– Šie metai daugeliui atnešė netikėtų iššūkių: pandemija, karantinas. Kaip jums pavyko susidoroti su visu tuo, su pasekmėmis, kurias galbūt jau pajutote ir kurios dar laukia ateityje?

– Turbūt dalis pasekmių dar laukia, bet pati pradžia man buvo kiek kitokia, nei tikėjausi, nes pandemija ištiko visus be išimties. Žinojome, kad negalime tam padaryti jokios įtakos ir nuo mūsų niekas nepriklauso. Tokios buvo pirmos mano mintys. Pradėjau galvoti apie įmonę, šeimą. Praėjus pirmai savaitei, susikaupiau, supratau, kad reikia mobilizuotis, priimti tam tikrus sprendimus, atsakyti į klausimus sau pačiai. Susitaikėme su tuo, kas vyksta, priėmėme žaidimo sąlygas, padarėme tam tikrų pakeitimų. Kai supranti, kad negali pakeisti, bet gali prisitaikyti, viskas vėl stoja į savas vėžias.

– Kas emociškai jums neleido ir neleidžia nuleisti rankų?

– Esu optimistė, be to, yra tam tikrų dalykų, kurie neleidžia nugrimzti į negatyvias mintis. Visų pirma, tai – šeima. Vaikai, kurie tave mato ir kuriuos turi palaikyti, parodyti, kad nieko čia neatsitiko, kad mes visi dabar esame tokioje laikinoje situacijoje ir turime tai išgyventi kartu. Kitas dalykas – kolegos ir darbuotojai, kuriems jaučiu atsakomybę. Jei tu netektum darbo, yra viena, bet jei kas nors nutiktų įmonei, darbo netektų daugybė žmonių. Negali išeiti, uždaryti durų ir pamiršti apie tai.

– Užsiminėte apie atsakomybę. Daugelis, kurie nesusidūrę su savo įmonės kūrimu, įsivaizduoja, kad darbas sau yra tikras malonumas, kai maudaisi piniguose ir darai, ką nori. Vis dėlto yra didžiulė atsakomybė kitiems. Gal net didesnė, nei dirbant samdomą darbą. Ar jūsų ta atsakomybė niekada negąsdino?

– Iš pradžių negąsdino, nes nežinojau, kas tai yra. Daugeliui išties atrodo, kad įmonių vadovai turi begalę laiko sau, gali nuolat keliauti, bet yra visiškai ne taip. Labai daug kas priklauso nuo tavęs: jei pats nerodysi pastangų, negalėsi to reikalauti ir iš savo darbuotojų. Taigi, dirbdamas nesamdomą darbą, esi visiškai paniręs, neskaičiuoji darbo valandų, viskas gula ant tavo pečių. Juk nori, kad pasisektų tiek tau, tiek tavo darbuotojams. Atsakomybė yra labai didelė.

Rita Kavaliauskienė

– Nesumeluosiu sakydama, kad nuo vadovo didžiąja dalimi, matyt, priklauso visa įmonės atmosfera. Kokia jūs esate vadovė? Ar buvote susidūrusi su kokiais nors stereotipais apie moteris vadoves?

– Aš esu šiek tiek per minkšta. Kai kas nors neišsprendžia kokių nors nesutarimų, ateina pas mane, gal tikisi, kad vis tiek kaip nors susitars. Bet iki tam tikro lygio. Esu sąžininga tiek sau, tiek kitiems – atlieku viską iki galo ir tikiuosi to paties iš kitų. Gal mano klaida ta, kad 10 kartų neprimenu užduoties ar susitarimo, nes tikiuosi, kad žmonės yra sąmoningi ir patys tai suvoks. Deja, pasaulis nėra idealus. Todėl aš nuolat mokausi. Nežinau, ar apskritai tą idealų viduriuką galima pasiekti. Mūsų įmonėje yra keli vadovai, esame atsakingi už skirtingas sritis, todėl man idealus valdymo modelis tas, kai, pasitarę tarpusavyje, keliese priimame galutinius sprendimus. Tai duoda rezultatų. Apskritai esu šiek tiek perfekcionistė, todėl man svarbu, kad pas mane dirbantys žmonės būtų sąmoningi, atsakingi už save ir kolegas.

