Psichologė, harmoningo gyvenimo lektorė ir keturių knygų serijos „Kaip tapti dama“ autorė Eglė Zakaraitė tvirtina, jog tokia situacija, kai poroje esantys žmonės neberanda apie ką kalbėtis, labai dažna. Tai nereiškia, kad jie susipyko ar nebetinka vienas kitam – jie tiesiog nežino, apie ką ir kaip bendrauti. Tikriausiai, kiekvienas jūsų rastų savo aplinkoje jau ne vienerius metus kartu gyvenančių žmonių, kurių bendravimas vyksta labai paviršutiniškai. Jie persimeta informacija apie kokius nors buitinius reikalus, apsikeičia standartinėmis frazėmis, tačiau visai nebesidomi vienas kitu, nebeklausinėja savo antros pusės, kas jai ar jam patinka, ko norėtų, ar turi kokių nors svajonių.

– Egle, bet gal taip ir turi būti? Juk jie jau ilgai gyvena kartu ir vienas kitą pažįsta?

– Bėda ta, kad jie dažniausiai vienas kito nepažįsta. Taip, kažkada šie žmonės susidomėjo vienas kitu, pradėjo bendrauti, jiems buvo smalsu sužinoti kuo daugiau apie vienas kitą: kokios gėlės patinka, kokie filmai, ką mėgsta valgyti, apie ką svajoja, ko trokšta iš gyvenimo, ką nori veikti laisvalaikiu ir t. t. Deja, bėgant laikui tas šalia esantis žmogus tampa savaime suprantamas, įprastas, nebeįdomus. Tai nereiškia, kad nemielas, nebrangus ar nebereikalingas – tiesiog mes nustojame vienas kitu domėtis, nes įsivaizduojame, jog vienas kitą jau pakankamai pažinome.

– O kaip iš tikrųjų? Nepažįstame?

– Žmonės keičiasi. Prieš 10 metų jūsų norai ir svajonės buvo vienokie, prieš 5 metus jau kitokie, o dabar galbūt dar kitokie. Pakinta aktyvumas, atsiranda nauji interesai, nauji norai, keičiasi net skonis. Prisimenate, kaip vaikystėje nemėgote burokėlių? Dabar juos valgote? Įsivaizduokite: jūs keičiatės, o jūsų antra pusė apie tai žino tik labai paviršutiniškai. Ar tokiu atveju įmanomi tikrai gilūs ir pilnaverčiai santykiai? Prasilenkimas vienam su kitu bendrame bute, filmo žiūrėjimas ant sofos ir net miegas kartu – tai nėra tas bendravimo būdas, kuris gali sukurti gilų ir kokybišką tarpusavio ryšį.

– Santykių pradžioje, susipažinus dviems jauniems žmonėms tas bendravimas, tikriausiai, lengvesnis?

– Ir taip, ir ne. Suprantama, nauja pažintis visada labiau intriguojanti ir įdomi. Kol vienas apie kitą žinome mažai, gali atrodyti, jog tikrai yra begalė temų, kurias verta tarpusavyje aptarti ir daugybė klausimų, į kuriuos reikia vienas kitam atsakyti. Deja, jaunimas šiuo metu susiduria su tokia problema, kad jiems sudėtinga perkelti savo bendravimą iš virtualaus režimo į realų. Poros šiais laikais dažnai susipažįsta internete, socialiniuose tinkluose, kuriuose pokalbiai vyksta maigant klaviatūros ar išmaniojo mygtukus, keičiantis nuotraukomis, paveiksliukais, tekstus papildant visokiomis šypsenėlėmis ir gifais. Virtualioje erdvėje lengva susikurti sau tam tikrą įvaizdį, kuris nebūtinai atitinka tikrovę. O kaip bendrauti susitikus gyvai?

Dar viena problema yra ta, kad mūsų dažniausiai niekas niekur nemoko nuoširdžiai kalbėtis apie savo jausmus, išreikšti emocijas, išsikalbėti. Esame įpratę skubėti gyvenime, tai ir kurdami santykius tiesiog prabėgame jų paviršiumi, neužkabindami jokio gylio. Labai didelė tikimybė, jog vėliau visa tai išaugs į situaciją, kai du poroje esantys žmonės patinka vienas kitam, lyg ir nori būti kartu, tačiau nežino, kaip sukurti gilų tarpusavio ryšį, kaip vienas kitam atsiverti ir todėl jaučiasi nesuprasti, neįvertinti. Taip formuojasi vienatvė dviese.

– Kaip manote, kokia galėtų būti išeitis? Nuo ko ir kaip pradėti tą nuoširdesnį bendravimą?

– Išeičių gali būti ne viena ir dvi. Santykiai – tai viena aktualiausių šiuolaikinių temų, kuria informacijos galime rasti tikrai daug. Visos nei perskaityti, nei išklausyti nespėsime. Man, tiek kaip psichologei, tiek kaip eiliniam žmogui, šita sritis labai įdomi. Santykiai, kuriais esame patenkinti, kurie kasdien mums teikia džiaugsmą, kuriuose galime atsiskleisti – na, kas tokių nenorėtų? Tam, kad tokius sukurtume, turime išmokti bendrauti ne vien paviršutiniškai. Žinoma, daug kam kyla klausimas: kaip? Deja, papasakoti apie tai, kaip darbe susipykome su bosu, važiavome apsipirkti į parduotuvę, ar po darbo užstrigome kamštyje, mums visiems paprasta, o sklandžiai išsikalbėti apie savo jausmus, svajones ir slaptus norus – ne kiekvienam įveikiama užduotis.

