– Parašėte knygą apie kūno terapiją „Kūno terapija mano gyvenime“, papasakokite plačiau, kas tai ir kokiais atvejais reikalinga?
– Seniai pastebėta, kad tai, ką mes mąstome, jaučiame, išgyvename, anksčiau ar vėliau ima atsispindėti mūsų kūne. Ir jeigu žmogui sunku suprasti, kas jam trikdo ramybę, dar sunkiau tai įvardyti. Kūno terapija – tai būdas darant poveikį kūnui paveikti žmogaus savijautą, padėti žmogui suvokti savo ribas, jas praplėsti. Ši praktika padeda pasiekti gilų atsipalaidavimą, suteikia galimybę nevaržomai išjausti jausmus, o tai turi labai didelį sveikatinimo efektą. Todėl kūno terapija sėkmingai taikoma reabilitacijoje.
– Knyga žada informaciją, padėsiančią susigrąžinti sveikatą, laimę ir sėkmę, nes mūsų kūnas – geriausias kelrodis. Skeptikai, ko gero, suabejotų, ar priimant sprendimus dera pasitikėti vien tik kūnu ir jo pojūčiais? O gal čia ir yra didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema – per daug atsakomybės užkrauname protui, ir per mažai klausome, kaip jaučiamės?
– Laimė, sėkmė, gera savijauta, harmoningi santykiai su savimi ir žmonėmis yra ne kas kita kaip teisingai suformuotų neuroninių jungčių visuma. Tai yra: ką jaučiu, tą sakau, ką sakau – tai darau. Jeigu mes jaučiame vieną, o sakome kitą, nes taip mums esančioje situacijoje yra patogiau – energija į veiksmą išsiskiria, bet veiksmas nėra atliekamas arba yra atliekamas netinkamai. Pavyzdžiui, noriu verkti, bet šypsausi.
Taip kuriasi kūno įtampos, kurios kelia sudirgimo jausmą ir reiškiasi neadekvačia reakcija į stresines situacijas arba, jeigu žmogus labai stipriai užspaudžia savo jausmus, psichosomatiniais skausmais. Su laiku žmoguje esančios įtampos pradeda dirginti aplinką, vyksta konfliktinės situacijos ir žmogų užgriūna problemos, kurios neturi jokio loginio pagrindo, kaip sakoma „nesutapo biolaukai“.
Kuo žmogus jaučia daugiau kūno įtampų, tuo jam sunkiau pajusti subtilias kūno reakcijas į besikeičiančias situacijas. Todėl šiuolaikiniai žmonės linkę viską analizuoti logiškai, kas nėra blogai, bet veiksmas turi baigtis emociniu pasitenkinimu – ką norėjau, tą gavau.
– O ką reiškia dažnos ligos? Susirgę puolame pirkti vaistus ir vitaminus, ilsėtis, tačiau pasveikę toliau gyvename įprastą gyvenimą. Ką reikėtų daryti kitaip? Kaip išmokti išgirsti, ką nori pasakyti kūnas?
– Dažnos ligos signalizuoja apie silpną imunitetą. Galima teigti, kad žmogus išgyvena vidinį konfliktą, kuris pasireiškia nuolatiniu didesniu ar mažesniu stresu. Kuo sunkesnė ligos forma ir eiga, tuo beviltiškesnė žmogui situacija, kurioje jis randasi. Reikėtų atidžiai kreipti dėmesį į kūno siunčiamus ženklus, pavyzdžiui, galvos skausmą ar svaigimą, pykinimą, drebančias rankas ir panašiai, ir vos tai pajutus paklausti savęs: kokia šios savijautos priežastis? Gal įvyko nemalonus pokalbis, gal iškilo kažkokie atsiminimai ar mintys apie ateitį. Taip pat svarbu ieškoti streso sukėlimo priežasčių ir jas šalinti arba keisti savo reakciją į tai.
Žmonės labai daug galvoja, užsiima vidinėmis filosofijomis, pateisinimais, tačiau neatlieka veiksmų. Dabar yra labai veiksmingų praktikų mokinančių stebėti savo kūną, bet visada reikia atminti, kad šių paieškų pagrindinė užduotis – mokytis problemose matyti galimybes ir atlikti atitinkamus veiksmus.
