– Neseniai pasirodė jūsų knyga „Man 50. Ir aš dar gyva“. Kodėl pasirinkote tokią ribą – 50 metų?
– Temą pasirinkau pagal savo amžių, juk visada lengviau rašyti apie tai, ką išmanai ir esi patyręs. Prieš metus atšvenčiau šį jubiliejų. 50 išties žymi tam tikrą ribą – tai yra pusė amžiaus, taigi nuo šiol galiu vadintis pusamže. Pripažinkit, skamba labai nekaip... Moterims šis laikas kritinis dar ir dėl to, kad tuo metu jos išgyvena menopauzę – savo vaisingumo laikotarpio pabaigą. Visuomenėje, kuri moters vertę vis dar apibrėžia jos reprodukcinėmis galimybėmis, dėl to gali pasijusti bevertė, nustumta į užribį.
– Knygoje aprašote keturių skirtingų moterų patirtis, viena jų esate jūs pati, tiesa? Kuri?
– Aš tapatinu save su pagrindine knygos heroje Kristina – ištekėjusia, du suaugusius vaikus turinčia žurnaliste. Be abejo, ji labai daug kuo panaši į mane – ne tik patirtimi, bet ir požiūriu į gyvenimą. Sunku būtų kalbėti pirmuoju asmeniu apie tai, kuo netikiu. Kitos herojės turi tam tikrus prototipus, bet per jas labiau siekiau atskleisti mūsų amžiaus grupės moterų įvairovę. Juk 50-metės nesudaro kažkokio monolitinio darinio, jas vienija tik amžius ir lytis, bet skiriasi visa kita – šeiminė ir socialinė padėtis, išsilavinimas, vertybės, humoro jausmas ir t. t. Tą ypač jaučiu bendraudama su moterimis savo įkurtoje feisbuko grupėje „Man 50. Ir aš dar gyva“. Knygos herojės – labai skirtingos. Klaudija yra turtingo vyro išlaikoma gražuolė, ji naudojasi visais grožio išradimais ir retkarčiais mėgaujasi jaunesnių meilužių draugija. Silvija turi savo verslą, yra išsiskyrusi trijų vaikų motina, šiuo metu aktyviai pasinėrusi į naujo partnerio paieškas. Laima – be galo miela ir draugiška mokyklos bibliotekoje dirbanti taupi vienišė, nuolat susidedanti su netinkamais vyrais.
– Jūsų herojės turi įvairią gyvenimo patirtį. Kaip, priklausomai nuo patirties, jos išgyvena tą 50-metį? Kurioms tai kelia daugiau rūpesčių, o kurioms – mažiau?
– Manau, kad tiek knygoje, tiek gyvenime 50-metis daugiausiai nerimo ir rūpesčių kelia toms, kurios yra kuo nors nepatenkintos – darbu, asmeniniu gyvenimu, kūnu ar finansine padėtimi. Tad jos sprendžia dilemą – keisti tai, kas netenkina, ar bandyti su tuo susitaikyti? Jei išdrįsiu skirtis su vyru ar išeiti iš darbo, ar pavyks surasti ką nors geresnio? Deja, reikia pripažinti, kad po 50-ties šansai sutikti savo gyvenimo vyrą ar susirasti naują darbą gerokai sumažėja. Bet ar tai reiškia, kad turite visą likusį, dar ganėtinai ilgą, savo gyvenimo gabalą kankintis? Aš tikiuosi, kad mano knygos herojų istorijos ir diskusijos bei ekspertų – psichologų, karjeros konsultantų, gydytojų, stilistų – patarimai kiekvienai padės atrasti savo atsakymą. Tiesą sakant, manau, kad dauguma mūsų jį ir taip žinome, mums tereikia patvirtinimo. Neseniai feisbuko grupėje įkėliau trumpą 5 klausimų testą, padedantį įvertinti, ar vyras, su kuriuo gyvenate, yra Tas. Dvi jį atlikusios atvirai reziumavo, kad nebuvo nė vieno atsakymo „taip“. Viena pridūrė: „Ir ką aš bandžiau apgauti? Juk seniai tai žinojau“.
– Kas labiausiai gąsdina moteris, artėjant 50-mečiui?
– Turbūt turėčiau atsakyti, kad menopauzė. Esame apie ją prisiklausiusios visokių siaubo istorijų, pradedant kraujoplūdžiais ir karščio priepuoliais, baigiant dėl estrogenų trūkumo ne dienomis, o valandomis vystančia oda ir nykstančiais raumenimis. Iš tiesų didesnė dalis moterų šį laikotarpį įveikia gana sklandžiai ir nesunkiai, kitos – padedamos gydytojų. Gera žinia yra ta, kad jis netrunka labai ilgai ir vieną dieną vis tiek baigiasi. Manau, kur kas rimtesnė moterų baimė yra prarasti savo patrauklumą darbo ir (jei ji nori susirasti gyvenimo partnerį) vedybų rinkoje. Ši baimė su metais tik didėja. Kartu atsiranda ir naujų baimių – ligų, netekčių, skurdžios senatvės, tačiau jos – labiau epizodinės.
– Ar šį laikotarpį išskirtumėte kaip sunkiausią moters gyvenime? Kokie iššūkiai sunkiausi? Psichologiniai? Fiziologiniai?
