– Šiandien jūsų niekas nedrįstų pavadinti nepasitikinčia savimi. Bet kaip buvo pačioje karjeros pradžioje? Kas jums suteikė pasitikėjimo savimi?

– Vos pradėjusi savo karjerą televizijoje aš labai bijodavau paskambinti svetimiems žmonėms. Aš kaupdavausi, vaikščiodavau aplink telefoną ratu mažiausiai 15 minučių. Įsivaizduokite, ką tai reiškia žinių tarnyboje dirbančiam žmogui. Turėjau įtikinti save, kad dėl skambučio man niekas per galvą neduos. Bet pirmi kartai buvo tokie, kad man atimdavo žadą, surakindavo liežuvį. 19-20 metų, galima sakyti, vaikui be jokios patirties skambinti į Seimą, Vyriausybę buvo tikras iššūkis. Tai gerai kirto per pakinklius. Bet aš su tuo kovojau. Vienas skambutis, du skambučiai, mačiau, kad niekas man per galvą neduoda, niekas, bent jau anksčiau, keiksmažodžiais telefonu nesišvaistydavo. Tiesa, dabar švaistosi. Kas mane išmokė pasitikėjimo? Manau, laikas, o tai reiškia, patirtis ir artimų žmonių palaikymas. Tai, kad artimiausi žmonės tavęs negniuždo, nekvailina, nesijuokia iš tavo „na, ką čia sugalvojai, kur tau ten, vaikeli“, o leidžia bandyti, yra milžiniška paspirtis. Tą dabar kartoju sau, kai užeina noras labai nurodinėti savo vaikams. Pasaulis yra toks, kokį tu jį matai arba nori matyti. Yra toks geras anekdotas. Sėdi du – optimistas ir pesimistas. Optimistas pagauna blakę, sutraiško, pauosto ir oriai sako: uch, konjaku kvepia. Pesimistas gi gurkšteli geriausio konjako šlakelį, susiraukia ir tėškia: fe, blakėmis trenkia!

Grožis yra labai subjektyvus dalykas – tai ne kojų ilgis, krūtų dydis ar užpakalio plotis
Rūta Mikelkevičiūtė
View this post on Instagram

Kaip pilka pelė televiziją ėmė! Geresnio palyginimo neatradau. Buvo tokių, kurie, nuoširdžiai, gera prasme pasijuokę iš vaizdų, kuriuose mano kelio TV pradžia – skaitau žinias - ir virtualiai palaikydami bei patapšnoję man per petį, visgi sakė: „gal geriau neviešink, kam tau reikia pajuokų? Jėtus, kaip košmariškai atrodai!“. Todėl aš atidžiau pasižiūrėjau, kas dar guli mano „ laiko ir praeities“ lagamino dugne ir ištraukiau dar kelis vaizdelius. 😂 Manau, tai galėtų būti dar keli perlai į jūsų „nepasitikėjimo savimi stalčių“. Žiūrėkit, ką radau dar. Šita teta pasakoja ir pristato tarptautinį madų festivalį. Madų! Tais laikais mes nežinojome apie TV stilistus, ( mados man ir dabar nelabai rūpi) todėl pasipuošiau, iki šiol gerai pamenu, mamos iš Vokietijos parsivežtu lietpalčiu! Atrodžiau labai gerai! Todėl, kai ateina mintis, kad Tu negraži, neverta, nepavyks, per silpna, neturi duomenų, visi kito tai ohoho, o aš tai jau tikrai niekas, ir dar, ką, o siaube, kiti pasakys - pažiūrėk į mane, nes mintis yra materiali, nepamiršk! „Jeigu tu gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti“!❤️ Geros darbo savaitės! #tikėksavimi #būktuokuonoribūti #believeyourdreams #believeyourself #dowhatyouwant #thoughtsarepowerful #thoughtsaremateria #tv #television #lnktelevizija #rutamikelkeviciute #bučiuojuRūta #tvhostess #tvshow
A post shared by Rūta Mikelkevičiūtė (@rutamikelkeviciute) on Oct 18, 2020 at 9:57pm PDT


– Kokie standartai tuomet vyravo televizijoje?

