– Jei neklystu, JAV skaičiuojate jau vienuoliktus metus. Minėjote, kad atvykote tik porai metų. Kas privertė užsibūti?

– Atvykau i Los Andželą 2009 metų lapkričio pradžioje, pakviesta prisijungti prie Warner Bros Home Entertainment Pasaulinės Rinkodaros komandos ir padėti įkurti tarptautinį vartotojų tyrimų skyrių. Tuo metu dirbau Warner Bros Nordic biure Stokholme ir, atsisveikindama su savo kolegomis ir draugais Stokholme, visiems pažadėjau, kad vėliausiai po dvejų metų grįšiu atgal į Europą. Neplanavau užsibūti Kalifornijoje. Išleistuvėms gavau dovanų marškinėlius nuo draugų su užrašu „ni daugiau nei 2 metai“, kuriuos dar šiandien nešioju. Kai kurie draugai juokavo ir sakė, tu sakei, kad Stokholme užsibūsi tik metus laiko ir užsibuvai 7 metus, tai jei dabar sakai, kad užsibūsi 2 metus, vadinasi užsibūsi 14 metų. Jokiais būdais – atsakiau. Nuo to laiko, neplanuoju konkretaus laiko, nes matau, kad mano skaičiavimai nepasitvirtina. Ir mano istorija nėra išskirtinė. Remdamasi savo patirtimi, galiu teigti, kad naujoje šalyje ar mieste reikia adaptuotis vidutiniškai apie 3 metus. Sakyčiau nuo 5-7 metų, kad susikurtum savo artimų draugų ratą, įgytum pasitikėjimo, suprastum giliau, kaip veikia tos šalies sistema, kultūra, pradėtum savo verslą ar nepelno siekiančią organizaciją. Viskam reikia laiko, kantrybės ir nuoseklaus darbo. Dažnai grįžtu namo į Lietuvą. Pati esu klaipėdietė ir man yra labai svarbu prisiliesti prie savo mylimų sielų, apkabinti kopas, įmerkti kojas į Baltijos jūrą, ištrūkti į Pervalką ir tiesiog pabūti miške. Man to reikia kaip šviežio oro gurkšnio. Stokholmas, kuriame praleidau 7 metus, yra mano antri namai ir skrisdama namo į Lietuvą, dažnai aplankau savo draugus. Los Andželas yra mano treti namai – čia sutikau savo dabartinį vyrą, draugų draugą Rolandą. Kaip pagalvoji, mūsų keliai nesusikirto Lietuvoje, tačiau susikirto už tūkstančių kilometrų kažkur toli Los Andžele. Gali planuoti neplanavęs, gyvenimas vis tiek geriausią scenarijų pateikia. Kas mane pažįsta, žino, kad esu planuotoja ir labai tikiu tikslų nusistatymu, jų siekimu ir planavimu, tačiau planai visada koreguojasi, o kada praleisime daugiau laiko Vilniuje ar Klaipėdoje nei Los Andžele, nebespekuliuoju, bet žinau, kad tas laikas ateis, nes toks yra tikslas. Gyvenu tarp kelių pasaulių, jungiu juos draugystės tiltais kartu su kitais lietuvių profesionalais Los Andžele bei pasaulyje ir man tai teikia prasmės.

Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Anksčiau dirbote „Warner Bros. Home Entertainment“ kompanijoje vadovaujamą darbą. Kuo užsiimate šiandien?

– Prieš pusantrų metų buvau pakviesta prisijungti prie MUFG Union Bank Digital Banking įmonės vadovauti Customer Insights komandai. Po 13 metų su Warner Bros jau buvau pribrendusi pokyčiams, ypač po to, kai JAV telekomunikacijų kompanija AT&T nusipirko Time Warner. Kadangi medijų industrija anksčiau nei finansinė industrija pradėjo skaitmenizaciją, tai MUFG ieškojo specialistų, kurie atneštų į organizacija „know-how“ ir padėtų naujoviškiau pažiūrėti į skaitmenizaciją. Dabartinę Digital Banking komandą prilyginčiau startupui. Komanda, kuriai vadovauju, yra strateginė tyrimų ir konsultantų grupė, kurios tikslas yra suteikti finansinių produktų ir technologijų komandoms supratimą bei patarimus, kaip Union Bank internetinė ir mobili bankininkystė turėtų būti patobulintos ar atnaujintos, kad atitiktų privačių, verslo, investuotojų klientų poreikius bei lūkesčius.

