Siūlome išsamiau pasidomėti moterimi, išdrįsusia iškelti lyčių lygybės ir kitus svarbius klausimus. Ji atsilaikė prieš spaudimą ir nepabūgo laužyti taisyklių. Ji pakeitė pasaulio veidą ir įrodė, kad gali pasipriešinti. Tokios moterys kaip U. von der Leyen neabejotinai įeis į istoriją, o jų darbai taps pavyzdžiais, iš kurių verta pasimokyti, rašoma tinklalapyje britannica.com.

Ankstyvi metai ir išsilavinimas

Ursulos tėvas – vokiečių politikas Ernstas Albrechtas, ėjęs Europos ekonominės bendrijos komisijos kabineto pirmininko pareigas. 1977–1980 metais Ursula studijavo ekonomiką Getingeno ir Mansterio universitetuose. Ji mokėsi ir Londono ekonomikos mokykloje, tačiau jos nebaigė. Užtat vėliau pasuko į mediciną ir 1987 metais baigė Vokietijos Hanoverio medicinos mokyklą (MHH). 1988–1992 metais moteris dirbo gydytojo padėjėja MHH ginekologijos klinikoje, o 1991 metais įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. 1992–1996 metais Ursula gyveno Jungtinėse Valstijose, o jos vyras, Heiko von der Leyenas, dėstė Stanfordo universitete. Grįžusi į Vokietiją, 1998–2002 metais Ursula darbavosi MHH Epidemiologijos, socialinės medicinos ir sveikatos sistemų tyrimų fakultete. 2001 metais jai buvo suteiktas visuomenės sveikatos mokslų magistro laipsnis.

Ursula von der Leyen

1990 metais U. von der Leyen įstojo į Vokietijos krikščionių demokratų sąjungą (CDU), o 1996 metais įsitraukė į Žemutinės Saksonijos, jos tėvo 1976–1990 metais valdytos federacinės žemės, politinius reikalus. Iki 2004 metų, kai buvo išrinkta į CDU komitetą, U. von der Leyen ėjo įvairias vietinės ir valstybinės reikšmės pareigas. 2005 metais, kai CDU laimėjo federalinius rinkimus, jai buvo patikėtas šeimos, moterų, socialinių ir jaunimo reikalų ministro postas pirmajame Vokietijos kanclerės Angelos Merkel kabinete. Kalbant apie priemonės, kurių U. von der Leyen ėmėsi siekdama išspręsti žemo gimstamumo Vokietijoje problemą, verta paminėti apmokamų vaiko priežiūros atostogų įvedimą ir masinį vaikų priežiūros institucijų tinklo išplėtimą. 2009 metais politikė buvo išrinkta į Bundestagą (Vokietijos parlamento žemieji rūmai) ir tapo darbo ir socialinių reikalų ministre. Eidama šias pareigas dėl ištikusios finansinės krizės U. von der Leyen buvo priversta apkarpyti socialinei paramai skirtas išlaidas. 2010 metų pabaigoje U. von der Leyen buvo patikėtas CDU pirmininko pavaduotojos postas.

Gynybos ministrės kadencija

2013 metų gruodį kai kurių apžvalgininkų A. Merkel įpėdine laikyta U. von der Leyen buvo paskirta šalies gynybos ministre. Ji tapo pirmąja moterimi šiame poste. Eidama šias pareigas U. von der Leyen stengėsi inicijuoti bundesvero (Vokietijos ginkluotosios pajėgos) reformą ir prisiėmė nemažai iššūkių.

Ursula von der Leyen

U. von der Leyen viešai ragino savo šalį prisiimti daugiau atsakomybės Europos gynybos sektoriuje, o vėliau padėjo išrūpinti karinei įrangai skirtą finansavimą. 2015 metais, kai į Europą plūstelėjo srautai pabėgėlių, kurių dauguma prieglobsčio ieškojo Vokietijoje, prasidėjo dar viena krizė. Susiklosčiusioje situacijos teko persvarstyti turimas galimybes, o šitai privedė prie kovos su imigracija idėjų. U. von der Leyen ragino laikytis nuosaikiau: ji tvirtino, kad pabėgėlių negalima prilyginti teroristams. Po 2015 ir 2016 metais Paryžiuje bei Briuselyje įvykdytų teroristinių išpuolių jos pozicija vis dažniau sulaukdavo kritikos.