– Kalbant apie komercinius kanalus, beveik jokių, nes tai buvo pradžia. Televizija nėra nei šventa karvė, nei nešventa karvė, tai nėra nei rojus, nei pragaras. Televizija yra mūsų visuomenės atspindys, ji yra tokia, kokie esame mes. Ir viskas priklauso nuo to, kokiais koridoriais tu vaikštai po televiziją ir ko ieškai. Jei ieškai patirties, gerų istorijų, patarimo – surasi. Lygiai taip pat – jei ieškai pletkų, kičo ir tuštybės – rasi! Kai aš pradėjau dirbti televizijoje, buvau visiškai žalia, beveik be jokio išsilavinimo, be patirties, bet niekada nesukau sau galvos dėl karjeros, t. y., dėl galimybės atsidurti ekrane! Man ir dabar atrodo, kad didelė laimė yra dirbti tą darbą, kurį dirbi iš širdies, kuris tau suteikia pasitikėjimo savimi, kuris tave veža. Ne paslaptis, kad pirmi bandymai televizijos eteryje man baigėsi visišku fiasko. Aš tą vaizdą paviešinau specialiai, nors buvau gavusi ne vieną privačią žinutę, kad gal tu to nedaryk, kam tau to reikia. Nes tikrai buvo blogai. Bet ar mes visi gimėme genijais ir viską mokėdami? Aš nemokėjau. Labai daug dalykų nemokėjau ir dabar dar nemoku, darau klaidų, taisau jas ir vėl darau – bet aš juk esu ne mašina. Dėl to man toks gajus kito gniuždymas, amžinas tas varymas ant to, kuris nors kiek kitaip mąsto ir mato pasaulį, ypač ant jaunų žmonių, tai yra blogiausias dalykas, ką galima daryti.

Be klausimo kaip man pavyksta išlaikyti figūrą ir jaunatviškumą, beveik joks interviu nepraeina – net pykina!
Rūta Mikelkevičiūtė

– Jūsų manymu, kiek svarbi išvaizda televizijoje?

– Jei aš pasakysiu, kad ji yra visai nesvarbi, niekas nepatikėtų. Todėl sakau – ir taip, ir ne. Taip jau yra, kad mums maloniau žiūrėti į pasitempusį, susitvarkiusį, „gražų“ žmogų. Bet grožis yra labai subjektyvus dalykas – tai ne kojų ilgis, krūtų dydis ar užpakalio plotis. Mes matome visumą, matome žmogaus atsipalaidavimą, charizmą, pasitikėjimą, baimę, humoro jausmą, žmogiškumą, gebėjimą komunikuoti, tai, kas mus imponuoja. Ir tai mums tą žmogų daro gražiu. Tai visuma daugybės tarsi iš plika akimi nematomų kriterijų – ko centimetrais nepamatuosi, bet tas Nematomas nugula ant tavo veido, ir to Nematomo nepaslėpsi jokiais grimais. Be to, išorinį grožį dabar galima sukurti gana greitai ir nereikia jokių plastinių operacijų! Aš specialiai pradėjau viešinti savo darbo TV pradžios nuotraukas – juokiuosi ir pati dabar! Kodėl viešinu? Kad merginos ir vaikinai, jauni žmonės, ir ne tik, žinotų kaip gyvenime iš tiesų yra – aš tokia pati pilka pelė kaip tūkstančiai kitų. Jei ėda mintys: aš negaliu, man nepavyks, aš negražus, todėl čia ne man – pažiūrėk į mano nuotraukas ir vaizdo įrašus. Nes mintis yra materiali. Jei sieki greito rezultato – taip, grožis labai svarbus dalykas, jis priverčia atsisukti, masina, bet ilgoje distancijoje jis yra beveik niekas. Televizijoje, kaip ir realiame gyvenime, labai sureikšminama išvaizda. Bet jei esate gražus ir manote, kad tai yra jūsų bilietas, jūs labai klystate. Mano patirtis sako, kad televizija išsižiojusi laukia ir liaupsina žmogų, kuris turi charizmą, ką pasakyti, kuris viduje turi užtaiso – štai ko reikia televizijoje. Tik išoriškai gražūs žmonės dažnai vadinami lėlėmis, bet lėlės keičiamos, mat nusibosta. Kaip butaforija, kaip dekoracijos. Šį sezoną – viena dekoracija, kitą – kita.

