– Neseniai jūsų šeima pasipildė dar vienu mažyliu, o tiksliau mažyle. Kaip eina pirmosios savaitės kaip daugiavaikei šeimai?

– Namuose daugiau chaoso, visiems daugiau nei įprastai reikia mamos, bet kartu mūsų namai šiuo metu pilni meilės sesei, jie pilni nuoširdaus džiaugsmo mūsų maža lėlyte. Adaptacija buvo trumpa, truko tik dieną ar dvi, visi greitai suprato, kiek laimės parsivežėme į namus. Būna su vyru kažką veikdami vienas kito paklausiame netikėtai: tu įsivaizduoji, kad mes turime tris vaikus. Tai tiesiog – pilnatve širdyje!

– Sako, kad auginti tris vaikučius yra sunkiausia, kaip yra jums?

– Negaliu pritarti, nes man motinystė teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Į visus sunkumus, su kuriais tenka susidurti, aš žiūriu, kaip į laikiną etapą. Žinoma, būna visokių momentų, galbūt dar anksti vertinti trijų vaikų auginimą, kai dukrytė dar tokia maža, bet kol kas su visais iššūkiais mes susitvarkome. Kartais juokiamės, jog jei būtų ketvirtas vaikas namie, kažin ar labai pasijustų didesnis krūvis, nes ir taip visi namai ūžia.

– Dukrytei suteikėte neįprastą vardą. Kokia jo istorija?

– Visų trijų vaikų vardų pagrindinė reikšmė yra RA, tai – saulė, šviesa. Kiekvieno vardo antrasis skiemuo taip pat turi reikšmę. RA – JA – saulė esu aš, Raj – rojus. Vardą dukrytei turėjome jau antro nėštumo metu, kai dar nežinojome kūdikio lyties. Antrajam sūnui buvo kiek sunkiau sugalvoti vardą, bet gimė lūpose pats, kaip ir kiti du.

Sergejus Maslobojevas su žmona

– Mūsų visuomenėje moterys/poros, kai susituokia, dažnai sulaukia klausimo: kada vaikai. Po pirmojo – kada antras, o po antrojo – kada trečias. Ar jūs susidūrėte pati su tuo?

– Kadangi mes jauni tėvai, spaudimo daug nebuvo. Tačiau klausimai: tai gal jau butu laikas antram? Gal jau reiktu Ramirui brolio arba seses? Jie šiek tiek buvo jautrūs, tuo metu, kai mes keturis metus negalėjome sulaukti antro vaikelio. Bet pykti negali, jie juk nežinojo kaip mes stengėmės, nerimavome, galvojome jau net apie pagalbinio apvaisinimo galimybę, nes norėjome, jog vaikučiai augtų nedideliu metų skirtumu. Tačiau visuomenė, manau, tikrai turėtų būti mažiau smalsi tokiomis jautriomis temomis.

– Kaip vaikai reagavo į naują šeimos narį? Viename interviu minėjote, kad susilaukus antrojo, pirmajam kilo klausimų. O kaip yra dabar?

– Raonas pirmąsias dienas sesės bijojo, buvo labai juokinga, kai sesei nusičiaudėjus, jis pradėdavo verkti ir bėgti nuo jos, bet tai truko tik kelias dienas. Vaikas matė, jog sesytę bučiuojam, glostom, nešiojam, tai visai netrukus ir jis pradėjo dalintis bučiniais. Nors keisčiausia yra tai, jog patys bučkio vos prisiprašome. Dabar juokiasi, myluoja, tik reikia nuolat stebėti, kad nepersistengtų, nes dažnai glostymas baigiasi pliaukštelėjimu. Mažos rankytės dar neapskaičiuoja savo jėgų. Vyresnėlis konkurencijos nepajuto visai, sesę vadina princese, kalbina, laiko už rankytės. Šiandien ją užmigdė. Širdis dainuoja, matant, kokia dukrytė augs mylima ir saugi tarp savo brolių.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Motinystė – ką ji priduoda moteriškumui?

