Kaip moteris iš Skuodo atsirado Izraelyje?

Dana: Lietuvoje ištekėjau už žydo ir mes išvykome į Izraelį. Pirmą kartą išvykome 1992 metais su vyru, bet 2000 metais mirė man artimiausias žmogus – sesuo. Ir tuo metu aš supratau, kad arba aš išvažiuoju į Izraelį, ten, kur jau buvau ir turėjau pilietybę, arba aš lieku Lietuvoje ir pasineriu į labai tamsų periodą, nes buvo tikrai labai sunku. Todėl išvažiavome visa šeima ir ten gyvenu iki dabar. Nors šiuo metu aš gyvenu ir Lietuvoje, ir Izraelyje.

– Kokie būtų patarimai išvažiavus į užsienį ir susidūrus su dideliais sunkumais jame? Nes kai išvažiuojame tikriausiai tikimės visai ne tokio scenarijaus.

Dana: Mane visą laiką palaikė begalinis noras, visų pirma įsigyventi, susitvarkyti pirmus žingsnius. Ir žinoma, būti nepriklausomai. Aš siekiau, kad niekas negalėtų manęs palaužti, todėl visos kliūtys man atrodė pakenčiamos.

Foto: DELFI / Josvydas Elinskas

– Kaip susitvarkyti su iššūkiais, išgyvenimais ir vidinėmis būsenomis išvažiavus gyventi į svetimą šalį?

Elžbieta: Danos atvejis labai gražus ir atspindi tai, kad jeigu žmogus deda pastangas ir tiki savimi, jis pasieks gerų rezultatų, nesvarbu, kur jis bebūtų, ar savoje šalyje, ar svetimoje. Tačiau kartais mes išgirstame ir ne tokių sėkmingų istorijų, dažnai žmogus išvyksta į kitą šalį norėdamas pabėgti. Tyrimai rodo, kad net 40 proc. žmonių, išvykstančių į kitas šalis, turi psichologinių sunkumų. Tokie žmonės gana dažnai patiria pirmą emigracijos etapą lyg pro „rožinius akinius“. Tačiau šis etapas labai greit subliūkšta ir tada jie supranta, kad nėra viskas taip lengva ir paprasta. Tokiu momentu žmonės patiria krizes. Svarbu prieš išvažiuojant pasiruošti „namų darbus“: išmokti kalbą, susipažinti su šalies kultūra, politika, įstatymais.

– Kaip atsidūrėte deimantų biržoje? Kokia ten tvarka ir kaip viskas atrodo?

Dana: Aš dirbau „Chanel“ parduotuvėje. Ir joje mane pastebėjo vyras, kuriam vėliau teko dėl manęs grįžti į parduotuvę ne kartą, o atvykęs trečią kartą jis paprašė personalo mano telefono numerio, iš pradžių neleidau jo duoti, tačiau paskatinta bendradarbių, sutikau. Taip sulaukiau skambučio ir pradėjau su tuo vyru susitikinėti. Jis buvo vienas didžiausių deimantų biržos prekeivių ir gamintojų. Buvo trys tokie žmonės ir jis buvo vienas iš jų.

– Kaip įsitraukėte į deimantų verslą?

Dana: Mano draugas buvo toks žmogus, kuris norėjo, kad aš nieko nedaryčiau ir nedirbčiau. Man vis sakydavo, kad jis viską turi ir man gali viską suteikti, tačiau aš atsakydavau, kad jis turi, bet ne aš. Todėl nusprendžiau, kad pradėsiu mokytis gemologijos. Baigusi mokslus įsiprašiau dirbti jo kompanijoje. Man tai buvo pati geriausia mokykla ir praktika. Mačiau visą procesą: nuo žaliavos iki apdirbto deimanto. O vėliau aš užsitarnavau geriausios gemologės vardą, man siūlė darbo vietas pačiose geriausiose įmonėse.