– Ar yra mitų apie moteris vadoves, su kuriais susiduriate?

– Stereotipų gal dažniau girdžiu užsienyje. Sąžiningai pasakysiu, kad Lietuvoje niekada nesu susidūrusi su tuo, jog moteris uždirbtų mažiau, būtų mažiau vertinama ar jai karjeros galimybės būtų suteiktos mažesnės. Man atrodo, visa tai šiek tiek jau atgyvenę. Noriu tikėti, kad žmogų šiandien vertina pagal sugebėjimus, protą, išsilavinimą.

– Jums, kaip vadovei, matyt, tenka būti ir gerai psichologei. Į ką kreipiate dėmesį pirmą kartą sutikusi žmogų?

– Matau, ar žmogus savimi pasitiki, kai kalba ir atsako į klausimus, ar jis tą daro nuoširdžiai, ar išmokęs. Visada mėgstu paklausti ir man tai yra svarbu, kaip jis jaučiasi dirbdamas atskirai ir kolektyve. Tai parodo, ar jis – vienas žaidėjas lauke, ar prireikus galės padėti komandai. Pastebėjau, kad, prieš priimdami svarbius žmones, kolegos mane pakviečia pasitarti. Nežinau, ar dėl to, kad tikrai turiu pajautimą, ar dėl to, kad patys bijo priimti sprendimą. (Juokiasi.) Bet praktiškai nesu nusivylusi žmonėmis, su kuriais dirbu ar su kuriais tiesiog susipynė mano gyvenimo keliai. Be to, įsitikinau, kad jei iš pirmo karto nepavyko susibendrauti, dažniausiai nepavyks ir vėliau.

Rita Kavaliauskienė

– O jūs pati esate iš tų, kurie geriau jaučiasi kolektyve ar viena?

– Aš galiu dirbti savarankiškai, jei kitaip neišeina, bet esu kolektyvo žmogus. Man net kabinete vienai dirbti sunku, retkarčiais turiu aplankyti kolegas ir prie kavos bent truputį pasikalbėti. Man svarbu komanda, aš esu komandos žmogus.

– Jūs su vyru sukatės toje pačioje įmonėje. Ar nesunku ir darbe, ir namuose kartu?

– Ne. Kai esame namie, kaip ir visos šeimos, turime savų atsakomybių, pareigų, laisvalaikio praleidimo būdų. O darbe nuo pat pradžių tikėjau, kad viskas bus gerai. Mano vyras turi talentą numatyti kelis žingsnius į priekį, jo sprendimai kartais būna griežti, bet rezultatas – džiuginantis. Viso to aš iš jo mokausi. Be abejo, mes dieną ir naktį esame kartu, visko būna, bet aš nenorėčiau nieko keisti. Man jis yra mokytojas. Be to, esame pasidaliję savo sritis ir nelendame vienas į kito daržą.

– Gal turite patarimų, kaip sėkmingai kurti verslą su antrąja puse?

– Pagrindinis dalykas, kuris svarbus kalbant tiek apie verslą, tiek apie santykius, yra pagarba vienas kitam. Būna atvejų, kai truputį norisi ir pasišiaušti, ir nesutikti, ir balsą pakelti, bet jei tu gerbi kitą žmogų, gali išklausyti, gali ramiai padiskutuoti, gali rasti kompromisą dėl tam tikrų sprendimų. Kita vertus, mūsų su vyru skirtingi išsilavinimai: jis – teisininkas, aš – ekonomistė. Turime ko vienas iš kito pasimokyti.

– Ar pavyksta nusibrėžti ribą tarp darbo ir laisvalaikio?