– Kalbant apie vyrus, nemažai jų apskritai ignoruoja įvairiausius negalavimus ir nė nesikreipia į gydytoją, laukdami, kol „praeis“. Kai kuriuos dar veikia seni stereotipai ir vis dar „nevyriška“ sirgti ar būti silpnam. Gaunasi, kad vyrai dar labiau atitolsta nuo galimybės geriau save suprasti?
– Nors sveikas gyvenimo būdas darosi madingas, vis dėlto vyrai yra linkę mažiau rūpintis savimi, nes daugelyje iš jų vyrauja įsitikinimas, kad rūpestis sau yra silpnumo ženklas. Tai galima paaiškinti tuo, kad yra vyrų kategorija, kurie ieško ligų kaip galimybės išvengti atsakomybių. Bet nesirūpinimas sveikata irgi yra pasąmoninis nenoras nešti atsakomybės. Vyrai, kurie nejaučia savo vertės, nepasitiki savimi ir baiminasi, kad tai pastebės kiti, pradeda ignoruoti savo fizines ir psichologines problemas. Tokiu būdu jie bėga nuo savęs, išsekina organizmą ir suserga, dėl šios priežasties jie tariamai teisėtai gali neprisiimti atsakomybės už savo žodžius, išsikeltus tikslus. Todėl profilaktiškai tikrintis sveikatą linkę tie vyrai, kurie turi ilgalaikius, jiems pasitenkinimą keliančius tikslus, kurių prasmingumas yra aukštesnis už baimę suklysti. O ilgalaikių, gyvenimui prasmę suteikiančių tikslų išsikėlimas ir sisteminga realizacija labai stiprina imuninę sistemą.
– Esate sakiusi „Jei darbo dienos pabaigoje pavargai, reiškia, nebuvai savimi“, tačiau retas po darbo trykšta jėgomis. Vadinasi, tiek daug žmonių, kurie eina visai ne savo keliu? Kaip manote, kodėl taip yra?
– Pateiktoje citatoje aš turiu omenyje psichologinę įtampą arba išsekimą, atsispindintį kūne, kuris atsiranda jaučiant nepasitenkinimą, bet nieko nekeičiant. Tikrai kiekvienas iš mūsų esame buvę situacijoje, kai vien nuo minties, kad reikia padaryti kokį nors darbą, kuriam jaučiame pasipriešinimą, nusvyra rankos, linksta kojos, apima mieguistumas, supykina.
Dauguma žmonių savo gyvenime būtent taip ir elgiasi – daro tai, kas jiems nepatinka, bet svarbiausia, kad tame jie nemato prasmės. Taip yra todėl, nes finansinė gerovė tampa tikslu, žmonės pamiršta, kad pinigai yra tik priemonė tikslui, kuris atneša emocinį pasitenkinimą, pasiekti. Ir tai yra ne vien atostogos, daiktai, maistas, bet ir gyvenimo įprasminimas. Reikėtų labai susirūpinti, jeigu po darbo dienos niekas nebedžiugina, sunku bendrauti su mylimais žmonėmis ar vargina miego sutrikimai. Tai ženklai, kad esate nenuoširdūs su savimi. Kai meluojate sau, įtampa kūne yra tokio lygio, tarsi kažkame apsimelavote ir bijote būti „pagautas“ nusikaltimo vietoje. Dienos pabaigoje prasmę savo darbe matantis žmogus irgi jaučia nuovargį, tačiau kartu ir emocinį pasitenkinimą, kuris tą nuovargį gerokai neutralizuoja.
– Kokiais būdais galime išreikšti neigiamas emocijas, kad jos nesikauptų, jei nenorime jų išsakyti, pavyzdžiui, žmogui, kuris jas sukėlė? Ar rašymas – veiksmingas būdas?
– Pyktis kaupiasi, kai nesugebame greitai sureaguoti į situaciją arba neturime tam sąlygų. Kilusias neigiamas emocijas reikia išreikšti atliekant kažkokį veiksmą: žodžiais, fizine ar kūrybine iškrova arba pyktį išrašant ant popieriaus lapo, kurį reikėtų sunaikinti. Pykčio laiškų rašymas yra labai efektyvi pykčio paleidimo praktika, nes visos emocijos užstringa popieriaus lape ir adresato nepasiekia. Ją patartina profilaktiškai atlikti kartą per pusmetį arba pagal poreikį. Vienam žmogui reikia parašyti laiškų tiek, kol galėsime mintyse žmogų apsikabinti ir jam padėkoti, kad gyvenime susitikome ir taip šauniai su savimi padirbėjome. Taip priešas tampa mokytoju.