– Praktiškai įrodėte, kad Amerika išties galimybių šalis. Kaip manote, kas padėjo jums pasiekti užimamų pareigų?

– Galimybę augti visokeriopai, mokytis, kurti, įgyti tarptautinės patirties, keliauti, pažinti, padėti kitiems ir jaustis visaverčiu žmogumi visuomenėje pirmiausia turėjau savo šalyje, vėliau – Švedijoje, o dabar – ir Amerikoje.

Tiek asmenines savybes bei vertybes, tiek profesinius pagrindus pasidėjau Klaipėdoje. Nuo pirmos klasės lankiau miesto choreografinių šokių kolektyvą „Junga“, kuriame šoko daugiau nei 100 įvairaus amžiaus šokėjų nuo 5 iki 18 metų. Kartu su šokiu kolektyvu aplankėme įvairias šalis, nuo pat mažumės mokėmės komandinio darbo ir mentorystės, nes augant kelionių metu tekdavo rūpintis mažesnio amžiaus šokėjais, šokio dėka galėjome susipažinti su įvairių kultūrų skirtumais ir juos perteikti per šokį. Teko nemažai praleisti pamokų, bet mokslai dėl to nenukentėjo.

Klaipėdoje baigusi Šiaurės Amerikos LCC Tarptautinį Universitetą 1999 metais, pradėjau karjerą Philips Morris. Pirmiausia Žmogiškųjų išteklių skyriuje, nes labai domino žmogiškų išteklių valdymas, ir po to Korporacinių komunikacijų skyriuje. Įgijau svarios tarptautinės verslo valdymo patirties, tačiau po kurio laiko supratau, kad, norint gilinti žinias ir siekti profesinio augimo, neapsieisiu neįgijusi MBA (Verslo Magistro) laipsnio. Tą būtent ir padariau persikėlusi, kaip galvojau, metams į Stokholmą ir pabaigusi Stokholmo Ekonomikos mokyklą. Baigus MBA programą, įsidarbinau Warner Bros Šiaurės Šalių pagrindiniame biure Stokholme. Buvau pirmoji lietuvė Šiaurės Šalių biure, tad puikiai supratau, kad mano kolegos formuojasi Lietuvos įvaizdį dirbdami su manimi. Nori tu to ar nenori, bet gyvendamas už Lietuvos ribų tampi savo šalies ambasadoriumi. Šį darbą atlieku su aistra ir meile savo šaliai, kartu susipažindama bei įsigilindama į šalies, kurioje gyvenu, kultūrą ir realijas. Kai mane švedai kolegos išlydėjo į Los Andželą, su pasididžiavimu kalbėjo, kad išleidžia mane kaip savo šalies atstovę. Kiekviena įgyta patirtis vedė prie naujos patirties ir to, kur esu šiandien, niekada nebūtų įvykę be įgytos patirties savo šalyje bei Stokholme. Galutiniame taške viskas priklauso nuo asmenybės, užsibrėžtų tikslų, ryžto judėti ir nebijoti suklysti, atrasti ir pažinti.

– Ar pavadintumėte save karjeros moterimi?

– Labiau tyrinėtoja, antropologe, nes be galo mėgstu stebėti, analizuoti, strateguoti, kurti ir statyti. Man patinka nearti dirvonai, neišminti takai. Esu iš esmės labai smalsus žmogus ir mane domina daugelis sričių. Kai reikia į ką nors gilintis, neriu visa galva, kol neišsiaiškinu visko iki smulkmenų ir nesusidėlioju aiškaus žemėlapio bei veiksmų plano.

