir skleistis. Kažkada eidama per gyvenimą aš galvojau, kad jei pasigimdysiu vaiką, nukreipsiu į jį visą savo energiją, iš jo darysiu žmogų ir mums bus labai smagu. Dabar mano požiūris pasikeitė. Man atrodo, moteris nuolat turi ieškoti būdų, kaip užsipildyti pačiai, o ne kabintis į vaiką ar vyrą. Jei galvosi, kad vaikas turi užpildyti tavo laimės kubilą, užkrausi ant jo pečių per didelę atsakomybę. Aš nesitikiu, kad vaikas mane užpildys.

– Jūsų gyvenimas buvo labai įvairus: modelio darbas, gyvenimas JAV. Ar šiandien nepasiilgstate tos įvairovės?

– Man patinka mano praeitis. Man patinka, kad ji buvo tokia spalvinga, kad tiek daug patyriau, jog galėčiau parašyti ne vieną knygą. Bet man taip pat labai patinka ir šis etapas, kai galiu dėlioti kalėdinius žaisliukus su abiem dukromis ir tuo džiaugtis. Mėgaujuosi šiuo etapu. Ar aš norėčiau dabar sėdėti Los Andžele prabangiame automobilyje? Būtų gal ir smagu vienai dienai, bet nė už ką to neiškeisčiau į tai, ką turiu šiandien. Kaip ir tada nebūčiau pakeitusi. Kiekvienam etapui yra savas laikas. Dabar esu ten, kur noriu būti ir man čia labai gerai. Jei nebūtų gerai, spręsčiau ir ieškočiau, kur man gerai.

– Ar galėtumėte išskirti patirtis, kurios jūsų gyvenime buvo tie lūžio taškai, apvertę gyvenimą aukštyn kojomis?

– Lūžis gal buvo tada, kai pirmą kartą, būdama kokių dvidešimties metų, išvykau į Ameriką. Tada atėjo suvokimas, kad esu pati už save atsakinga. Sėdėjau Holivude ant šaligatvio ir galvojau, ką aš padariau, o kas toliau? Įmėčiau save į labai nesaugią aplinką. Kitas lūžis buvo, kai gimė pirma duktė. Daug metų pragyvenau Amerikoje ir vis ieškojau tų paveiksliukų, kurie mane pradžiugintų ir padarytų laimingą. Bet neradau. Tada labai daug vilčių dėjau į motinystę ir šeimyninį gyvenimą. Tada irgi buvo toks lūžis, kai supratau, kad nelabai kas bus kitaip. Mano viduje vis tiek liko tas nerimas, kad kažkas negerai, jaučiausi apgauta, nes nepajutau tos idilės. Bet tai buvo spyris į užpakalį, kad ieškočiau kažko daugiau, kas padarys mane laiminga. Nes viskas, ką siūlė visuomenė, manęs neužpildė. Tada atėjo suvokimas, kad laimės reikia ieškoti savo viduje.

Rūta Banionytė
Foto: Instagram

– Kaip manote ar kiekviena moteris turi tą motinišką instinktą?

– Aš manau, kad tikrai ne. Neseniai rašiau tokį įrašą, kad aš nesmerkiu nė vienos moters. Aš manau, kad laimingiausios yra ne tos moterys, kurios turi šeimą, vaikų ar karjerą, o tos, kurios įsiklauso, ko joms iš tiesų reikia, ir sugeba eiti savo keliu nepriklausomai nuo to, ką kiti kalba.

– Kaip jūs apskritai suprantate moteriškumą?

– Dabar mano požiūris labai keičiasi. Anksčiau galvojau, kad moteriška yra ta moteris, kuri yra švelni, rami, sugebanti nutylėti. Dabar man atrodo, kad pati moteriškiausia moteris yra ta, kuri būna savimi ir kuri yra laiminga.

– Kiek tam svarbi išvaizda?

– Svarbi. Norėčiau sakyti, kad svarbus yra tik vidinis grožis, bet taip nėra.

– Kiek jūs pati skiriate laiko ir pastangų savo išvaizdai, ypač dabar, kai ant rankų sūpuojate kūdikį?

– Randu laiko savo išvaizdai tiek dabar, tiek būdama nėščia. Visą nėštumą sportavau. Mano šeima žino, kad man labai svarbu gerai jaustis ir kad pusryčiai bus tik tada, kai palysiu po dušu ir padarysiu savo 15 minučių mankštą. Kasdien darau mankštą, dažausi, einu pasivaikščioti. Tą darau jau daug metų, nepriklausomai nuo to, ar su vaiku, ar be, ar laukiuosi, jei tik leidžia sveikata, tą ir darau. Tada jaučiuosi graži ir išore, ir vidumi. Net jei būnu namie, vis tiek pasidažau, apsirengiu ką nors gražaus. Taip darė ir mano mama, ir močiutė.

– Turite kokių nors praktinių pratimų, kaip gimus vaikui, moterims nepamiršti savęs?

– Gal kai kurioms reikia pamiršti save. Anksčiau turėdavau labai daug patarimų, kaip reikia gyventi, bet dabar žinau, kad kiekviena moteris yra labai skirtinga. Jei kažkas jaučiasi laimingas, būdamas susikuitęs su pižama, kodėl ne? Svarbiausia yra įsiklausyti į save, ieškoti savęs, klausti, ar aš gerai jaučiuosi ir ką galiu padaryti, kad jausčiausi gerai.

– Kiek tam įtakos turi santykiai su antrąja puse?

– Labai daug. Anksčiau maniau, kad stipri moteris yra ta, kuri viską gali pati, bet dabar man atrodo, kad moteriai labai svarbus vyro supratimas, palaikymas ir geri jųdviejų santykiai. Mes su vyru visada randame laiko pokalbiui, jei yra kokios nors nuoskaudos.

– Ar nesunku rasti to laiko?

– Mums santykiai yra svarbu ir žinome, kad visa šeima geriau funkcionuoja, kai gerai sutariame. Todėl laiką kartu mes laikome prioritetu. Mes galime geriau namų nesusitvarkyti, bet tą valandą turėsime sau.

– Kokių pažadų turite Naujiesiems metams?

– Dar nežinau. Dabar jaučiu didelį dėkingumą už šiuos metus. Už mergytę. Mes labai ilgai bandėme ir kokius tris metus laukėme, kol pavyks. Todėl dabar jaučiamės labai laimingi.

– O kokių planų turite darbuose?

– Visai neseniai išleidau naują knygą apie grožį. Tai mano didelis džiaugsmas ir savęs patikrinimas.