– Nora, skaitysite pranešimą konferencijoje „Go Forward“. Ko tikėtis pranešime?
– Ženkite pirmyn – šiuo metu simboliniai žodžiai. Visi turime apgalvoti kiekvieną savo būsimą žingsnį. Dabar esu savo namuose, saviizoliacijoje po susitikimo su leidėju Norvegijoje. Tikiuosi, kad galėsiu vykti į konferenciją Vilniuje, mieste ir šalyje, kurie man be galo svarbūs. Kasdienė nesudėtinga mūsų realybė turi virsti globaliu galvojimu, kaip atrodys mūsų gyvenimai. Koks visame tame moters vaidmuo. Kūrybingumas, tvirtumas, gyvybingumas – visa, kas nusako moteriškumą, turėtų būti vertybės, siekiant atgaivinti pasaulį. Izoliacija skatina mus susimąstyti apie vidinę laisvę, apie gyvenime iš tiesų svarbius dalykus – meilę, atsidavimą, užuojautą.
– Viename iš ankstesnių interviu minėjote, kaip svarbu, kad rašytojas(-a) būtų gerbiamas savo šalyje ir būtų žinomas pasaulyje. Kaip jaučiatės, būdama garsiausia latvių rašytoja pasaulyje? Ar svajojote apie tokią šlovę?
– Svajojau pademonstruoti pasauliui, kad net rašant mažos šalies kalba galima pasakoti apie praeitį ir apie ateitį, o tai bus vertinga daugeliui žmonių. Peržengti ribas su gimtąja kalba. Toks mano atsakymas į šį klausimą, taip atsakiau ir interviu BBC televizijai Londone. Būti žinomam, garsiam savaimė nėra vertybė. Vertybė – eiti savo keliu, juo tikėti. Tikiu kūrybingumu, tikiu latvių kalba. Čia – tikrieji mano namai.
– Jūsų šlovė neatėjo po vienos ar dviejų knygų – jų parašėte daugiau nei 20. Ar kada kilo minčių, kad galbūt vertėtų užsiimti kažkuo kitu? Ar kada buvote pristigusi įkvėpimo?
– Taiklus klausimas. Man niekada nepatiko viešumas, kuris neatsiejamas nuo rašymo ir knygų pristatinėjimo visame pasaulyje. Tikrasis mano pasaulis – mano namai, sodas, gamta – miškai, jūra. Kai darau paprastus dalykus, kai turiu laiko pagalvoti vienumoje, augu, kaip žmogiška būtybė. Kiekvienai knygai prireikia begalinės vidinės jėgos, metas suprasti, kad visos jėgos turi ribas. Nenoriu, kaip sakote, užsiimti kažkuo kitu, kita vertus, suprantu, kad mano gyvenime svarbu ne vien tik naujas romanas.
– Daug keliavote pristatinėdama knygą „Motinos pienas“, bendravote su daugeliu moterų. Skaičiau, kad pamatėtem jog motinos ir dukters ryšys panašus visose kultūrose?
– Be abejo. Mūsų gimimas, meilė jausmai, mirtis – visa tai bendra. Skirtumų įneša tradicijos, kultūros, pasirinkimai, režimai, skirtumų teikia tikroji ir sielų geografija. Jaučiau tuos pačius motinų ir dukterų santykių modelius visame pasaulyje – pradedant Latvija, Lietuva, Estija, Japonija, Italija, Arabų Emyratais, Farerų salas, žmonių esmė visur tokia pati, istorija kuriame iš smulkių detalių.
– Kaip, jūsų nuomone, per pastaruosius 30–50 metų pasikeitė moters, motinos vaidmenys?
– Tapome laisvos, daugelyje pasaulio dalių mes pačios sprendžiame savo ateitį. Bet laisvė – taip pat ir našta. Šiuolaikinės išsilavinusios moterys vienišesnės, turi daugiau atsakomybių, joms tenka suderinti pernelyg daug dalykų. Būdama rašytoja, labai giliai tai jaučiu.
– Esate sakiusi, kad rašant knygą „Motinos pienas“ kažkuriam laikui praradote uoslę ir skonio pojūtį ir kad rašymą vien džiaugsmu vadinantys rašytojai – melagiai. Kaip paaiškintume jums rašymo metu nutikusius tokius neįprastus dalykus?
– Negaliu šito paaiškinti. Tai rodo – jei nuoširdžiai atsidėjęs rašai, jei sutelki visas savo jėgas, turi už tai sumokėti. Toks buvo mano pasirinkimas, dariau tai iš visų jėgų, o rezultatas – mano knygos šį tą reiškia daugeliui žmonių, kalbančių skirtingomis kalbomis, gyvenančių skirtingose kultūrose, turinčių skirtingų kultūrinių, socialinių ir politinių patirčių.
– Ar sunku girdėti kritiką savo knygoms, kai tiek daug savęs į jas įdedate?
– Tiesą sakant, nesu pajėgi perskaityti šimtų savo knygų apžvalgų. Laikau tai šių laikų realybe, mokausi būti žmogumi, o ne garsia rašytoja. Vertinu savo namus, kaimynus Ikškilės miestelyje, savo gyvenimo partnerio namą netoli Arendalio Norvegijoje su ežerais, paukščiais ir miškais. Eiti grybauti su savo 78 m. tėvu, kalbėtis su 23 m. krikštadukte – man kur kas vertingiau.
– Žmonės dažnai galvoja, kad rašytojų gyvenimas skiriais nuo „normalių“ žmonių gyvenimo. Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Ar turite ritualų, kurie padeda susikaupti? Vieni rašytojai teigia laukiantys mūzos, kiti sako, kad rašymas – griežta disciplina.
– Ikškilėje mūzų nėra, o stiprybės pasisemiu iš 150 metų senumo ąžuolo savo sode.
Be N. Ikstenos šiemet konferencijoje „Go Forward!“ savo įžvalgomis dalinsis įspūdingos biografijos moteris – Baronienė Eliza Manningham-Buller, vadovavusi Didžiosios Britanijos saugumo tarnybai (MI5), nepriklausoma Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narė ir antros pagal dydį pasaulyje nevyriausybinės organizacijos „Wellcome Trust“ vadovė. Principingas buvęs valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys kalbės iki šiol mažai diskutuota tema – kaip vadovui valdyti savo laiką, energiją ir dar pasirūpinti palikimu. Elgesio ekonomistė
Agnė Kajackaitė per objektyvią tyrimų prizmę pažvelgs, kiek iš tikrųjų skirtingi vyrai ir moterys. Lietuvos pristatymo užsienyje 2030 strategas Gediminas Užkuraitis gilinsis į amžinai problematišką temą – kuo Lietuva gali būti įdomi pasauliui. Kino prodiuserė Lineta Mišeikytė ne tik pažvelgs į „Černobylio“ kūrimo aplinkybes bet ir įvertins, kokią įtaką šis serialas padarė visai lietuviško kino industrijai ir kokias karteles iškėlė jai, kaip kūrėjai.
