– Jei neklystu „Ana Bolena“ premjerą dėl pandemijos teko perkelti net du kartus. Galiausiai ji įvyko. Kiek apskritai jūsų planų sujaukė pandemija?
– Pakankamai daug. Bolenos spektaklis nusikėlė ir tai jau buvo problema, daug koncertų teko atidėti. Su Lietuvos ansambliu turėjome atlikti „Mažvydą“, jį irgi teko nukelti net kitiems metams.
– Ilga pertrauka operos solistas nėra į naudą, tiesa?
– Taip. Kadangi aš pati COVID-19 persirgau, susirgau ta lengvąja forma, laimei, jokių ilgalaikių pasekmių nepajutau. Bet žinau žmonių, kurie turėjo daugiau problemų, ir tam, kad atsistatytų vokalas, reikėjo daugiau laiko. Balsas mūsų pagrindinis instrumentas.
– Jūs persirgote besimptome forma?
– Taip, neturėjau jokių nusiskundimų, nors tas virusas manyje tūnojo pakankamai ilgai. Net juokiausi, kad vienas testas neigiamas, kitas – teigiamas, vėl vienas – neigiamas, kitas – teigiamas. Reikėjo pasidaryti net devynis testus, todėl kantrybės pabaigoje jau pritrūkdavo. Ačiū Dievui, prieš pat repeticijas gavau abu neigiamus atsakymus. Po 36-erių dienų „išėjau į laisvę“. Kita vertus, negalėjau labai skųstis, gyvenu nuosavame name, šalia yra ir kiemas, ir miškas. Galėjau išeiti, bet, žinoma, saugojausi. Vyras irgi buvo saviizoliacijoje, vaikas visai nesusirgo, dukrai nesusidarė net jokių antikūnių.
– Grįžkime prie operos. Viename interviu jūs minėjote, kad po sunkių vaidmenų net ir naktį negalite užmigti. Ar Ana Bolena – vienas tokių?
– Buvo periodų, kai negalėjau naktimis užmigti. Be to, pasiruošimas šiai premjerai skyrėsi nuo kitų. Dažniausiai dirbame nuosekliai, kaip sakoma, pilna koja. O čia reikėjo repetuoti visiems atskirai. Paskui labai greitai teko apsigyventi vaidmenyje ir viską susidėlioti: ir vaidybą, ir vokalą. Be to, buvo labai daug teksto. Ana Bolena beveik nepalieka scenos, o jei ir išeina, tai labai trumpam.
– Nusikelkime į pačią pradžią, gal pamenate savo pirmąjį kartą didžiojoje scenoje?
– Tokie dalykai niekada nepasimiršta. Nepaisant to, kad mokslai baigti, daug praktinių žinių trūksta. Mano pirmoji patirtis scenoje buvo operoje „Don Žuanas“. Dėkoju Dievui, kad buvo tokia galimybė, nors pradžioje patyriau labai daug streso ir nerimo. Tai buvo man gera valios, kantrybės, ištvermės pamoka. Tai buvo sudėtingas ir didelis vaidmuo, džiaugiuosi, kad nenuvyliau nei dirigento, nei režisieriaus. Tai bylojo, kad į savus ratus įsėdau.
– Kas jus pastūmėjo apskritai eiti šiuo keliu? Gal šeimoje buvo muzikantų?
– Šeimoje mano tėčio brolis – vargonininkas, tėtis ir mama – balsingi, bet tuo laikotarpiu mama dainavo tik bažnytiniame chore. Mano pirmoji pažintis su muzika buvo tokia keista. Tėvai iš pradžių neleido lankyti muzikos mokyklos, nes gyvenome ūkiškai, reikėjo darbus dirbti, mamai padėti, jos sveikata buvo silpna, bet surizikavau ir pietums skirtus pinigus paskyriau muzikos mokyklos pamokoms. Šitaip vieną mėnesį, tėvams nežinant, pralankiau. Pasirinkau groti akordeonu. Man visada labai patiko dainuoti. Nuėjusi į miškus, karstydavausi po medžius ir traukdavau visas dainas, kokias tik žinodavau, Vaidos Genytės „Sūpynės“ buvo išdainuotos šimtus kartų. Labai didelį įspūdį padarė per televizorių matyta V. Bellinio „Norma“, nors irgi nelabai leisdavo žiūrėti. Galiausiai yla dėl muzikos mokyklos išlindo iš maišo. Mama susitiko mano mokytoją, pasirodė, kad jos pažįstamos. Miestukas nedidelis, nepasislėpsi, bet leido lankyti toliau. Paskui sugalvojau, kad noriu stoti į Stasio Šimkaus konservatoriją. Tėvus tikinau, kad vis tiek nepriims, tad nieko neprarasiu, jei pabadysiu. Jie nusileido, aš įstojau. Tokia istorija tęsėsi ir Vilniuje. Mano dėstytoja labai prašė tėvų, kad leistų man bandyti stoti į Muzikos akademiją Vilniuje. Taip po truputį ta svajonė mano išsipildė ir net su kaupu.
– Bet niekada nedvejojote dėl savo pasirinkimo?
– Ne, niekada nebuvo tokios minties. Kažkas visada vedė ir veda šiuo keliu. Be abejo, kartais pamąstai, ypač kai karantinas prasidėjo, kad jei dabar viskas užsidarys, menas taps nebereikalingas, kas bus? Bet nuveji tokias mintis šalin ir nepasiduodi.
