– Prieš porą metų buvote atvykusi į Lietuvą, kur kalbėjote konferencijoje „Moters vizija“. Minėjote, kad Lietuvoje moterys yra labai aktyvios, bet ar turi jos vidinę ramybę. O kaip jūs pati, ar atradote tą vidinę ramybę ir harmoniją?
– Labai filosofinis klausimas. Turbūt kiekvieną nors šiek mąstant žmogų anksčiau ar vėliau aplanko tokios mintys apie gyvenimo prasmę: kokia ji yra, ar tau tikrai yra svarbu tai, ką darai. Ar darai tai, kas neša laimę? Jaunas žmogus turi labai aiškų planą: jam svarbiausia pabaigti mokslus, įsitvirtinti karjeroje. Bet kai visa tai padarai, kyla kiti klausimai, tokie kaip, ar tai, ką darai, tau teikia džiaugsmo. Be abejo, nedarome visko tik dėl malonumo, kažką darome dėl to, kad jaučiame pareigą, privalome dirbti ir dirbame. Bet ateina toks metas, kai supranti, kad kaip voverė sukiesi tame rate ir pagalvoji, ar tie darbai, kuriuos darai, tikrai prasmingi. Daugelis žmonių jau brandžiame amžiuje apie tai susimasto, keičia profesijas ir randa tame pasitenkinimą.
– Bet jūs, pasirinkusi savo profesinį kelią, jam likote ištikima.
– Tikrai taip. Nors vienu metu esu galvojusi stipriai keisti veiklos sritį. Tai buvo, kai pabaigiau savo sceninę karjerą. Galiausiai, po tam tikrų apmąstymų, pasitarimų, supratau, kad tai, ką darau, darau geriausiai ir turėčiau tęsti. Šiuo metu dirbu su vaikais. Galima sakyti, kad mano darbas susijęs su baletu, bet pusė jo yra pedagoginė dalis. Su mokiniais praleidžiu labai daug laiko kartu. Daugelis jų, pradedant septynmečiais, lanko pamokas 5 valandas per savaitę, o vyresni – apie 15 valandų per savaitę. Tai reiškia, kad kasdien praleidžia po 2-3 valandas su manimi. Kartais pajuokaujame, kad su manimi jie praleidžia daugiau laiko nei su savo tėveliais. O tai yra didelė atsakomybė, suvokiu tai. Kita vertus, aš kartais pagalvoju, kad pasiilgstu profesionalaus šokio, nes čia, San Diege, nėra daug susitikimų su scenos žmonėmis.
– Balerinos savo karjerą baigia anksti – kitų profesijų atstovai tuo metu tik ima siekti aukštumų. Ar jums sunkus buvo tas sceninės karjeros baigimas?
– Man nebuvo sunku, net atvirkščiai – malonu. Pabaiga buvo susijusi su maloniais atradimais ir džiaugsmais. Pabaigiau karjerą tada, kai atlikau vieną ryškiausių savo vaidmenų. Dirbau su iškiliais žmonėmis – baletmeisteriu Kirilu Simonovu, savo partneriu Martynu Rimeikiu. Kūryba kartu su šiais žmonėmis buvo nepaprastai įdomi ir brandi. Tai buvo paskutinieji žmonės, kurie atsirado mano laimingame balerinos kelyje. Be to, sutikau savo būsimą vyrą, pakeičiau gyvenimo šalį. Sukūriau šeimą. Tai buvo ryškūs ir dideli gyvenimo pokyčiai, bene laimingiausias mano gyvenimo etapas.
– Kalbant apie pokyčius ir kitą šalį. Jau septynerius metus gyvenate JAV...
– Aš net neskaičiuoju, gal ir daugiau.
– Ar yra kažkas, prie ko vis dar sunku adaptuotis?
– Gal ne vis dar, o jau. Amerika yra labai įdomi ir įvairi šalis. Skirtingos jos dalys stipriai skiriasi. Bostonas, kuriame gyvenau porą metų, kitoks nei Kalifornija. Ši šalis turi savų privalomų ir sričių, kurios man nėra artimos ar patrauklios, ar net nesugyvenamos. Bet kai tą sakau, reikia suprasti, kad į viską žiūriu per savo prizmę. Labai daug kas priklauso nuo asmenybės. Dėl mano charakterio man buvo labai paprasta susipažinti su šalimi, lengviau nei daugeliui. Bet dabar jau ateina kitos mintys: kiek ilgai aš noriu gyventi šioje šalyje. Ar galiu čia įgyvendinti savo svajones? Ar čia yra ta vieta, - o gal galima pagalvoti apie kitą?
