– Papasakokite, prieš kiek laiko atvykote į Didžiąją Britaniją?
– Atvykau prieš daugiau nei šešerius metus. Kai tik atvykau, vasaros pradžioje, pirmas mano darbas buvo vairuoti ledų automobilį ir pardavinėti ledus. Tik karts nuo karto sutvarkydavau kam nors automobilio sėdynę ar vairą, bet kadangi niekas manęs dar nepažinojo, užsakymų buvo mažai.
– Šio darbo patirties jūs turėjote jau ir Lietuvoje, tiesa?
– Taip, Lietuvoje 12 metų turėjau automobilių salonų pervilkimo įmonę, tad ši sritis man nebuvo naujiena.
– Kodėl apskritai pasirinkote tokią veiklą?
– Mano tėtis dirbo su rusiškais automobiliais – klijuodavo lubas, siudavo užvalkalus. Nors šio darbo nemėgau, paauglystėje norėjau užsidirbti pinigų, todėl kartais padėdavau tėčiui. Siuvėjos darbas man skambėjo labai baisiai ir atrodė nuobodus, bet kišenpinigių reikėjo. Man buvo gal 16 metų, kai pradėjau siūti. Kai sulaukiau18-os, man nesisekė atrasti savęs, pradėjau daugiau dirbti su tėčiu. Mama irgi siūdavo. Ji pastebėjo, kad man puikiai sekasi, nors nebuvau baigusi jokių mokslų. Matyt, jos dėka ir pradėjau labiau gilintis. Dabar man labai patinka šis darbas. Atrandu naujų dalykų. Pavyzdžiui, neseniai pradėjau dirbti su sunkvežimiais. Ne tais, kurie veža prekes, o kurie dalyvauja pasirodymuose. Jie yra labai brangūs ir gražūs. Man tai nauja sritis.
– Pati nuo nulio įkūrėte savo įmonę Londone, su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Kai tik atvažiavau, jau dėjau tam pagrindus. Dar Lietuvoje įsigijau anglišką numerį, pasidariau vizitines korteles, nedidelius stendus. Nuvykusi į Didžiąją Britaniją juos stengiausi iškabinti kokiuose nors autoservisuose ar autoprekių parduotuvėse. Jau buvau pasiruošusi planą, ką čia veiksiu.
O kalbant apie iššūkius, vienas didžiausių buvo anglų kalbos nemokėjimas ir visi socialiniai dalykai, taisyklės. Reikėjo viską išsiaiškinti. Bet Anglijoje turėjau brolį, kuris taip pat užsiima automobiliais, jis man labai padėjo. Taip pat čia gyveno mano sesuo, kuriai bet kada galėjau paskambinti ir pasiteirauti. Visada turėjau paramą iš artimų žmonių, kurie čia jau daug metų gyveno. Jie mane pakonsultuodavo, o tai yra labai reikalinga, kai atvyksti į nežinomą šalį ir nieko nesupranti.
– Ar nieko nestebino, kad moteris, trijų vaikų mama imasi būtent tokio verslo? O gal Didžiojoje Britanijoje nėra tokių senų stereotipų, kad šis darbas ne moteriškas?
– Ne, tokių stereotipų nėra. Mes vis dėl to gyvename XXI amžiuje. Apskritai čia žmonės, klientai yra visai kitokie nei Lietuvoje. Jie labai mėgsta tave pagirti, pasakyti komplimentų ir tą daro drąsiai. Lietuviai kuklinasi. Pradžioje mane labai stebino tie komplimentai, buvau nustebusi, kodėl mane taip giria, bet ilgainiui supratau, kad tai normalu.
– Kaip pavyko pelnyti klientų pasitikėjimą?
– Iš lėto. Iš lūpų į lūpas. Patys geriausi klientai yra tie, kurie atvažiuoja jau pamatę mano darbą. Jie iškart manimi tiki, nereikia nieko niekuo įtikinėti. Iš pradžių, pirmais meitais, buvo tik lietuviai klientai, bet po to atsirado vienas kitas britas, jie pradėjo dalintis informacija apie mane ir labai greitai atsirado vietinių klientų. Dabar jie užima kokių 80 proc. visų klientų.
– Ar didelė konkurencija šiame versle?
– Ne. Mano sritis tiek Lietuvoje, tiek čia yra pakankamai reta. Mechanikų yra daug, bet automobilių pervilkimo įmonių nėra tiek daug. O poreikis – tikrai didelis.