Aš labai norėjau sukurti kokią nors priemonę, kuri galėtų dviems žmonėms padėti labai nesudėtingai pagilinti savo bendravimą. Juk tikrai ne kiekviena pora nusiteikusi keliauti pas kokį santykių psichologą ir mokėti už tai pinigus. Ne kiekvienai to ir reikia – viską galima padaryti žymiai paprasčiau, žaidimo forma. Juk būtent per žaidimus mes lengviausiai mokomės, tai kodėl šito neišnaudojus kuriant savo santykius? Ši mintis man ramybės nedavė kokius penkerius metus, kol pagaliau ją išgryninau ir dabar jau galiu pasidalinti su kitais. Žaidžiant suprasti artimą žmogų tampa paprasčiau.

Eglė Zakaraitė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ką mums duoda stalo žaidimai?

– Savo žaidimą pavadinau „Damos ir Džentelmeno harmoningi santykiai“. Labai norėjau, kad ši vienas kitą geriau pažinti padedanti priemonė būtų ir naudinga, ir paprasta, ir smagi. Taigi, suteikiau jai stalo žaidimo pavidalą. Juk net ir šiais modernių technologijų laikais tokie žaidimai populiarumo nepraranda. Jų istorija labai sena. Seniausias stalo žaidimas rastas Egipte ir, remiantis archeologų duomenimis, jo amžius siekia apie 4000 metų prieš mūsų erą laikotarpį. Šiais laikais stalo žaidimai dar tobulėja, kuriami vis nauji ir perdaromi seni. Kažin, ar jie kada apskritai išeis iš mados.

Stalo žaidimai – viena tų tikrai veiksmingų priemonių, tinkančių įvairaus amžiaus žmonėms, kuri priverčia kuriam laikui pamiršti išmaniuosius, įtraukia, skatina bendravimą tarpusavyje, ugdo bei sukelia daug pozityvių emocijų. Tiesiog idealus derinys! Vaikystėje per žaidimus mes mokomės visko, taip pat ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Kodėl neišnaudojus šito kuriant santykį su antra puse?

Pagrindinis šio žaidimo skirtumas nuo kitų stalo žaidimų yra tas, kad jis žaidžiamas tik dviese. Tiesiog metame kauliuką, keliaujame žaidimo lenta, traukiame korteles ir atsakinėjame į jose pateiktus klausimus arba vykdome užduotis. Klausimai parinkti tokie, kurių šiaip kasdienybėje vienas kitam neuždavinėjame. Jie paprasti, tačiau priverčiantys giliau pažinti greta esantį žmogų kaip asmenybę, suprasti jo poreikius, lūkesčius, padedantys atsiverti vienas kitam.

– Egle, esate rašytoja, psichologė, dabar ir stalo žaidimų kūrėja. Iš kur tiek visokių minčių?

– Aš pati save laikau „kūrybininke“. Mano pagrindinė kryptis – psichologija, o knygos, žaidimai ir visa kita tėra tik priemonės, per kurias aš perduodu žmonėms tam tikras žinutes. Net tiksliai nežinau, iš kur tos idėjos kyla. Tiesiog turiu vidinį norą suteikti žmonėms tam tikrą pagalbą, padėti pasukti savo gyvenimą tinkama linkme, tai ir mintys mano galvoje būriuojasi atitinkamos.

– Kas jus labiausiai džiugina jūsų veikloje?

– Tai jausmas, kad kuriu žmonėms išliekamąją vertę. Man mano kelias neatrodo lengvas. Tiek knygas rašyti, tiek sukurti tokį žaidimą buvo sunku. Reikia investuoti labai daug laiko. Tiesą pasakius, parašyti knygą net lengviau, nei sudėlioti žaidimą. Juk jis turėjo būti ne šiaip skirtas laiko praleidimui, o padedantis porai auginti tarpusavio santykius. Kiekvieną ten pateiktą klausimą nuodugniai apgalvojau, apmąsčiau, išjaučiau: ką jis duos tiems žmonės, kokius suvokimus atneš, ką išjudins viduje? Kartais visą savaitę vaikščiodavau su vienu klausimu, bandydama suvokti, kokia jo prasmė ir ar jis šiame žaidime iš viso reikalingas. Buvo net tokių momentų, kai norėjau viską mesti, atrodė, kad negaliu šio sumanymo įvykdyti ir kad jo niekam nereikia.

Pasakysiu atvirai, tūkstančius kartų klausiau savęs, kodėl negaliu būti kokia nors virėja, kepėja ar kirpėja, kam man reikia tos gelmės ir kūrybos. Juk taip būtų žymiai paprasčiau. Na, bet esu štai tokia: noriu pažinti žmones, suprasti juos, padėti jiem, o per tai – geriau suprasti ir pažinti pačią save. Joks su kūryba nesusijęs darbas man šito neduotų.

Taigi, pažvelgus labai paviršutiniškai, net ir man pačiai mano veikla neatrodo džiuginanti. Tik aš kitaip negaliu. Džiaugsmą man atneša tokios veiklos rezultatai, kai matau, kad tai padeda kitiems žmonėms, kad jiems tai patinka, suteikia atsakymus į tam tikrus klausimus. Tai ir yra mano didysis džiaugsmas, kuris nuolatos veda į priekį bei skatina generuoti naujas idėjas bei sumanymus.

– Kokie jūsų ateities planai? Bus daugiau knygų ar žaidimų?

– Tikrai negaliu numatyti, kur, kokia būsiu ir ką darysiu po 10 ar daugiau metų. Žinau viena – toliau gilinsiuosi į psichologijos žinias ir seksiu paskui savo norą kurti tai, kas yra naudinga aplinkiniams, padeda jiems augti, atsiverti, rasti savus atsakymus.