– Ji atskleidžia mūsų tikrąją prigimtį – dovanoti gyvybę ir leidžia tai pajusti, paliesti, rankose laikyti savo vaikus. Kiek moteriškų savybių atskleidžia: rūpestį, atsidavimą, švelnumą, meilę. Moters, tapusios mama, net akys spindi kitaip, kiek moteriškos energijos atsiranda joje.

– Kokias savo savybes atskleidėte turinti tik tuomet, kai tapote mama?

– Atsiskleidė aiškus perfekcionizmas viskam. Kūdikio dienotvarkei, motinystei. Norėjosi viską daryti pačiai ir tobulai, buvo momentų, kai reikėjo susitaikyti su kitokia realybe, tačiau atsirado nuolatinis siekimas geriausio. Geriau pagalvojus, radau savyje daug optimizmo, pajutusi, jog galima suderinti ir buvimą mama, ir laiką, kada gali realizuoti save. Žinoma, reikėjo to pasimokyti, bet buvimas mama mane skatina siekti daugiau, būti geresniu pavyzdžiu, skirti kokybiško laiko vaikams.

– Ar darėte nėščiosios fotosesiją?

– Dariausi pirmą kartą. Dabar pilvuką įamžinau pati kelis mėnesius, kad turėčiau prisiminimą sau. Tuos prisiminimus su laiku norisi labiau saugoti, nei jais dalintis.

– Daugelis moterų ypač nerimauja, kaip pasikeis kūnas po nėštumo. Ar jums buvo dėl to nerimo? Ar ką nors keitėte dėl to savo mityboje, sporte?

– Nepasakyčiau, gal pirmą kartą kažkiek buvo streso, kai nebetilpau į savo džinsus. Bet realiai tai nieko nekeičiau, dirbau kiek leido jėgos, iki 8 mėnesio su visais nėštumais. Mėgavausi pasivaikščiojimais, aktyviu laisvalaikiu, žinoma, proto ribose. Bet teko ir su vandens motociklu plaukti, ir su ralio masina prasivažiuoti. Svarbu klausytis savo kūno. Mityba mano mažai kito, labiausiai norėdavosi mėsos ir arbūzo. Nieko nekeičiau, nes tortų, ar greito maisto mes nelabai valgome, tai ir per nėštumą nesinorėjo.

Sergejus Maslobojevas

– Sakoma, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi dar stipresnė moteris. Kokia jūs esate?

– Išties sunkus klausimas, gal vyras daugiau pasakytų. Turbūt išskirčiau labiausiai tai, jog esu kantri ir sąmoninga, nes šių savybių labiausiai reikia, gyvenant su sportininku, jų reikalauja kiekvienas pasiruošimas varžyboms, kada keturios savaites būna ypatingai sunkios emociškai. Tačiau viskas praeina ir grįžta į savas vėžias. Esu atsidavusi ir mylinti moteris.

– Kaip namuose pasiskirstote su vyru pareigas, buities darbus?

– Ekspromtu. Kaip ir viskas mūsų gyvenime dažniausiai įvyksta neplanuojant, pagal situaciją. Dažniausiai sekmadienį planuojamės ateinančią savaitę, žiūrimės, kada gali išleisti mane į darbus, pasigražinti ir pan. Namuose buities darbus irgi atlieka tas, rankos laisvesnės, be vaikų, tas sukrauna indus, pasirūpina skalbiniais. Vaikučiai dažniausiai būna su manimi, bet vyras savaitgaliais visada gamina maistą ant grilio, kepa steikus, lepina įvairiais patiekalais. Tokiais būdais ir siekiame to balanso namuose.

– Minėjote, kad jei ne tikra meilė, jūsų su vyru keliai būtų jau seniai išsiskyrę. Kodėl? Esate skirtingi? O gal kaip tik panašūs?

