– Visų pirma, apie pačią jūsų baleto mokyklą – „Ballet Institute of San Diego“. Kaip kilo mintis? Kaip sekėsi įkurti? Kiek turite mokinių?

Eglė: Su Dainiumi mes susipažinome labai netikėtai Bostone, kur aš buvau pakviesta šokti, o Dainius buvo renginio fotografas. Po to nusprendėme, kad gyvensime Amerikoje, nes Dainiaus vaikai augo čia. Tuo metu Lietuvoje aš dar vadovavau Eglės Špokaitės baleto mokyklai bei buvau baleto solistė Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Netrukus nutraukiau savo balerinos karjerą ir persikėliau gyventi į Bostoną. Bet dar keletą metų važinėjau į Lietuvą – po pusę metų praleisdavau ten dėl savo vardo mokyklos.

Paskui taip atsitiko, kad mes keitėme gyvenamąją vietą Amerikoje ir net svarstėme persikelti į Lietuvą (pusę metų gyvenome abu Lietuvoje). Bet mano darbas yra lankstesnis – aš su baletu galiu dirbti visame pasaulyje, o Dainius – ne visai.

Beje, mūsų paieškos buvo labai įdomios – norėjome pajusti, kur geriau gyvenasi. Ir Dainiaus darbo paieškos baigėsi tuo, kad mes atsidūrėme San Diege, o ne Lietuvoje. Tai buvo kompleksinis sprendimas ir visus taškus suvedus nugalėjo San Diego saulė.

Skraidymas į Lietuvą pasidarė dar sudėtingesnis – dar metus taip skraidžiau, bet viskas baigėsi tuo, kad Eglės Špokaitės mokykla baigė veiklą ir susikūrė mokykla San Diege.

Dabar tai mokyklai – „Ballet Institute of San Diego“ – jau 6 metai. Pasirinkome gana sausą akademinį, o ne emocinį pavadinimą, nes Amerikoje svarbu pavadinime koduoti pačią esmę – todėl iškart nusprendėme, kad bus mokykla, o ne šokio būrelis vaikams.

Šiuo metu mokykloje yra daugiau nei 80 vaikų. Ji skiriasi nuo buvusios Lietuvoje, kuomet užveriant jos duris ten buvo apie 800 vaikų. Bet pagrindinis skirtumas – dabartinėje mūsų mokykloje daugiau dauguma vaikų ateina į pamokas kasdien ir praleidžia po dvi-tris valandas. Tai reiškia, kad ši mokykla ne ta, kur daug, daug mažų vaikučių, kurie ateina vieną-du kartus per savaitę.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

Dainius: Toks gilesnis mokymas.

– Kokio amžiaus yra mokiniai?

Eglė: Įvairios amžiaus grupės. Turime ir mažų vaikų (nuo 3,5 metų) iki suaugusių. Daugiausia dirbame su vaikais, kurie yra mokyklinio amžiaus: pradedant 6-7 metų, kurie ateina tris kartus per savaitę iki vyresnių, bet kadangi mūsų mokykla jauna, tai mūsų vyriausiems vaikams – apie 15 metų.

– O kiek turite mokytojų? Kiek didelis mokyklos personalas?

Dainius: 5 mokytojai ir administracija.

– Kuo skiriasi baleto mokymas JAV ir Lietuvoje? Gal kitoks pats amerikiečių požiūris į šią meno sritį?

Eglė: Labai įdomus klausimas. Baleto tiek Lietuvoje, tiek čia pavadinti verslu neapsiverčia liežuvis. Vis dėlto, jei kalbėsime apie verslą – tai jis nelabai pelningas Net ir daryti verslą iš vaikų man atrodo nesąžininga, neteisinga.

Ilgai sprendėme, ar išvis atidaryti mokyklą. Amerikoje labai svarbu, kas atidaro mokyklą – kokia asmenybė, o jei ta asmenybė ką tik atvykusi, visiškai naujas žmogus – kaip mes – tai yra didelis minusas, nes Amerika labai tradicinė šalis. Amerikiečiai mažiau lankstūs ir mažiau nori naujovių nei lietuviai.

