Monika: Aš gyvenau Klaipėdoje. Saugiai pas mamą. Pradedu studijuoti muziką ir sužinau apie patį geriausią koledžą pasaulyje. Bandau gauti stipendiją, ir netikėtai ją gaunu. Ir štai aš išskrendu į Ameriką, į svajonių šalį, į Bostoną. Dėl apgyvendinimo buvau susirašinėjusi, tačiau nežinojau, kaip veikia depozitai ar rezervavimo tvarka. Atvykau su didžiausiais lagaminais svajonių, pasijutau kaip filme, bet atėjusi prie buto durų išgirdau, kad čia negyvensiu. Tada prasidėjo mano paieškų kelionė. Taip atsiradau pačiame blogiausiame Bostono rajone. Narkotikai, šūviai, tiesiog getas. Iš pražių nesupratau, kodėl į šį rajoną nevažiuoja taksi. Vėliau, pamačiusi, kas vyksta, paklausiau kambariokės, kaip man elgtis, ir ji patarė dengti odą, kad nesimatytų, jog aš baltaodė.

– Ar praėjus tokį kelią neatsirado mintis, kad galbūt man nebereikia tos stipendijos? Gal geriau grįžti namo?

Monika: Ne, niekas nenumušė to noro. Ten pradedi matuoti vertę, nes visi, sužinoję, kad išvažiuoji į Ameriką, stebisi, klausinėja: kada grįžusi jau būsi „žvaigždė“? Jei mokytumeisi Harvardo universitete gal tas vardas ir keistų kažką, tačiau muzikoje vardas tiek nereiškia. Ir tos tikrosios vertės nepaskaičiuosi, tik papildomai ant pečių sau užsidėsi naštą. Bet ne, man niekas nenumušė noro ten likti ir man puikiai sekėsi. Buvau geriausių studentų sąraše ir net gavau apdovanojimą.

Psichologė Elžbieta Malūnavičienė: Kitoje šalyje labai padeda tikslo turėjimas. Turėdamas tikslą žmogus žino, ko siekia, ir taip pereina sunkumus. Svarbu įsivardinus lūkesčius pagalvoti ir apie atsarginius variantus, kas atsitiks, jei viskas įvyks kitaip nei buvo planuota.

– Kaip atsidūrei Londone ir koks gyvenimas buvo ten?

Monika: Ten buvo visai kitaip, nes aš nebuvau studentė. Gyvendama Amerikoje ir skraidydama į Londoną, gavau pasiūlymą padirbti geroje studijoje. Ir pasilikau Londone, nes muzikinis gyvenimas ten labai aktyvus ir labai daug visko vyksta. Norėjau tobulėti toliau, tik jau nebe iš studijų perspektyvos, bet iš gyvenimiškos, praktinės pusės.

– Kokius darbus teko dirbti Londone?

Monika: Kol priėjau prie to, kad užsidirbčiau iš dainavimo, gal apie metus teko dirbti kitus darbus. Esu dirbusi „keiteringe“, prabangių drabužių parduotuvės konsultante. Bet buvo taip, kad vieną dieną dirbi nerealioje studijoje, kitą dieną dirbi parduotuvėje. Ir galvoje būdavo tokie dideli šuoliai, kartais nesuprasdavau, kas vyksta. Bet tai vykdavo tam, kad tiesiog apmokėčiau sąskaitas.