– Nes mes abu labai ambicingi, užsispyrę, kartais – per daug įžeidūs. Esame vienodo zodiako ženklo – dvyniai, tai ta nuotaikų kaita... Aš kartais sakau, jog man su savimi sunku susikalbėti, o dar su tokiu pat ir gyvenu. Santykiuose netrūko iššūkių, situacijų, kada principai ėmė viršų, bet mes niekada neatsisakėme vienas kito.

– Kuo Sergejus jus sužavėjo nuo pat pradžių? Kas privertė patikėti, kad šie jausmai truks ilgai?

– Jis mane žavėjo paprastumu ir rūpesčiu kitais. Visada atrodė geras žmogus. Tiesą sakant, aš net negalvojau, kiek galėtų trukti mūsų santykiai. Kai jis paklausė, ar pagimdysiu jam sūnų, tą akimirką padovanojau jam savo širdį, ir nespėjau susivokti, kaip po kelių mėnesių draugystės mane iš pajūrio Sergejus atsivežė į Vilnių. Diskusijų daug apie tai nebuvo, elgiausi, kaip liepė širdis, nedvejojau, nes vieną dieną ėmiau ir įsimylėjau! Pažinojau jį nuo paauglystės, o kaip įsižiebė ta magija – svarstome iki šiandien.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kad Sergejus yra vyriškas, matyt, nesuabejos nė viena moteris. O kaip jūs pati suprantate, kad yra vyriškumas?

– Vienareikšmiškai man stipriausia jėga, kurią vyras gali suteikti moteriai, tai saugumo jausmas. Kada jautiesi saugi, užtikrinta, mylima. Kai žinai, jog viską įveiksi kartu. Man tai yra vyriškumas.

– Kaip manote, kas santuokoje svarbiausia?

– Meilė ir noras ją auginti kartu, augti kaip asmenybėms. Palaikymas vienas kito bei vertybių saugojimas šeimoje.

– Turite kokį nors receptą, kaip tą romantišką kibirkštį išlaikyti, kai yra trys vaikai, buitis, nuovargis?

– Kaskart, kai vaikų atvažiuoja aplankyti seneliai, mes ilgai nelaukiame – skuodžiame pro duris į filmą, restoraną, teatrą ar tiesiog arbatos puodelio! Jei leisdavo galimybės, kol turėjome du vaikučius, ir namo negrįždavome. Svarbiausia nepamiršti vienas kito. Namuose mes suguldome vaikus, įsijungiame filmą, apsikabiname, mėgaujamės laiku dviese. Norėtųsi, žinoma, į SPA, ar atostogas, bet reikia prisitaikyti prie aplinkybių ir mokėti džiaugtis laiku praleistu kartu.

– Pati, jei neklystu, dirbate grožio srityje. Matyt, daugeliui kyla klausimas, kaip, turint tris vaikus, spėti pasirūpinti ir savo išvaizda?

– Moteris privalo rūpintis savo išvaizda. Pirmiausia, dėl savęs, tai tikrai padeda jaustis geriau. Todėl tikrai įmanoma rasti laiko kartą per mėnesį apsilankyti grožio salone, palikus vaikučius vyrui, seneliams ar auklytei.

– Kokias moterų gražinimosi klaidas dažniausiai matote?

– Pagrindinė jų, tai norėjimas būti panašiai į kažkurią kitą moterį. Vaikytis tendencijų grožio srityje, nepaisant to, kas iš tiesų tinka pačiai. Injekcijos ankstyvame amžiuje ir taupymas įsigyjant kokybiškas priemones.

– Kas jums pačiai įskiepijo supratimą apie grožį: tiek vidinį, tiek išorinį?

– Mano mama. Ji visada rodė pavyzdį rūpindamasi savo išvaizda, skiepijo man moteriškas vertybes, sakydavo, kaip turi elgtis mergaitė. Tėtis visada kartojo, jog svarbiausia šeima. Švelnumu, mamos jautrumu ir su meile užauginta, neįsivaizdavau kitokio pavyzdžio šeimoje. Vėliau vidinį grožį auginame patys, grynindami savo vertybes.