Galima sakyti, kad aš su Dainiaus pagalba atlieku tokį kultūrinį eksperimentą. Pagrindinis visų klausimas, kai mes nusprendėme sukurti šeimą ir pervažiuoti į Ameriką, buvo: „Tu ką? Tu čia, Lietuvoje, viską turi ir tu važiuoji ten, kur neturi nieko? Viską turėsi pradėti nuo nulio.“ Ir sakiau: „Taip, todėl ir važiuoju. Aš noriu išbandyti save.“

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

Žinote, Eglės Špokaitės vardas Lietuvoje tuomet buvo labai svarus, o man buvo įdomu – kiek tai yra vardo, kiek tai yra mano pačios gabumų. Todėl atvažiuoti čia ir pradėti kurti kažką buvo iššūkis. Tiesiog iššūkis – pažiūrėti, o kaip iš tikrųjų? Tai iki šiol ir tęsiame šį eksperimentą.

Sugrįžtant apie skirtumus Lietuvoje ir Amerikoje, tai visų pirma, Lietuvoje baletą myli visi. Lietuvoje kiekviena maža mergaitė jaučia pareigą ir garbę pašokti baletą. Gal tik vienas procentas lietuvaičių eis į mergaičių futbolą, o visos kitos – į baletą.

Dainius: Lietuvoje ir Europoje tiesiog yra kultūrinė tradicija eiti į teatrą, baletą, kurios čia Amerikoje visiškai nėra. Daugelis žmonių niekada net nėra matę gyvo baleto.

Eglė: Čia mergaitės daug dažniau renkasi futbolą, nes tai komandinis žaidimas, suteikia tam tikrus privalumų mokyklose. Tuo metu baletas – kaip ir gražu, bet visiškai nišinė sritis.

O jei kalbėsime apie tai, ko mes čia mokome – akademinio, klasikinio baleto – tai amerikiečiai iškart pasimeta: jiems tai kažkas iš Europos, įdomu, tačiau vargu ar verta išsukti iš praminto takelio.

Mūsų mokykloje 90 proc. vaikų yra „netikri“ amerikiečiai – pirmos kartos imigrantų vaikai. Mes bandome pritraukti ir amerikiečių šeimas, kad nesijaustume savotiška sala, bet pradėjus kalbėti apie estetiką, grožį, jie susigūžta.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

Dainius: Paprastas pavyzdys, Eglė paprašo susišukuoti plaukus ateinant į pamokas, o amerikiečiai niekaip nesupranta, kodėl tai svarbu.

Eglė: „Jeigu mes ateisime nesusišukavę, tai kas čia blogo? Ar mes blogiau mokysimės?“ – klausia jie.

Dainius: Amerikiečių požiūris labai praktiškas. Mūsų mokiniai daugiausia – iš pirmos kartos imigrantų šeimų – kurie kažko nori, siekia. Jie nori tvarkos, disciplinos. Mūsų pamokose skamba labai daug kalbų – tėvai kalba angliškai su akcentu, o vaikučiai – vis dar japoniškai, ispaniškai, kiniškai, rusiškai.

Eglė: Mums toks tautybių mišinys labai patinka. Mūsų mokyklą, pavyzdžiui, yra atradę japonai. Jiems labai patinka, kad pas mus labai švaru. Skirtingai nuo amerikiečių, jie skiria tam labai didelį dėmesį.

Amerikietiškoje kultūroje tik apie 12-13 metus vaikai yra prispaudžiami mokytis, kažko siekti. Tada ir baletą jie pradeda labai gerai atlikti, bet bėda, kad baleto pagrindai suformuojami tarp 7-12 metų, todėl tuomet būna jau vėlu.

Be to, kultūra Amerikoje neremiama valstybės – ji tik privačiose rankose.