– Jei atvirai – nelabai. Aš nuoširdžiai kažkada galvojau, kad išmoksime tą taisyklę, kaip rodo visuose filmuose: uždarai biuro duris, atidarai namų ir atsiriboji. Bet galiausiai supratau, kad, turint savo įmonę, ji yra dalis tavo šeimos, todėl tikrai nematau nieko blogo, jei aptari tam tikrus dalykus namuose. Esame susitarę, kad per atostogas apie darbą kalbame minimaliai. Bet namie tikrai būna, kad turime pasikalbėti. Kartais reikia staigiai priimti sprendimą, kuris negali laukti kitos dienos darbo valandų.

– O kokia yra jūsų kasdienybė. Ar gaminate maistą, tvarkote namus? Ar tai patikite samdomiems darbuotojams?

– Prisipažinsiu, kad dar vaikystėje sakiau, jog net ir uždirbdama minimumą pusę jo atiduosiu tam, kad kas nors man sutvarkytų namus. Labai gaila būdavo to laiko, kai reikėdavo prisidėti prie namų ruošos. Bet visai kas kita yra maisto gamyba, namų puoselėjimas. Tą mielai darome kartu su vyru. Turime penkis vaikus, tad maistą gaminame dažnai ir daug. Man tai suteikia malonumą. Kitą laiką skiriu darbui, bendravimui su šeima, sau. Per karantiną atrodė, kad to bendravimo bus daugiau, bet išėjo mažiau. Dirbame visi iš namų, visi turime savo grafikus, kartais jie nesutampa. Vaikams mokslai – iki 16 val., mums skambučiai ir konferencijos – kartais vėliau. Todėl namie vyrauja toks lengvas chaosas.

Rita Kavaliauskienė

– Jei kalbėsime apie kokybišką laiką su vaikais, ką veikiate?

– Neturime kokių nors ypatingų taisyklių. Per karantiną atradome Lietuvą. Kiekvieną sekmadienį keliaujame po įvairius dvarus, pilis, domimės, kam jie priklausė. Kelionės labai suartina. Džiaugiuosi, jog, nepaisant to, kad vyriausiam sūnui yra 18 metų, jis nė karto neatsisakė keliauti kartu. Namuose mėgstame žiūrėti filmus, žaisti stalo žaidimus, lauko tenisą, paplūdimio tenisą.

– Be šeimos, įmonės, turite ir meno fondą „Lewben Art Foundation“. Iš kur gimė ta aistra menui?

– Kai bandau sau atsakyti į šį klausimą, atsakymo iki galo nerandu. Kažkada esu pasakojusi, kad padovanojau vyrui meno kūrinį ir nuo to prasidėjo jo aistra menui. Viskas buvo ne visai taip. Kai dar dirbau SEB banke, gerai pažinojau Rolandą Valiūną. Supažindinau su juo savo vyrą. Jis papasakojo apie savo didžiulę kolekciją, apie menininkus, apie tai, kaip renkasi meno darbus. Mačiau, kad mano vyras tuo susidomėjo. Pradėjome mokytis, važinėti po įvairias parodas, meno muziejus, stebėjome, kokie yra žymūs menininkai. Iš pradžių net ir tie didieji vardai, vadinamieji „Blue chipai“, mums nieko nesakė. Kai nueidavome į šiuolaikinio meno parodas, net silpna pasidarydavo. Tik po kelerių metų suprasdavome, kad ta paroda iš tiesų buvo puiki. Meno pasaulyje aš esu mažesnė žinovė negu vyras, nes jis į tai labiau įsitraukęs, turi gyslelę, pajautimą. Galiausiai, kai tie paveikslai nebetilpo ant mūsų namų sienų, gimė mintis turėti meno fondą, išplėsti jį, kad pamatytų visuomenė, žmonės, kad domėtųsi jaunimas. Kai tik pradėjome kabinti paveikslus savo biure, matyt, apie 90 proc. žmonių nežinojo nei Vytauto Kasiulio, nei Jono Rimšos, jau nekalbu apie šiuolaikinius jaunus menininkus, bet praėjo kiek metų, ir kolegos jau prašo – vienas sako, kad savo kabinete nori tam tikro menininko darbų, kitas teigia, kad jam emociškai netinka vienas ar kitas kūrinys. Taigi tai duoda rezultatų.