– Papasakokite, kokius automobilius teko restauruoti? Koks buvo išskirtiniausias?
– Išskirčiau vieną prancūzišką automobilį „Delage“. Jis buvo maždaug 1950-ųjų metų. Labai gražus automobilis, kurį po restauravimo greitai pardavė už 360 tūkst. svarų. Visą mėnesį su juo dirbau. Tai brangiausias mano darytas automobilis. Bet ne seniausias. Klasikiniai automobiliai skirstomi į dvi klases: prieš karą ir po karo. Esu tvarkiusi automobilių, kurie buvo pagaminti prieš karą – 1904 metais. Bet juose visko nekeičiu. Žmonės nori išlaikyti autentiškumą, net jei jis ir gerokai padėvėtas. Tai iš tiesų smagu prisiliesti prie istorijos.
– Sakėte, kad automobilių kultūra Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje gerokai skiriasi. Kuo?
– Čia žmonės labai vertina senus, klasikinius, autentiškus automobilius, gal dėl to, kad čia yra daugiau pasiturinčių žmonių. Senovinių automobilių klubai gyvuoja jau daug metų, vyksta tradiciniai labdaringi raliai.
– Kiek jums pačiai artimi tie klasikiniai automobiliai?
– Man įdomūs tiek automobiliai, tiek jų savininkų istorijos. Kiekvienas atėjęs pasakoja, kodėl tą automobilį nusipirko. Kaskart sužinau kažką įdomaus. Bet pati nenoriu klasikinio automobilio, gal dar nepribrendau jam, gal po kokių 20 metų. Aš jų prisižiūriu tiek, kad man to užtenka.
– Ar užtenka tik profesinių žinių, ar tenka ir istorija pasidomėti?
– Kartais reikia. Užvalkalams naudoju maksimaliai senovinius audinius: liną, medvilnę. Reikia spyruokles apsiūti, kad jos negirgždėtų, naudoti ne šiuolaikines technologijas, bet grįžti prie senovinių būdų. Dirbant su tokiais automobiliais, svarbu jų nesugadinti. Ieškau informacijos, bendrauju su kolegomis. Nuolat mokausi. Nors dirbu jau 20 metų, vis tiek pasitaiko to, ko dar nesu dariusi.
– Kiek priežiūros ir lėšų reikalauja seni automobiliai, jei nutarei įsigyti vieną tokį?
– Iš tiesų, jie yra labai jautrūs, dažnai genda. Kiek kainuoja jų priežiūra – sunku pasakyti, nes netvarkau mechaninės dalies. Bet tai tikrai yra brangus malonumas.
– Kokie žmonės dažniausiai tokius turi? Britų aristokratai?
– Pasitaiko ir paprastų žmonių, esu sutikusi net lietuvių. Lietuviai labiau mėgsta amerikietiško stiliaus, galingus automobilius. O britai – klasikinius, vieni populiariausių – „Rolls Royce“ ir „Bentley“.
– Turite savo įmonę, kas, neabejoju, atima labai daug laiko. Kaip spėjate skirti dėmesio trims savo vaikams?
– Vaikai jau paaugę, todėl yra pakankamai savarankiški. Jauniausiai – 9 metai, vyriausiam pavasarį bus 16. Jie pakankamai savarankiški, o ir aš nedirbu po 12 valandų per dieną. Esu tokia pati kaip ir dauguma mamų.
– Ar jie domisi jūsų darbu?
– Per atostogas ar savaitgaliais ateina. Jiems labai įdomūs tie automobiliai. Ateina pasižiūrėti, pasivaikščioti kaip po parodą.
– O kaip dėl darbuotojų? Ar lengva rasti žmonių?
– Gaila, bet labai sunku su darbuotojais. Šis darbas reikalauja atitinkamų žinių, negali automatiškai dirbti kaip fabrike. Kiekvienas darbas čia individualus. Tad rasti gerų darbuotojų yra sunku.
– Ar jums pačiai pavyko įsilieti į vietinę bendruomenę?
– Šiame miestelyje, kur gyvenu, jaučiuosi sava. Gatvėse sutinku savo klientų, pažįstamų. Nepasakyčiau, kad labai įsiliejau į anglišką bendruomenę, bet stengiuosi, domiuosi jų kultūra, istorija, dienos įvykiais. Jaučiuosi čia gerai – kaip namuose.