– Bet kalbate ne apie Lietuvą?
– Nebūtinai ne. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus, lietuvis ir ne tik, kuris sugeba prisitaikyti ir gerai, kokybiškai gyventi svetimose šalyse, pasijunta pasaulio piliečiu. Tie, kurie geba rinktis šalį, kurioje nori gyventi, jau yra pasaulio piliečiai. Mes su vyru išsirinkome San Diegą. Dabar svarstome, ar ne laikas naujiems pasirinkimams.
– Kokios jūsų savybės, kurios padėjo lengviau adaptuotis Amerikoje?
– Tam tikras lankstumas, smalsumas naujienoms, neprisirišimas prie buities, nes ji keičiasi. Mano vyras gal nesutiks, bet aš nesu prabangios, išpuoselėtos buities ieškotoja, man tai nėra svarbiausia. Be to, man lengva lingvistiškai prisitaikyti. Aš mėgstu bendrauti, ir todėl gan greitai išmokstu kalbą. Plepūs žmonės bet kokia kalba susikalbės. Kalba yra mūsų ryšys su žmonėmis. Jei bijai kalbėti, bijai bendrauti, užsidarai, įspraudisave į savitą izoliaciją. Čia, Amerikoje, yra daug tų, kurie nelabai bendrauja su amerikiečiais, jie bendrauja tik su savo rato, savo tautybės žmonėmis, bet tokiu būdu prarandi visavertį gyvenimą.
– Ar galėtumėte save pavadinti ekstraverte?
– Gal atvirkščiai. Nors nesu psichologe, kad tai nustatyčiau. Jei ekstravertas yra žmogus, kuris pasisemia gyvenimo energijos iš bendravimo su kitais, tada taip, esu ekstravertė. Būna žmonių, kurie atvažiuoja į naują šalį, ir paprastas ėjimas į parduotuvę jiems sukelia emocinę frustraciją, o man – ne, drąsiai galiu paprašyti pakartoti sakinį, bandydama suprasti žmogų.
– Kalbant apie skirtumus, pedagoginės patirties turėjote ir Lietuvoje. Dabar JAV turite savo baleto mokyklą. Ar vaikai labai skiriasi?
– Ne. Čia ir yra tas stebuklas, kad vaikai nesiskiria, jie žaidžia tuos pačius žaidimus. Mano vyras atėjęs pas mane į mokyklą man sako: „Ar tu matei? Japonukės žaidžia tą patį žaidimą, kurį mes žaisdavome vaikystėje“. Visos tos pačios emocinės dramos, išgyvenimai. Bet galiu pasakyti, kad lietuviai vaikai pagal sugebėjimus mokytis yra tobuli. Jie galėtų būti lyderiai. O gal mes ir esame? Lietuviai labai gerai mokosi atlikimo tikslumo. Amerikiečiai – ne. Jie net nesupranta, kodėl turėtų daryti tai, ką mokytojas sako. Bet gal todėl jie užauga įdomiais žmonėmis, sėkmingais versle, naujuose atradimuose.
– Į baletą mergaitės ateina su rožinėmis svajonėmis, norėdamos su gražia suknele ant pirštų sukti piruetus. Ar palaikote tas svajone, ar pasakote, kad už tų blizgučių slypi sunkus darbas?
– O jūs paklauskite bet kokio vaiko: ar tu norėtum dabar padaryti užduotį, kuri yra labai lengva, ar tokią, kuri labai sunki? Kokią pasirinks? Žinoma, kad sunkią. Kai vaikai ateina pas mane, aš neplanuoju jų nuvilti. Net ir kasdienės baleto pamokos gali būti labai patrauklios tiek užduočių sunkumu, tiek ir grožio estetika. Mergaitė, ruošdamasi pamokai, turėtų ruoštis tam grožiui. Kartais ta dalis nepelnytai yra praleidžiama. Bet net parodžius realybę, nesužlugdau jų svajonių. Baletas nėra labai sunkus, jis tiesiog nėra lengvas, bet procesas ištęstas. Jei ateina pas mane 7 metų mergaitė ir aš pamatau jos gabumus, tą pirmąją tikrą baleriną veidrodyje ji pamatys geriausiu atveju po 3 metų. Ir dirbti turės labai daug. Daugeliui vaikų dabar 2-3 metai yra per ilgas laiko tarpas.