View this post on Instagram

Let‘s have fun, kaip sakoma! Pasilinksminkime , draugai ir , oi, žinoma, nedraugai! Kadangi vakar Giedrė Talmantienė laidoje LNK Nuoiki parodė nuostabius kadrus, o mano telefonas faktiškai raudo nuo komentarų, taigi, verta aptarimo, ane? Čia man pliusminus 20 metų! Taip, skaitau žinias 🙈 Taip atrodau, kad jį kur....Pabaikite patys! Taip, maniau, kad mano balsas puikus! 🙈Taip, maniau, kad galiu! ( kai tau 20 tu viską gali! ) Taip, tada aš išgirdau, kad TV ekranas man niekaip, na, niekaip! Ne, aš neįsižeidžiau ir net nenuliūdau, nes jis niekada nebuvo mano tikslas. Man labai patiko kalbinti žmones. Taigi, jei jums kas ką nors sako, kad jūs negalite, netinkate, nebūsite, nesugebate– netikėkite jais, jie sako netiesą! Būkite ten, kur JŪS norite būti, darykite tai, ką JŪS norite daryti , o kitų nuomonę ir „nuoširdžius“ patarimus gražinkite jiems patiems! Smagių apkalbų - jos , kaip sakoma, padeda nuleisti vidinį garą ir sulipdyti kolektyvą! LNK TV #būktuokuonoribūti #tikėksavimi #rutamikelkeviciute #lnktelevizija #beyourself #bewhatyouwanttobe #dowhatyoulove #dowhatmakesyouhappy #rūtamikelkevičiūtė
A post shared by Rūta Mikelkevičiūtė (@rutamikelkeviciute) on Oct 13, 2020 at 6:07am PDT


– O tie standartai vyrams ir moterims skiriasi?

– Kaip ir pačiame gyvenime. Be klausimo kaip man pavyksta išlaikyti figūrą ir jaunatviškumą, beveik joks interviu nepraeina – net pykina! Pasiūlymų apsinuoginti viršeliams esu sulaukusi n. Ar įsivaizduojate interviu su Arūnu Valinsku, kurio antraštė skelbtų „Į 6 dešimtį įkopęs šou verslo ryklys atvirai apie savo grožio receptus ir neblėstantį seksualumą“? Arba su A.Veryga: „Ministras Veryga pademonstravo savo figūrą. Amžiui jis nepavaldus“! Dabar sukasi ryški potenciją skatinančių vaistų reklama, kurioje brandus, jau žilstelėjęs vyras glamžo jauną, gražią paną. Pabandykite šioje reklamoje nieko nepakeisti, tik sukeisti lytis vietomis. Štai ir atsakymas.

Nepaisant to, kad Seimo rinkimus laimėjo partijos, kurias vedė lyderės moterys, mūsų prezidentė buvo moteris, net ir pagrindinių televizijos kanalų vadovės yra moterys, bet aplinkoje vis dar gajus moters vertinimas pagal jos grožį ir amžių. Tarsi ji nuolat turi kažką džiuginti. Tuo tarpu vyrui svarbu, kad jis būtų protingas, sugebėtų kažką duoti ir turėtų pinigų.

– Bet ar jūs pati esate gavusi kokių nors pastabų dėl savo išvaizdos?