– Vis tik be karjeros, esate ir mama, užauginote sūnų. Ar nebuvo sunku suderinti karjerą ir motinystę?

– Karjera ir motinystė yra pastovus gyvenimo balansas, ypač kai esi ir tėvas, ir motina viename asmenyje. Mano sūnus Jonas (25) šiuo metu taip pat gyvena Los Andžele su savo drauge ir dviem savo šunimis. Daug laiko leidžiame kartu, esame labai artimi. Šeima man yra didžiausias prioritetas, darbas eina po to.

Eleonora Jonušienė–Romuva su sūnumi
Foto: Asmeninins albumas

– Koks ten požiūris į moteris vadoves? Ar reikalavimai vyrams ir moterims yra tokie patys?

– Galiu kalbėti tik iš savo patirties, nes daug kas priklauso nuo valstijos, kurioje gyveni, miesto, rajono, industrijos ir pagaliau pačios komandos, kurioje dirbi. Tiek Warner Bros, tiek MUFG Union Bank požiūris į moteris vadoves iš esmės yra pozityvus. Nors moterų vadovių vis dar yra mažuma, tačiau yra dedamos nemažos pastangos, kad atsirastų didesnis lyčių balansas bei reprezentacija organizacijose.

– Kaip žiūrima ten į moterų teises?

– Vėlgi galiu tik kalbėti iš savo patirties. Moterų atlyginimai gerokai atsilieka nuo vyrų, turinčių tą pačią kompetenciją ir atliekančių tuos pačius darbus. Kalifornija progresyviai tvarkosi šiuo klausimu, tai yra vilties, kad netrukus bent jau šia tema nebereikės kalbėti artimiausioje ateityje.

– Kokiais principais vadovaujatės darbe, kaip sprendžiate konfliktines situacijas?

Tikiu įgalinimu, mentoryste, lyderyste labiau nei tradiciniu viršininko bei pavaldinio modeliu. Mano komandos nariai yra mano partneriai, ne pavaldiniai. Sprendžiame klausimus ir problemas tiek pokalbiuose privačiai, tiek atvirame komandiniame forume. Siekiu, kad mano komanda jaustųsi saugiai ir laisvai, išsakydama savo nuomonę komandiniame forume. Jei iškyla konfliktinė situacija, skiriu laiko, kad įsigilinčiau į problemos esmę, išklausyčiau kitą pusę, ieškočiau sprendimo nieko nekaltindama. O išsprendus problemą, apsitarti, ko vengti ir nedaryti, iškilus panašiai situacijai ateityje. Skatinu pastovų dialogą, kuris yra labai svarbus išlaikant darbuotojų motyvaciją, ypač šiais nedvejotinai ypatingais metais, kai visi dirbame iš namų nuo kovo vidurio ir dar turbūt dirbsime kurį laiką.

Eleonora Jonušienė–Romuva
Foto: Asmeninins albumas

– Minėjote, kad žinojote, jog Amerikoje teks daug dirbti. Per metus turėsite vos dvi savaites atostogų. Ar taip ir yra dabar? Ar iš tiesų ten, norint pasiekti kažko, reikia neskaičiuoti nei darbo laiko, nei nieko?

– Pradėjus naują darbą, anuliuojasi visos prieš tai uždirbtos atostogos ir naujame darbe pradedi vėl iš naujo rinkti atostogų dienas. Šiuo metu per metus turiu dvi atostogų savaites. Su pradirbtais metais atostogų skaičius palaipsniui didėja. Kas yra gerai bankiniame sektoriuje, kad praktiškai kas antrą mėnesį būna švenčiamos „bankinės“ šventės. Atvykusi į Los Andželą, nelabai supratau to termino „bank holidays“, bet dabar kaip niekada yra aišku. Tos šventinės dienos Amerikoje dažniausia būna pirmadieniais, bet kartais išpuola ir viduryje savaitės. Tai pasiėmus keletą dienų, išeina beveik savaitė atostogų. Man atostogos kaip europietei yra pagrindas darbuotojų produktyvumui. Visi dirba daug, bet yra būtina atsitraukti, pailsėti, pasikrauti ir aš skatinu savo komandą tai daryti. Per šias Kalėdines šventes aš pati asmeniškai dirbsiu, nes išleisiu visą komandą pailsėti, mat kiti metai bus intensyvūs, nes planuojame paleisti nemažai naujų finansinių produktų, tad bus daug veiksmo.