– Sutikite, kad balerina yra tarsi moteriškumo simbolis. Ar jums ši profesija padėjo atsiskleisti kaip moteriai?
– Sunku pasakyti. Mes, moterys, sau keliame labai aukštus reikalavimus. Mano daugelio mokinių mamos ar močiutės sako: „Stenkis stenkis, jei nori atrodyti taip, kaip tavo mokytoja Eglė. Turi labai daug dirbti ir stengtis. Pažiūrėk, kaip ji sėdi, kaip ji kalba. Reikia daug metų šokti, kad tą pasiektum“. Jos kalba apie tokią graciją ir eleganciją. Kita vertus, moteriškumas yra ir vidinė būsena. O tai yra vidinė ramybė. Kas yra moteriškumas? Kantrybė, sukurta buitis, kuri suteikia sąlygas kitiems pailsėti, nurimti, tapti kūrybiškais – visa tai sukuria moteris. Man tam trūksta laiko. Man reikėtų pailginti parą bent iki 40 valandų. Dabar trūksta laiko.
– Laiko sau?
– Taip.
– Ką veiktumėte, gavusi tą laiką, tas valandas?
– Sunku pasakyti. Visų pirma, turi būti visur tvarka. Kai aplink – tvarka, tai ir galvoje – tvarka. Antra, aš mėgstu prižiūrėti sodą. Neina kalba apie derliaus auginimą, bet tiesiog pažiūrėčiau, kaip rožės auga. Kodėl vieni augalai auga, kiti – ne. Bandyčiau juos puoselėti ir atrasti, daryti eksperimentus. Man ši veikla labai patinka, nors ji reikalauja daug laiko. Aš labai mėgstu basa vaikščioti po savo kiemą. Dar patinka gražinti namus. Mes turime daug idėjų, kurioms trūksta laiko. Mes nesamdome dizainerių, viską kuriame patys. Mums tai yra įdomu. Taip pat man patinka skaityti knygas. Patinka keliauti. Čia galima labai daug keliauti. Vaikščioti palei vandenyną. Esu laimingas žmogus, kad galiu sau tai leisti. Gyvenu prie vandenyno. Galiu žiūrėti į vandenyno tolį ir kurti naujas idėjas... Mes užsisukame tuose darbuose, kurie nėra reikalingi, gal jie iš viso gali likti nepadaryti ir geriau tą laiką paskirti sau? Jei man duotų 3 mėnesius laisvus, aš tiek idėjų sukurčiau... Man daug jų gimsta, bet reikia laiko, kad jas atrinkčiau nuo nereikalingų, nuo fantazijų.
– Kiek svarbus tai ramybei šalia esantis artimas žmogus? Kiek jis turi būti tinkamas ir palaikyti jus?
– Tinkamas gal čia ne tas žodis. Nes ne jis man turi būti tinkamas ir ne aš – jam, o mes kartu turime džiaugtis buvimu. Tai 100 proc. privaloma, ypač moteriai. Nors gal priklauso nuo asmenybės. Man artimo žmogaus buvimas šalia ir palaikymas yra labai svarbus. Nes jei esu viena, galiu nudirbti labai sėkmingų darbų, bet jie neatneš džiaugsmo. Man bet kokių įvykių išgyvenimas kartu yra svarbus. Kai esi vienas, viskas praranda savo prasmę – nesvarbu ar gerų, ar blogų darbų darymas.
– O kalbant apie moteriškumą ir laiką sau. Kaip žiūrite į bėgančius metus, į bėgantį laiką. Ką jums, kaip asmenybei, tai priduoda? Sunkiai su tuo bėgančiu laiku susitaikote, ar priimate jį kaip duotybę?