Dainius: Gaunasi tokia dilema, mes turime finansiškai išsilaikyti ir tam reikia daugiau mokinių, bet kartu siekiame giliau mokyti, įdiegti vertybes, o tai amerikiečiams atrodo per daug griežta ir per daug nesuprantama. Todėl bandome rasti pusiausvyrą – ir savo idėjų neišduoti, ir vykdyti San Diege kultūrinę misiją.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

– Esate kalbėję apie COVID iššūkius ir galimybes, kurias išnaudojote. Tiksliau – baleto pamokas per „Zoom“ platformą. Kaip kilo tokia mintis? Su kokiais sunkumais susidūrėte? Ir žinoma, koks rezultatas?

Eglė: Prasidėjus pandemijai mes vis neužsidarėme iki pat oficialaus gubernatoriaus įsakymo visoms mokykloms užsidaryti. Atsikėliau kitą rytą ir galvoju: „Kaip gerai, niekur nereikia eiti.“ Bet tiesiog prie rytinės kavos puodelio varčiau telefone „Facebook“ ir pamačiau savo kolegės mokytojos iš Izraelio nuotrauką, kurioje ji – prieš du didžiulius ekranus, kuriuose – daug tokių kvadračiukų – mažų ekranėlių. Ir aš sakau: „Dainiau, kas čia?“ Jis: „Zoomas“. Aš atgal: „Man reikia „Zoomo“!“. Dainius per porą valandų viską sutvarkė.

Žinote, viskas priklauso nuo aktyvumo ir technologijų. Baleto srityje yra labai daug aktyvių žmonių, bet yra skirtumas tarp meninio aktyvumo ir technologijų. O aš turiu Dainių, kuris yra 200 proc. pats geriausias žmogus ir tobulas technologijų ekspertas (beje, kažkada jam siūlė dėstyti šią sritį universitete). Į jį galima kreiptis bet kuriuo klausimu šia tema. Jis turi ne tik žinių, bet ir fantaziją.

Taigi mes per valandą išsiaiškinome „Zoom“ galimybes, surašėme laiškus mokinių tėvams, kad visas tvarkaraštis išlieka toks pat – niekas nesikeičia: kaip turėjome tris sales (A, B, C), taip dabar turime tris A, B, C kanalus. Ir visi vaikai be jokių problemų perėjo prie „Zoom“ baleto pamokų. Taip, šiek tiek pakeitėme kai kurių pamokų temas.

Dainius: Visas baleto atramas, kurias turėjome mokykloje, išdalinome ir išvežiojome vaikams po namus, kitiems nusiuntėme instrukcijas, kaip tokias pasigaminti patiems namuose.

Eglė: Tėvams iškart pasakėme – skirkime tam dėmesio ir vaikai ne tik nepraras, bet ir gaus daugiau per tą laikotarpį. Dainius konsultavo visas šeimas, kaip išspręsti technologinius klausimus, pagerinti garso kokybę, nusipirkti ir įrengti specialias grindų dangas.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

Baleto pamokos per „Zoom“ – įmanomos ir net kai kuriais aspektais geresnės nei salėje, nes yra kitoks kontaktas – vaiką matai iš arti. Pati mūsų vystoma metodika yra tokia – vaikus mokome jausti labai stiprų ryšį su mokytoju. Kitose mokyklose dažnai naudojama labai daug vizualios medžiagos ir vaikai ją priima, bet praranda kontaktą su mokytoju. Su „Zoom“ – veidas prieš veidą – ir vaikas nebegali pasislėpti už kitų vaikų nugarų, kaip būna klasėje. Būtent tie vaikai ir sustreikavo „Zoom“ metu, jie ėmė sakyti, kad nekenčia „Zoom“, metė mokslus ir t.t.

Bet artimas kontaktas gali duoti ir labai gerų rezultatų. Mes ėmėme kalbėtis su tėvais, mokyti vaikus nebijoti to kontakto. Per tą kelių mėnesių „Zoom“ laikotarpį mes padarėme labai daug mokymo metodikos atradimų.

Pritaikėme „Zoom“ pamokų tvarkaraštį taip, kad prie jų galėtų prisijungti mokiniai iš Lietuvos.