2018 metų vasarį, atlikus Vokietijos karinės įrangos patikrą, paaiškėjo, kad tik nedidelė dalis pagrindinių ginklų sistemų yra kovinės parengties. Eksploatacijai tada buvo tinkami mažiau nei trečdalis kovos orlaivių, mažiau nei pusė tankų ir tik trys kariniai transporto lėktuvai. U. von der Leyen, reaguodama į tokias patikros išvadas, konstatavo, kad prireiks nemažai laiko, kol pavyks kompensuoti dešimtmečiais trukusį finansavimo deficitą, o A. Merkel vyriausybė įsipareigojo gerokai padidinto gynybai skirtą biudžetą. Vis dėlto iki 2024 metų numatytas 1,5 proc. gynybos išlaidoms iš šalies BVP vis dar nesiekė 2 proc., dėl kurių 2014 metais susitarė NATO lyderiai, be to, bundesverui sunkiai sekėsi įgyvendinti su žmogiškųjų išteklių gausinimu susijusius tikslus. U. von der Leyen pasiūlė pradėti samdyti kitų Europos Sąjungos (ES) šalių piliečius, pakankamai ilgai gyvenančius Vokietijoje, tačiau ES šalių lyderiai ėmė reikšti būgštavimus dėl to, kaip tokia praktika paveiks kiekvienos valstybės narės karinį pasirengimą.

Kelias į Europos Komisijos pirmininkės postą

2018 metų spalį, po prasto CDU pasirodymo per regioninius rinkimus, A. Merkel pareiškė, kad nesieks dar vienos kadencijos partijos lyderės poste. Kadangi U. von der Leyen atsisakė pretenduoti į šias pareigas, galop jos atiteko A. Merkel proteguotai Annegret Kramp-Karrenbauer. Tai, kad kitados akivaizdžia A. Merkel įpėdine laikyta U. von der Leyen net neiškėlė savo kandidatūros, kai kurie laikė aiškiu įrodymu, jog gynybos ministro portfelis nėra trokštamas tikslas. Kadangi politinė karjera šalies viduje atrodė sustojusi, o gynybos departamente ėmė ryškėti nepotizmo ženklai, U. von der Leyen išsigelbėjimo kelią reikėtų laikyti netikėtu.

Ursula von der Leyen

Tuometinio Europos Komisijos primininko Jeano-Claude‘o Junckerio kadencijos pabaiga buvo numatyta 2019 metų lapkritį. Kas jį pakeis, turėjo spręsti Europos Vadovų Taryba. Galutinis sprendimas priklausė Europos Parlamentui. Deja, procesą komplikavo 2019 metų gegužę įvykusių rinkimų rezultatai, kuriuos paskelbus paaiškėjo, kad centristų valdančioji koalicija neteko ilgą laiką turėtos daugumos. 2019 metų birželį, prasidėjus deryboms už uždarų durų, ES lyderiai niekaip negalėjo rasti tokio kandidato, kuris būtų priimtinas ir centro dešiniųjų, ir centro kairiųjų blokams, be to, sulauktų palaikymo iš žaliųjų, liberalams atstovaujančių ir euroskeptiškai nusiteikusių Europos Parlamento narių.

2019 m. liepos 16 d. 383 balsais iš 747 buvo patvirtinta U. von der Leyen. Jau kitą dieną ji atsistatydino iš Vokietijos gynybos ministrės pareigų. Šį postą užėmė A. Kramp-Karrenbauer. U. von der Leyen J. C. Junckerį turėjo pakeisti lapkričio 1 d., bet dėl nesutarimų formuojant kabinetą pareigų perėmimo procesas mėnesiu užsitęsė. Taigi, tik 2019 m. gruodžio 1 d. U. von der Leyen tapo Europos Komisijos pirmininke – pirmąja moterimi šiame poste.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (69)