– Tikrai neišskirčiau kaip sunkiausio. Tarkim, aš jau seniai nebuvau tokia patenkinta savo gyvenimu, kokia esu dabar. Manau, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis pateikia savų iššūkių. Aš visai nepavydžiu 19-30 metų žmonėms, nes jie turi priimti tiek daug ir tokių svarbių sprendimų – kur studijuoti, kuo dirbti, kaip susirasti antrąją pusę. Artėdamos prie 40-ties moterys nuolat girdi paskutinį skambutį tuoktis, gimdyti, joms sunku suderinti karjerą ir motinystę, atlaikyti konkurenciją darbe. O 50-metė jau turi savo profesinę, šeiminę istoriją, jos vaikai užaugę, tad tiek pradėti mėgautis tuo, ką turi, tiek imtis pokyčių ji gali drąsiau.
– Apie ką svajoja tokio amžiaus sulaukusios moterys?
– Tikrai ne vien apie anūkus ir daržininkystę. Pastebėjau, kad po 50-mečio moterims vis mažiau rūpi, ką kiti apie jas galvoja, ir vis aktualiau tampa tai, ko nori jos pačios. Štai viena mūsų feisbuko grupės „Man 50. Ir aš dar gyva“ narė įgyvendino jaunystės svajonę ir tapo… tolimųjų reisų vairuotoja. Vienos bando susimažinti darbo krūvį, o laisvą laiką skiria kelionėms, naujiems laisvalaikio pomėgiams. Kitos iš esmės keičia veiklos kryptį. Buvau tiesiog apstulbusi nuo istorijų, kuriomis dalijasi grupės narės. Net neįsivaizdavau, kad tiek daug 50-mečių ryžtasi studijuoti ir įgyti visiškai naują specialybę. Ir ne šiaip kokius kursus baigia, o universitetus! Kai savo feisbuko grupės narių paklausiau, apie ką jos svajoja, išgirdau įvairių atsakymų – įsimylėti ir pajusti pilve drugelius, nulėkti su motociklu iki Italijos, pasivažinėti atviru kabrioletu Kalifornijos pakrante, „paskraidyti“ riedučiais, pačiūžomis ar banglente, laimėti šokių konkursą, išmokti nardyti ir t. t. Taigi 50-mečių svajonės nedaug kuo skiriasi nuo 20-mečių, o kartais savo drąsa net jas pranoksta.
– Kaip manote, visos grožio procedūros, plastinės operacijos padeda su tais iššūkiais susidoroti ar, atvirkščiai, trukdo priimti realybę tokią, kokia ji yra?
– Viskas priklauso nuo moters poreikių. Vienos nori kuo ilgiau atrodyti jaunos ir gražios, kitoms į tai nusispjauti, jos renkasi senti oriai. Man vienodai graudžiai atrodo tiek tos, kurios tiek visko prisidaro, kad tampa neatpažįstamos, tiek tos, kurios nustoja rūpintis savimi ir atrodo maždaug 15 metų vyresnės, nei yra. Sveika mityba, sportas, kokybiškos grožio procedūros, prižiūrėti plaukai ir nagai, subtilus makiažas ir bent minimali orientacija mados tendencijose, mano galva, dar nė vienai nepakenkė. O dėl plastinės chirurgijos sakyčiau taip – jei tai natūraliai atrodo ir kišenė leidžia, kodėl gi nepasigražinus? Juk žmogui, protezuojančiam dantis, mes nepriekaištaujam, kad jis negali susitaikyti su realybe ir nevaikšto bedante burna.
– Gal turite patarimų, kaip šiam laikotarpiui pasiruošti, kad jis nekeltų tiek streso?
– Knygos epiloge siūlau labai paprastą trijų žingsnių planą: 1) išdrįskite atsisakyti to, kas jums trukdo gyventi; 2) skirkite daugiau laiko tam, kas jums vis dar teikia džiaugsmą; 3) būtinai atraskite ką nors naujo. Šie žingsniai atrodo labai elementarūs, bet iš tiesų nėra tokie lengvi. Ypač daug drąsos prireikia atsisakyti to, kas atgyveno – toksiškų santykių ar nekenčiamo darbo. Bet jei nežengsime šio žingsnio ir neišvalysime spintos, joje mažiau liks vietos tam, kas mus išties džiugina. Ne mažiau svarbu, atrasti savo gyvenime ką nors nauja – tai gali būti šokių ar kalbų pamokos, kelionės ar nauji hobiai, savanorystė ar papildomos studijos. Naujovių baimė yra vienas labiausiai sendinančių dalykų. Netekantis vanduo virsta pelke.
– Kuo ši knyga būtų naudinga vyrui? Gal rastų patarimų, kaip padėti savo moteriai išgyventi šį laikotarpį lengviau?
– Mano vyras ją skaito su malonumu, mat joje randa daug savęs... Aišku, knygoje yra daug bendražmogiškų temų – apie darbą, meilę, seksą, santykius su suaugusiais vaikais ir senstančiais tėvais, bet vargu ar vyrams bus įdomu skaityti apie menopauzę, grožio procedūras ir stilistų patarimus, kaip rengtis. Jei išties norite suprasti savo moteris ir joms padėti, tiesiog dažniau su jomis kalbėkitės.
Peržengusios 50 metų ribą, moterys priverstos spręsti išties globalias dilemas. Senti oriai ar naudotis naujausiais grožio pasiekimais? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Toliau nuobodžiauti su savo sutuoktiniu ar pasinaudoti paskutiniu šansu susirasti ką nors geresnio? Nešioti trumpus sijonus ar atiduoti juos dukroms? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva” ieško autorė Virginija Rimkuvienė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.