Dainius: Taip, čia vienas iš mūsų atradimų. Technologijos buvo ir anksčiau, bet nelabai, kas įsivaizdavo, kaip jas pilnai išnaudoti. Kai pradėjome daryti „Zoom“ pamokas, prie mūsų prisijungė mokiniai iš Lietuvos, Meksikos, Austrijos, Čikagos…

Eglė: …taip pat Šveicarijos, Japonijos.

Dainius: Kai kurie jų liko su mumis iki šiol. Eglė veda privačias pamokas per „Zoom“ ir lietuviams.

Eglė: Tai buvo labai džiaugsmingas atradimas. Net pasiūlėme vietinėms mergaitėms padraugauti su lietuvaitėmis ir jos labai aktyviai įsitraukė, kartu mokėsi, bendravo, net šiek tiek bandė išmokti kalbėti lietuviškai.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

Vaikams norėjome suteikti emocinės šilumos – kad nėra taip blogai sėdėti namuose, gal net tai yra gerai.

Taip pat atsirado tokių, kurie po „Zoom“ pamokų atvyko pas mus į vasaros stovyklą, tarkime, viena lietuvė iš Čikagos, kurios po to gyvenimas labai pasikeitė.

Beje, vasaros stovyklos metu mes išbandėme atvirkštinį variantą: pritaikėme mokyklos sales „Zoom“ – iškabinome didžiulius pusantro metro įstrižainės televizorius ir pakvietėme iš Lietuvos baleto mokytojus, kurių ten yra daug ir labai gerų

– Vis dėlto sunku įsivaizduoti baleto pamoką, šokio pamoką per „Zoom“, tuo labiau, kad net paprastos pamokos ar konferencijos ne visada pavyksta nuotoliniu būdu…

Dainius: Taip, specifika yra. Įsigijome truputi kitokias videokameras, kurios fokusuojasi toliau; mokytojai dėvi bevielį mikrofoną, tada garsas būna kokybiškas.

Eglė: Sugrįžtant prie Amerikos, tai ji dar ir tuo patraukli, kad nepaisant konservatyvumo, yra daug veiklių, inovatyvių žmonių. Ir „Google“, ir „Apple“ susikūrė Amerikoje, bet vis dar turime kovoti su didžiosios masės inercija.

Dainius: Dabar mes esame labiau užsiėmę, nei prieš COVID pandemiją. Mokinių padaugėjo, nes dalis kitų mokyklų bijo rizikuoti ir dirbti tokiu metu, todėl vaikai, kurie nori toliau mokytis baleto, eina pas mus.

– Tik pasitikslinsiu, šiuo metu jūs jau dirbate ne karantino sąlygomis? Gyvai?

Dainius: Mes nuo liepos mėnesio grįžome į beveik tradicinį ritmą, bet kiekvienoje salėje turime po didelį televizorių ir per visas pamokas būna prijungtas „Zoom“ – vaikai, kurių tėvai labiau bijo pandemijos, ar vaikai patys nelabai gerai jaučiasi tą dieną, prisijungia prie pamokos iš namų. Tik mažiausiųjų klasėms to nesiūlome, nes jiems sunkiau susikaupti per „Zoom“.

Eglė: Manau, kad tai yra vaikų amžiaus problema. Juos labai blaško tie ekranai. Jiems labai sunku sukaupti dėmesį.

– O ar negalvojate su „Zoom“ plėstis ir vėl atidaryti mokyklą Lietuvoje ar mokyti baleto kitose pasaulio šalyse, ne tik JAV?

Eglė: Pačio meno parodymas niekada neprilygs gyvam vaizdui. Mokytojams lengviau per ekraną perduoti žinias bei tai yra nauja patirtis mokiniams. Buvo mokytojų ir iš Lietuvos, ir iš Sankt Peterburgo – „Zoom“ išsprendė daug klausimų – nuo kelionės iki vizų.

Dar viena labai didelė problema – laiko skirtumai (tarp Vilniaus ir San Diego – 10 valandų skirtumas) ir vaikų užimtumas mokyklose padaro tvarkaraštį per daug sudėtingu.

Eglė Špokaitė
Foto: Asmeninins albumas

– Kaip finansiškai išgyvenote krizę? Kai kurios šalių, ypač Europos, vyriausybės parėmė smulkųjį ir vidutinį verslą, menininkus. Ar jūs sulaukėte kokios valstybinės paramos?