– Ar Lietuvoje tai sunki profesija, ar daug intrigų operos pasaulyje?
– Visko būna. Bet visko pasitaiko visur. Ir intrigų būna, ir apkalbų. Nereikia įsileisti į save negerų minčių. Apskritai kultūra Lietuvoje yra taip negražiai paspirta į šoną ir dėl to liūdna. Visur sakoma, kad šalis yra tvirta ten, kur tvirta kultūra, švietimas. O kai šios sritys yra tokios silpnos, matome, kaip yra. Gaila dėl to. Gaila, kad ir tos algos, užmokesčiai yra tokie. Atvažiuoja užsieniečiai, jie mūsų nesupranta, kodėl dirbame keliuose darbuose, lakstome. Jiems nesuvokiama, kodėl su savo balsais neuždirbame. Bet esame priversti išgyventi. Tai situacija liūdnoka, bet išgyventi galima, pozityvą pajungi ir eini į priekį.
– Tai atima ir daug laiko. O jūs esate ne tik operos solistė, bet ir mama. Dažna mama susiduria su tuo kaltės jausmu, kai tenka palikti vaiką, eiti dirbti iki išnaktų. Ar jums pažįstamas tas jausmas?
– Visoms mamoms pažįstamas tas jausmas, gal tėčiams tik mažiau. Kažkada skaičiau, kaip mama eina miegoti ir kaip tėtis. Kai mama sako, kad eina miegoti, tai prieš tai dar šimtą darbų padaro, o kai tėtis sako, kad eina miegoti, tai jis ir eina miegoti. Taip ir aš. Kai grįžtu po repeticijų, dažniausiai apie 22 val. vakaro ar dar vėliau, vaikas jau miega, aš patikrinu, ar susidėjo visas knygas, sąsiuvinius, ar drabužius pasiruošė, gal kažką reikia išplauti, sutvarkyti, gal reikia pasiruošti rytdienai, kokius pusryčius daryti. Kol viską suruoši, jau ir po vidurnakčio būna. Prieš premjerą dienotvarkė buvo labai intensyvi: vaiką matydavau tik rytais. Be abejo, labai skaudu, kai dukrytė sako: „Mama, kada gi tu būsi tuose namuose“. Tai širdį skauda ir jai, ir man. Bet susitariame. Būna, kai grįžtu, ant stalo randu paliktą piešinį su užrašu: „Mamyte, aš tave labai myliu“. Suspaudžia širdį, kad to laiko pritrūksta.
– Turite jaunėlę dukrą ir vyresnėlę, tiesa?
– Taip, vyresnėlė jau didelė, bet dėl jos irgi širdį skauda, nes ji toli – Anglijoje. Šiuo metu studijuoja, atlieka praktiką. Nors 8 klases baigė M.K. Čiurlionio muzikos mokykloje fortepijono klasę, Užupyje baigė vidurinę mokyklą, ir išvyko studijuoti IT į užsienį. Ji muziką myli, ir kai grįžta, visada sėda prie pianino pagroti. Nepamiršo muzikos ir dėl to džiaugiuosi. Jaunėlę leidžiu į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Ji groja fleita, turi gerą balsą. Gal kartais sugalvos dainuoti.
– Ar vaidmenis nešatės namo, ar namuose būnate atsiribojusi nuo darbų?
– Kiek tik įmanoma stengiuosi namuose būti žmona ir mama, bet kartais nelabai pavyksta. Mes su vyru sutarę, kad darbas yra darbas, o namai – namai. Kai buvo karantinas, tą pusiausvyrą ir ribas buvo sunku išlaikyti, buvome paskirstę, kada yra darbo laikas, o kada – poilsio.
– Teko skaityti, kad turite pomėgį žvejoti. Ar pavyksta jį realizuoti?
– Nors šiemet buvo galimybė, bet jos neišnaudojau. Gal keičiasi žmogus ir šiemet labiau patiko žiūrėti, kaip žvejoja kiti.
– Ką dabar mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Net nežinau. Turiu tokių užmestų pomėgių. Pavyzdžiui, kažkada labai mėgau piešti. Dabar niekam laiko nebelieka. Dabar kenčia ne tik mano šeima, bet ir gėlės, kurių yra labai daug, jas reikia persodinti, sutvarkyti...
– Matyt, laiko trūksta ne tik gėlėms, šeimai, bet ir sau. Dažnai operos solistės išsiskiria savo gracija ir elegancija. Kaip jūs suprantate moteriškumą ir kada labiausiai jaučiatės moteriška?
– Visada jaučiuosi moteriška. (Šypsosi.) Ir su džinsais, ir su sportiniais bateliais, ir su džemperiu. Gal dėl to, kad mano mama nemėgo dažytis, aš irgi nesu iš tų, kurios niekur neina be makiažo. Prisidažau per spektaklius ir koncertus. Odai tai nėra gerai. Ryte mano ritualai – labai paprasti: veido valiklis, kremas, serumas ir toninis kremas. Mano kolegos retai kada mane mano su makiažu repeticijose. Kita vertus, kai eini į spektaklį, kai nereikia bėgti, tada pasipuoši, paryškini savo bruožus, apsivelki suknelę, apsiauni batelius, tada jautiesi ir labiau moteriškesnė, ir labiau pakylėta. Bet mano gyvenimo ritmas toks, kad ne visada tą gali sau leisti. Negali kasdien atrodyti kaip išpuoselėta rožė. Kita vertus, gal kasdien ir atsibostų tokiai būti.
