Victoria Beckham atsako į portalo elle.com klausimus.
– Victoria, ar mados industrijoje jaučiatės galinti labiau save realizuoti nei popmuzikos pasaulyje?
– Be jokios abejonės. Etapas su „Spice Girls“ buvo nepaprastai džiaugsmingas, bet aš, deja, niekada nebuvau geriausia dainininkė arba šokėja. Kita vertus, tada be galo daug išmokau: apie sceną, apšvietimą, kostiumus. Tai ypač naudinga informacija. Vis dėlto jaučiu aistrą madai. Tai ta sritis, kuri mane iš tiesų domina.
– Ar besidarbuodama mados srityje pasijutote laimingesnė?
– Taip, nes jaučiuosi išnaudojanti savo kūrybiškumą, ir tai matyti iš to, kaip dabar elgiuosi ir kaip rengiuosi. Žvelgdama į praeitį, galiu pasakyti, kad tuometinis mano elgesys ir aprangos stilius veikiausiai buvo pagimdyti kompleksų. O štai dabar jaučiuosi pasitikinti savimi. Tai, kad tampu vyresnė, manęs nė trupučio nebaugina.
– Ar Davidas [Beckhamas, sutuoktinis] apsiima prižiūrėti vaikus, kai nuvykstate į Niujorką, kur rengiama mados savaitė?
– O taip, jis nuostabus. Tuo atžvilgiu jis ypač teigiamas – lygiai kaip aš. Beje, tik šitaip ir pavyksta sugyventi santuokoje. Kiekvienas kartkartėmis turi pasakyti: „Žinai ką, šitai palik man.“ Tai efektyvios partnerystės pamatas.
– Ar namuose dažniausiai prie puodų sukasi Davidas?
– Viskas priklauso nuo to, kas pirmas sugrįžta namo. Šiaip ar taip, jis geresnis kulinaras negu aš – tai jau tikrai!
– Ar laikotės nuostatos, kad susibūrus visai šeima svarbu bendrauti padėjus į šalį telefonus?
– Taip manau, tačiau kai vadovauji įmonei, nėra taip paprasta tiesiog išjungti telefoną: juk bet kuriuo momentu gali ateiti el. laiškas arba kas nors, ką būtina patvirtinti.
– Ar vaikams esate tokia pat griežta kaip sau?
– Nesakyčiau, kad esu griežta. Visomis išgalėmis stengiuosi įdiegti uolaus darbo etiką: abu norime, kad vaikai matytų, kaip svarbu daug dirbti – ir aš, ir Davidas dirbame ypač daug. Visgi vaikai yra vaikai.
– Ar tenka pakelti balsą, kad vaikai sėstų prie namų darbų?
– Retas kuris vaikas mėgsta ruošti namų darbus. Manau, svarbu, kad jie maksimaliai išmėgintų savo galimybes. Deja, mokslų atžvilgiu vaikai patiria didžiulį spaudimą, ypač Londone. Jiems samdomi mokytojai, tenka kovoti dėl vietų mokyklose. Visa tai turi ir gerąją pusę, be to, žinoma, galima leisti vaikams nesimokyti. Nežinau, ar aš teisi, tačiau manau, kad vaikams reikia suteikti galimybių ir juos palaikyti.
– Ar vaikai mano, kad esate kietuolė?
– Kai ateina į šou, gal ir galvoja, kad esu kietuolė. Atėję pirmą kartą labai nustebo supratę, kokio masto tai reginys. Visos tos manekenės, drabužiai, energetika ir jaudulys padarė didžiulį įspūdį. Bet šiaip jau mes su Davidu juokaujame šia tema, kadangi kol Brooklynas nemokėjo vairuoti, visada prašydavo Davido paleisti jį dar neprivažiavus prie mokyklos. Tada aš pasakiau sūnui: „Jei manai, kad Davidas Beckhamas nėra kietas tėvas, atimi viltį iš bet kurio pasaulio tėvo.“ Taigi, nežinau, ar vaikai mano, kad esame kieti. Viliuosi, kad mūsų bent nesigėdija.
– Ką šiuo metu skaitote?
– Hanya‘os Yanagiharos „A Little Life“. Per „Kindle“. Puiki knyga. Gaila, bet labai retai turiu galimybę perskaityti daugiau nei puslapį. Vakare užmiegu su ja ant krūtinės. Šiaip ar taip, stengiuosi ją įveikti.
– Ar ligi šiol palaikote ryšį su kokiais nors senų laikų ar net vaikystės draugais?
– Labai artimai bendrauju su seserimi ir drauge iš mokyklos laikų. Yra dar trys ar keturi žmonės. Manau, tikras draugas supranta, kad negali su juo matytis taip dažnai kaip norėtum. Juk visi žmonės užsiėmę. Visi, su kuriais bičiuliaujuosi, rūpinasi karjera ir turi šeimas.
– Ar bent kada jaučiatės vieniša?
– Aš niekada gyvenime nesijaučiu vieniša. Neturiu krūvos draugų, tačiau mane supa žmonės, su kuriais man nuoširdžiai gera. Aš nedažnai keliauju, nes nemėgstu atsiskirti nuo vaikų, be to, privalau būti studijoje. Tačiau jeigu kur nors išvykstu, paprastai stengiuosi skirti laiko grynai sau. Laimei, pavyksta išsimiegoti, nes niekas nepažadina vidury nakties. Taigi, nesijaučiu vieniša, o vieną kitą naktį praleisti viešbutyje dirbančiai motinai niekada neprošal. Gal nuskambės keistai, bet neprisimenu, kada paskutinį kartą leidau sau pamirkti vonioje. Vis per tą nuolatinį skubėjimą.
– Kaip bėgant metams pasikeitė jūsų santykiai su tėvais?
– Subrendau ir į daug ką ėmiau žvelgti kitomis akimis. Mano mamai dabar 65-eri, o tėčiui – 70, tačiau jie ligi šiol labai gyvybingi ir jaunatviški. Jų socialinis gyvenimas kur kas turtingesnis nei mano: jie dažnai lankosi teatre, susitinka su draugais. Su mama susiskambinu kasdien – tiesiog privalau. Net po galybės kelionių po pasaulį metų, pasisvečiavusi pas mamą, vėliau turiu parašyti žinutę, kad namo grįžau laimingai.