Dainius: Ne, paramos negavome. Kai kurie panašūs verslai kažkaip prasisuko, kažką gavo, bet Amerikoje dažniausia parama yra paskolos formos. Paskolą reikės grąžinti, ir tai gali būti dar sunkiau.

Eglė: Sukomės, kaip galėjome. Mums svarbiausia buvo išlaikyti mokyklą, išlaikyti patalpas. Taip pat neatleidome nė vieno darbuotojo.

Tiesa, mums labai pasisekė, kad mokyklos patalpas išsinuomavome ne iš korporacijos, o iš privataus žmogaus, moters, kuri labai gerai suprato situaciją ir šiek tiek sumažino nuomą. Buvo žmogiškas kontaktas ir tai labai, labai svarbu Amerikoje, nes didelės korporacijos nėra tokios lanksčios ir supratingos.

Be to, mes prisitaikėme gan greitai ir nepraleidome nė vienos pamokos, todėl mums nereikėjo stabdyti mūsų finansinio rato. Vaikų mes praradome tik kelis, bet atėjo naujų mokinių.

Dainius: Pavyzdys – mergina Iš Havajų, nes ten užsidarė visos mokyklos. Ji pradėjo per „Zoom“ lankyti pamokas, o dabar jos tėvai rimtai galvoja persikelti į San Diegą gyventi, kad dukra galėtų gyvai lankyti aukštos kokybės baleto mokyklą. Mergina buvo atskridusi čia pagyventi ir kiekvieną dieną gyvai lankė pamokas.

– Anksčiau esate užsiminę ir apie videoteatrą, kurį po COVID įsirengėte vienoje iš salių. Gal galite plačiau apie tai papasakoti?

Dainius: Dabar visi baleto konkursai virtualūs ir savo pasirodymus reikia gražiai nusifilmuoti, sumontuoti ir priduoti konkurso žiuri

Iš pradžių mes pradėjome nuomoti salę, kuri yra viena didžiausių San Diege, teatrams. Viena trupė išsinuomavo ir įrengė salę kaip teatrą (užuolaidomis apkabino ir pan.). Mes pagalvojome, kad ir patys galime visą tai įrengti, – ir dar geriau. Buvo papildomų investicijų, išlaidų, bet susilaukėme rėmėjų, kurie buvo sužavėti, kaip mes dirbame, sukamės.

Eglė: Beje, idėją įsirengti teatrą seniai buvo mūsų galvose, bet kai pradėdavome skaičiuoti investicijas ir t.t., tuomet tai atrodė per brangu. Dabar, kai teatrai užsidarė, dar kartą perskaičiavome ir įsirengėme. COVID tiesiogiai tam pastūmėjo. Pasirodo, kad viską galima daryti paprasčiau ir tobulinti po truputį.

Dainius: Ir jau visos investicijos mums atsipirko – keletą savaitgalių filmavome po 12 valandų, pakvietėme visas San Diego baleto mokyklas: kiekvienam vaikui – po 20 minučių nufilmavimui, vėliau sumontuoju ir priduodu konkursams. Tad visas šis teatras atsipirko su kaupu ir dabar turime keletą užsakymų į priekį.

Eglė: Dar mūsų patalpų privalumas yra tas, kad salės didžiuliai vartai atsiveria į lauką ir juos pakėlus, renginio vieta gaunasi lauke, o tai svarbu dėl naujų COVID suvaržymų. Be to, uždari teatrai baiminasi renginių šiuo metu. Mūsų teatre – žiūrovai lieka lauke, tik tie, kurie šoka, yra patalpoje.

– Bet San Diege, Kalifornijoje nėra dabar karantino, komendanto valandos, kaip Europoje?

Dainius: Neseniai sugriežtino taisykles, bet toks karantinas, kaip Europoje, Amerikoje nelabai įmanomas dėl visuomenės mentaliteto – „laisva šalis“. Todėl čia taikomos tik rekomendacijos.