– Svarbu nežiūrėti į veidrodį. Juk mes visi jaučiamės kaip 18-mečiai. (Juokiasi.) Jei rimtai, aš šiek tiek skaičiuoju tuos metus, kad, tarkime, šitam darbui reikia 10 metų, o kitam 20-30, tai jau suprantu, kad gal tuomet jau nenorėsiu jo daryti. Gal geriau tokio ir nepradėti. Bet ką tuomet pradėti? Tokius paskaičiavimus darau. Atvirai pasakysiu, kad jau dabar mes su vyru galvojame apie išėjimą į „pensiją“. Tai reiškia, kad nustotume dirbti profesinius darbus. Galvojame apie kokią nors šalį, kurioje galėtume gyventi ir nedirbti. Nes veikla yra viena, bet darbas, už kurį gauni atlyginimą, yra kas kita. Dabar mums jau kaupti atlyginimo nebereikia, galėtume atsisakyti įsipareigojimo dirbti. Nes jei nedirbsime, turėsime daugiau laiko savo džiaugsmui. Bet tam reikia pasiruošti, ką mes ir darome – renkamės šalį, veiklą. Stebime kitus žmones. Pavyzdžiui, vieni mūsų draugai viską pardavė, nusipirko laivą ir plaukioja po pasaulį. Ir kartais pagalvojame – o ar jie laimingi tame?
– Galėtumėte taip būti su vyru tik dviese? Tarkime, per karantiną daugelis porų pradėjo pyktis tarpusavyje, išvargę nuo trinties ir buities. Jūs ne iš tų?
– Ne. Man labai patiko karantinas, nes atnešė daug teigiamų pokyčių. Mes su vyru prieš tai labai daug dirbome atskirai, mūsų grafikai nesutapdavo. Mums trūko vienas kito. Kai pabuvome pusmetį kartu, mums tai labai patiko. Norėtume tik taip ir būti. Tas mums suteikė pilnatvės, gal dėl to ir gimė tos idėjos – nebedirbti, o tiesiog gyventi, užsiimti veiklą, kuri mums būtų džiaugsminga. Ar tikrai mums reikia darbo? Tokie filosofiniai klausimai, bet jie giluminiai. Juolab kad yra daug pavyzdžių, kur žmonės pasirenka kitokį gyvenimo būdą, kai nesvarbu, koks tavo namas ar butas, galbūt svarbiau, kuo tu gyveni širdyje. Ir gal galima gyveni kukliau, bet turtingiau? Nežinau, kiek Lietuvoje populiarios tokios idėjos, bet čia tai labai populiari tema apsvarstymams.
– Pereikime nuo filosofijos prie tokių žemiškesnių dalykų: kiek dėmesio skiriate savo išvaizdai? Kiek ji jums yra svarbi?
– Manau, kad svarbi. Aš turiu gerai ištreniruotą atsakomybės jausmą ir suprantu, kad mane kiekvieną dieną mato vaikai. Kartais jie net paklausia, ką jūs darėte, nes atrodote pavargusi. Mes su mergaitėmis kalbamės apie grožį. Bet kalbame ir apie tai, ar galima meluoti. Nes Amerikoje tai labai populiaru. Jie tai tai vadina mandagumu, diplomatija. Bet tai kas amerikietiškai „mandagu“, mums yra netiesa. Asmenybė turi būti visapusiška. Kas iš to jei mes pasidarysime manikiūrų ir šukuosenų, o paskui meluosime? Ar čia grožis? Dabar Amerikoje vyksta Aukščiausiojo teismo teisėjos Ruth Bader Ginsburg laidotuvės. Daug apie ją kalbama. Jūs pažiūrėkite, kokio grožio moteris. Aš, žiūrėdama tas nuotraukas, matau, kokia itin elegantiška moteris: kokie drabužiai, elgesys, manieros. Bet visi kalba apie jos išskirtinį protą ir darbus. Ir tai labai stipriai susiję. Netikiu, kad tie dalykai būtų atskirai – kad žmogus būtų fiziškai gražus, susitvarkęs, elegantiškas ir blogas širdyje, melagis ir sukčius. Netikiu.
– Apibendrinant, kokį turėtumėte patarimą moterims, kaip atrasti savo kelią?
– Visų pirma, reikia ieškoti, užduoti klausimus ir pajausti save, būti jautriu pačiam sau. Paklausti, kas tave pačią daro kūrybinga, kas tau teikia džiaugsmą, laimę. Kažkam reikia šeimos, kažkam veiklos, kažkam vaikų, o kažkam namų. Reikia bandyti sekti savo jausmais, veikti, kurti. Nes tik kuriantis žmogus daro klaidas, o tik klystantis atranda atsakymus. Tik tada pasaulis gražėja. Reikia nepaskęsti laukime – geresnių laikų, sąlygų, aplinkybių, nes jos niekada neateis. Nelaukti kaip koks sustojęs vanduo, nes vanduo turi tekėti. Nebijoti keistis, klysti, būti liūdnai, nes po to ateina džiaugsmas.