– Televizijoje ne, arba bent jau man neužstrigo. O štai mokykloje esu patyrusi patyčių dėl svorio. Iki šiol prisimenu kaip stoviu fizinio lavinimo rikiuotėje su tokiu ryškiai raudonu kostiumu, na labai gražiu. Ir staiga ataidi: pažiūrėkite, koks didelis pomidoras pas mus stovi! Kad tik jis nesprogtų! Kai pradėjau dirbti televizijoje, svėriau apie 60 kg, kas yra visiškai normalus svoris, bet užtai dabar sulaukiu – prisimeni, kokia buvai stora? Nebuvo stilistų, nei vizažistų, niekas nereguliavo mums, kaip turime atrodyti, todėl tas vaizdas toks ir buvo. Bet niekas dėl to ir nesijaudino. Dabar taip į eterį niekas neišleistų. Bet žinote, ko tada tikrai nestokojome? To nuoširdaus džiaugsmo, kai tau pavyksta, kai tu bendrauji, kai kažkokia sukurta sistema veikia. Tas jausmas skatino nesustoti. Ir atlyginimas nebuvo svarbu. Nors visgi šiek tiek meluoju – mano pirmas atlygis pirmame darbe – radijuje – buvo 75 litai. Gavusi jį pasijutau labai prastai – supratau, kad manimi naudojasi, nevertina ir aš nebeturiu ten ką veikti. Išėjau.

Rūta Mikelkevičiūtė
Foto: Asmeninins albumas

– Ar turite kokių nors patarimų, kur to pasitikėjimo savimi surasti ir kaip atsilaikyti prieš spaudimą iš išorės?

– Man labiausiai yra įstrigęs vienas pokalbis su tokiu verslininku Brazilijoje. Jis buvo gerokai vyresnis – apie 50 metų. Pasirodo, Vokietijoje turėjo savo logistikos verslą, bet pasakojo, kad po kiek laiko, artėjant penkiasdešimtmečiui, pavargo nuo amžinų lenktynių su kitais. Nuolatinė įtampa, lyginimasis su kitais, kiek kas uždirba, kas kokią mašiną vairuoja. Ar jį džiugino tie pinigai, kuriuos uždirbo? Ne, nes neturėjo kada jų išleisti. Ar džiugino moterys? Ne, nedžiugino, nes jos tapo kasdienybe be jokio turinio. Jis suprato, kad visas likęs gyvenimas prabėgs lygiai taip pat, todėl pardavė verslą ir išvyko į Braziliją. Čia jis nebeuždirbo tiek, kiek uždirbdavo, bet pirmą kartą pajuto, kad yra laimingas, mat, pagaliau gyveno tokį gyvenimą, kokį norėjo pats! Sakė: „Gali pagalvoti, kad man greit 50, o aš pirmą kartą matau tokį gražų saulėlydį? Todėl neskaitykite komentarų, išeikite iš nufotošopintų Facebook ar Instagramo – be jūsų ten niekas nenumirs ir jūs be to nenumirsite. Nesilyginkite su kitais – štai mano svarbiausias patarimas. Žinoma, bepigu man dabar kalbėti, nugyvenus pusę gyvenimo, bet jei galėčiau sau, tuomet 18-metei paskambinti, tai pasakyčiau, kad nėra nė vieno žmogaus Dievo vaidmeny, kuris tau galėtų nurodinėti, kur tavo vieta, ką tau daryti ir ko – ne, kas tau tinka, be ko tu neišgyvensi ir t.t. Yra dar keli dalykai, kurie man padėjo. Gal kam pravers. Išbandyta, veikia:

  • Ieškok bendraminčių ir optimistiškai mąstančių žmonių ir venk tų, kurie kerpa tavo sparnus.
  • Dėk ne ant veido, o į galvą! Nes tai, kas bus tavo smegenyse – bus matyti ir tavo veide. Jokiu makiažu ir net plastinėmis operacijomis to, deja, nepaslėpsi.
  • Prisimink, kad nepabandęs, nesužinosi.
  • Nebijokite kreiptis pagalbos į specialistą.