Bet tęsiant apie COVID galimybes: neseniai sulaukėme skambučio, kad pats didžiausias pasaulyje jaunimo baleto konkursas „Youth America Grand Prix“ susidūrė su didele problema – jų rangovai atsisakė už priimtiną kainą filmuoti, transliuoti San Diege vykstantį konkurso pusfinalį.

Eglė: Jiems per dvi dienas reikėjo rasti žmogų ar įmonę, kuri padarytų tiesioginę transliaciją ir kokybišką videoįrašą.

Dainius: Du vakarus pasėdėjau prie „Youtube“, pažiūrėjau, kaip tai daroma. „Amazon“ per vieną dieną pristatė trūkstamą įrangą. Pasiėmiau atostogų ir „išgelbėjau“ konkursą, o dabar esu pakviestas transliuoti kitus San Diege vyksiančius konkursus. Dabar tai dar viena nauja verslo sritis – teikiu savo transliavimo užtikrinimo paslaugas.

Eglė: Taip pat Dainius dabar yra šio konkurso organizatorių pagrindinis konsultantas, nes jie daro renginius visame pasaulyje.

– Kiek suprantu artimiausiu metu nesiruošiate grįžti į Lietuvą?

Dainius: Pakalbame apie tai kartais. Bet turime pastato nuomos sutartį keleriems metams, mokykla auga. Todėl artimiausiu metu iš San Diego nesiruošiame keltis.

Kartais šnekame, gal į Europą keltis, kur šilčiau – jau pripratome prie Kalifornijos šilumos, saulės, todėl įsivaizduoti save Lietuvoje šiek tiek sunkiau. Tai kalbame apie kokią Portugaliją ar Ispaniją. Bet čia – kažkada, kažkada.

Eglė: Su Lietuva… kaip čia pasakius, gaučiau aš Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovo pozicijos pasiūlymą – svarstyčiau (juokiasi – red. past.). Kitaip sakant, viskas priklauso nuo darbo pasiūlymo, nors mes dabar darbo neieškome.

Grįžimas į Lietuvą – tai būtų kažkokia veikla, tiesa? Ir jeigu koks darbo pasiūlymas atsirastų, mes tikriausiai svarstytume… Net nežinau, galvoju, jei kas nors, ką nors įdomaus pasiūlytų, ką aš daryčiau? Dėl Dainiaus – tai žinau, jis visada pasakytų: „Važiuojam!“

Dainius: Tai toks filosofinis klausimas. Lietuvoje egzistuoja toks mąstymas, kad sugrįžtantis emigrantas dar ir kažką turi atsivežti į Lietuvą. Kitaip sakant, niekas nieko nesiūlo, o aš manau, kad Lietuva turėtų siūlyti, bent jau tiems iškiliems žmonėms, kaip Eglė. Aš pats bandžiau grįžti į Lietuvą ir kažką veikti. Perėjau per visas mokslines įstaigas, įmones, kurios susijusios su vaistais, konkrečių pasiūlymų nesulaukiau ir išvažiavau atgal į Ameriką.

Eglė: Lietuviai džiaugiasi, kad išvažiuoja į pasaulį ir pasiekia kažkokių aukštumų. Kai šokau baletą, visi džiaugdavosi, kad išvažiuoju ir kažkaip nustebinu pasaulį. Dabar dirbu pasaulyje, bet nesulaukiu klausimų, kuo galėčiau pasidalinti.

Dainius: Eglė nėra gavusi jokio oficialaus pasiūlymo nei iš Operos ir baleto teatro, nei iš Švietimo, mokslo ir sporto ar Kultūros ministerijos. Kartais tik pakviečia kaip garbės svečia pasidalinti atsiminimais – gražu, bet tai praeitis.

Eglė: Manau, kad čia ne tik asmeniškai mums taip „sekasi“. Lietuviai neturi poreikio patys traukti žinias iš pasaulio, iš savo tautiečių pasaulyje.

Bet mes jaustumės laimingi galėdami pasidalinti ir žiniomis, ir patyrimais. Kurti kartu būtų džiaugsmas ir nauda.