– O kaip dėl požiūrio į atvykusius iš svetur? Koks jis į svetimtaučius?

– Galiu kalbėti tik iš savo, kaip baltaodės europietės moters, patirties. Tačiau daugeliu atveju, manau, jis pakankamai pozityvus, mat dauguma Los Andželo gyventojų yra atvykę iš kitų miestų, valstijų ar kitų šalių. Tiesa pasakius, kai sutinki vietinį Angelino, būna be galo maloni staigmena. Kai susitinki su nepažįstamu, dažniausiai pokalbyje pasidalinama informacija, iš kur esi atvykęs. Bendra patirtis suartina. Nesvarbu, iš kur esi atvažiavęs, visiems užtrunka laiko adaptuotis ir puikiai supranti ir atjauti neseniai atvažiavusį žmogų. Warner Bros su keliais tarptautiniais kolegomis įsteigėme Warner Ateivių klubą. JAV oficialus atvykusių iš kitų šalių statusas yra legalūs ateiviai. Visus tarptautinius profesionalus subūrėme po Ateivių vėliava, padėdami jiems adaptuotis, susirasti tinkamas mokyklas vaikams, konsultuodami, kur geriausia atsidaryti banko sąskaitą, kaip susimokėti mėnesinius mokesčius ir pan. Tiek Warner Bros, tiek MUFG Union Bank labai vertina tarptautinę patirtį ir bando pritraukti talentus iš įvairių šalių. Nemažai atradimų bei inovacijų Amerikoje yra sukurta žmonių, atvykusių iš kitų šalių, dėka, todėl manau, kad Amerika turi žymiai lankstesnį požiūrį į svetimtaučius, nei Europos šalyse.

– Kas jums kaip lietuvei buvo sunkiausia Amerikoje, prie ko reikėjo adaptuotis, ką reikėjo keisti galbūt savo mąstyme?

– Kaip jau pradžioje minėjau, buvau nusistačiusi Los Andžele prabūti ne daugiau nei du metus, įgyti kiek įmanoma daugiau patirties, dirbant vienoje iš didžiausių Holivudo studijų, tačiau einant mėnesiams supratau viena – niekas čia greitai nesidaro. Kantrybė ir nuoseklus darbas yra raktas į sėkmę. Teko sumažinti pavarą, pradėti įsigilinti į dalykus, užsitikrinti savo kaip profesionalės patikimumą bei susikurti savo brandą. Atvažiavus į šį miestą, yra nesvarbu tavo buvę pasiekimai – praktiškai nuo nulio turi save iš naujo susikurti. Tą jau buvau išgyvenusi Stokholme ir mąsčiau, na jei man pavyko Stokholme įsitvirtinti, tai tikrai nebus taip sunku Los Andžele. Juk esu baigusi amerikietišką universitetą, pažįstu kultūrą, keliavau po įvairias valstijas būdama studentė, moku kalbą – visa tai padėjo, bet to neužteko. Teko pasidėti savo ypatingosios karūną į šoną, pasiraitoti rankoves ir pradėti arti dar man naujai neartus dirvonus. Po trijų metų intensyvaus darbo, ogi žiūri, ir dangus atrodo kitaip, ir pradedi suprasti, kodėl vietiniai elgiasi būtent taip, ir, žiūrėk, pačios požiūris prasiplėtė, atsirado naujos neuronų jungtys ir, regis, atsiranda naujas kvėpavimas. Tas momentas, dėl kurio verta pagyventi kitoje šalyje, išgyventi tą metamorfozę, kokia ji būtų skausminga, galiausiai ji atsiperka neįkainojamu pasitenkinimo jausmu.