– Ko jūs pati ieškote meno kūrinyje?

– Pozityvo. Man mažai kas patinka. Kai keliaujame po meno parodas, aš mėgstu ryškias spalvas, gražius daiktus, negaliu suprasti liūdno, šalto, depresyvaus meno, ypač namuose. Meno fondas savo kolekcijos rinkiniuose turi turėti darbų, kurie vertinami menotyrininkų bei šios srities profesionalų arba yra perspektyvūs, bet man asmeniškai labiau artima tai, kas malonu akiai, šilta sielai. Labiausiai patinka fotografija. Ji tikroviškai ir raiškiai perteikia emociją. Skulptūra – išskirtinis meno kūrinys, kurį ne taip paprasta įsigyti, transportuoti ir laikyti.

Mano vyras turi talentą numatyti kelis žingsnius į priekį, jo sprendimai kartais būna griežti, bet rezultatas – džiuginantis
Rita Kavaliauskienė

– Ar meno kūrinius dažnai gaunate dovanų? Kokios dovanos jus pradžiugina?

– Dovanų esu gavusi tik vieną meno kūrinį. Aš to nesureikšminu. Man kelionės yra geriausia dovana. Mums labai patinka Nida. Kadangi vasarą galėjome sau leisti dirbti nuotoliniu būdu, visą vasarą pragyvenome Nidoje. Buvo labai gera pakeisti aplinką. Išties galėčiau didelę dalį investicijų skirti būtent kelionėms. Per jas atsigauni emociškai, daugiau bendrauji su šeima.

– Ar randate laiko sau, saviugdai?

– Kadangi sau esu pažadėjusi išmokti naują kalbą, o man visada labai patiko italų kalba, tai dabar ją mokausi. Apskritai labai vertinu žmones, kurie moka daug užsienio kalbų, tai parodo jų intelektą ir išsilavinimą. Pati dažnai būnu Italijoje, noriu mokėti susikalbėti. O šiaip, jei tai galima pavadinti saviugda, stengiuosi pamėgti sportą, bet to persilaužimo dar nebuvo. Keliauju to link.

– Ar turite tradiciją duoti sau kokių nors pasižadėjimų, artėjant Naujiesiems metams?

– Turiu. Gruodžio 31 d. ryte padarau tokį planelį. Bet tie pasižadėjimai daugiau yra emociniai, pavyzdžiui, daugiau kantrybės, daugiau atjautos, nepykti, nelaikyti nuoskaudos, nes kad ir kaip stengiesi, kartais užsimiršti. Apie tokius dalykus kasmet bandau sau priminti.

– Ar turite kokį nors įkvėpėją, pavyzdį? Kas yra tas jūsų kelrodis?

– Tai tokie žmonės, į kuriuos aš visai nepanaši ir panaši nebūsiu. Mano įkvėpėja yra Coco Chanel, kuri sugebėjo iš nieko sukurti didžiulę imperiją ir jai vadovauti, sugebėjo apginti savo principus, įsitikinimus, turėjo aštrią akį, viziją. Ji man labai imponuoja, ir ne dėl švarkelių, bet dėl savęs, kaip asmenybės. Kitas žmogus – mano vyras. Jis moka priimti sprendimą ir dėl jo nesigailėti. 90 proc. atvejų būna teisus.

– Neabejoju, kad gyvenimo pamokų turėjote labai daug. Ką dabartinė Rita pasakytų sau 18-metei?

– Pasakyčiau, kad viskas, kas atsitinka gyvenime, tas tegu atsitinka, ir nereikia dėl tam tikrų dalykų labai jaudintis. Kai pasižiūri atgal, pamatai, kad tai buvo smulkmena, viskas eina ir praeina. Be to, būčiau išmokusi daugiau užsienio kalbų, groti keliais muzikiniais instrumentais. Laimei, tą galiu dabar pasakyti savo vaikams. Kai užaugi ir subręsti, supranti, kad tos žinios nėra našta, kurią tempi per gyvenimą, tai yra bagažas, kuris atspindi tavo išsilavinimą, pomėgius ir brandą.